Kauno rajone gyvenanti veterinarijos gydytoja, Vilniaus kolegijos veterinarinės medicinos katedros dėstytoja Virginija Jarulė sako, kad dabar žmonės daug atsakingiau renkasi egzotinius gyvūnus ir vis rečiau juos įsigyja neapgalvotai.
Ponios Virginijos namuose po vienu stogu gyvena katinai, šunys, keli egzotiniai žalčiai, vėžlys. Seniau V.Jarulė augino ir kelis vorus, namuose buvo dekoratyvinių žiurkių.
„Palaikyk“, – dukrai Andrai mama įduoda žaltį. Taip, tarsi paduotų pieno stiklinę. Tuo metu pati iš akvariumo iškelia nedidelį vėžlį. Jam, sako, jau 22 metai. „Žaltys nekąs, o vėžlys – tikrai gali, ir skaudžiai“, – šypteli.
15min GYVENIMAS pokalbis su V.Jarule – ne tik apie gyvūnus, tačiau ir mūsų baimę mažytei pelei ar meilę pavojingiems vorams.
– Virginija, ar būna atvejų, kada žmonės egzotinius gyvūnus įsigyja neapgalvotai?
– Spontaniškų pirkimų pasitaiko, bet gerokai mažiau. Džiugu yra tai, kad žmonės Lietuvoje tampa vis labiau sąmoningi ir vis rečiau pasiima augintinius nieko apie juos nežinodami, nepasiskaitę. Antra vertus, dabar ir informacijos yra daugiau, tai – ir forumai, socialiniai tinklai, internetinės svetainės. Daug informacijos galima rasti lietuvių kalba.
Kažkada man pačiai teko bendrauti vienu kauniečiu, kuris supirkdavo sergančius egzotinius gyvūnus, juos gydydavo, o paskui parduodavo arba pasilikdavo sau.
Kai maždaug prieš 14 metų nusipirkau žalčiuką, gyvūnas neėdė. Nežinojau, ką daryti, tada dar tiek informacijos nebuvo.
Ieškojau užsienio forumuose, radau, ką daryti, bet nežinojau – kaip. Tada per pažįstamus susipažinau su tuo žmogumi. Jis mane išmokė, kaip žalčius reikia maitinti dirbtinai, kaip reikia jiems į nasrus sukišti pelę.
– Ir sukišot?
– Taip, pusę metų.
– Kas apskritai yra egzotiniai gyvūnai? Kaip juos apibūdinti?
– Egzotiniai gyvūnai yra tie, kurie nebūdingi mūsų klimato zonai. Beje, lietuviškų žalčių auginti namuose negalima – tai draudžiama. Visos vietinės faunos atstovų auginti namuose taip pat negalima, tai griežtai draudžiama. Jei žmogus ėjo parke ir rado pelėdžiuką – jis gali jį paimti, jei mato, kad jis akivaizdžiai sužeistas. Tada kreiptis į įmonę „Laukinė Lesė“, kuri tokiais gyvūnais rūpinasi.
Norint auginti laukinį gyvūną namuose, reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.
– Kokius egzotinius gyvūnus žmonės augina Lietuvoje? Sakykime, prieš maždaug dešimtmetį teko matyti „naminį krokodilą“. Šeimininkai vadino jį Gena.
– Lietuvoje augina kelis krokodilus. Juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Arba tuo žmonės nesigiria, nes tai yra pavojingas roplys.
Žalčiai dabar yra beveik įprasti, juos augina daug kas. Augina ir vorus. Gal kitiems jie neįprasti, bet man įprasti – kalbu apie vorus paukštėdas, tarantulus ir panašius.
Beje, kas augina vorus, sako: jei pradėjai auginti vieną vorą, tai susirgsi ta liga ir pradėsi jų auginti labai daug.
Iš tiesų esu buvusi pas žmones, kurie augina daug vorų. Pavyzdžiui, daugiau nei dešimt.
Lietuvoje augina kelis krokodilus.
Vorai yra vienišiai ir jiems turi būti atskiras terariumas. Jiems nereikia didelių erdvių, bet jie turi būti laikomi atskirai. Ir dešimt vorų atskiruose terariumuose atrodo tikrai įspūdingai.
Augina įvairiausius driežus. Vieni populiariausių – gekonai. Gerozauras toks įdomesnis driežas.
– O skorpionus?
– Augina gana daug kas. Yra legalūs gyvūnų pardavėjai, kurie legaliai įveža gyvūnus ir parduoda – taip juos įsigyja. Kai kuriuos gyvūnus galima įsigyti Zoologijos sode.
Neretai tokius gyvūnus žmonės perka egzotinių gyvūnų mugėse Vokietijoje ar Čekijoje. Važiuoja ten tam, kad įsigytų gyvūną.
– Tačiau vorai ar skorpionai yra pavojingi, kodėl žmonės juos nori auginti?
– Be abejo, tiek vorai, tiek skorpionai yra pavojingi, jei su jais nemoki elgtis.
– O kur yra žavesys, džiaugsmas?
– Galbūt žavesys, kai tu gali paimti tokį gyvūną ant rankų ir jis tau nieko nepadaro? Gali pasitikėti gyvūnu. O gal čia žmogaus noras suvaldyti gyvūną? Aš nežinau.
– Ar jūs taip pat auginote vorus?
– Taip, buvo keletą metų. Man jie patiko. Žavūs, įdomūs. Įdomu juos stebėti.
Yra vorų, kurie labai pavojingi, todėl tokius laiko mažai žmonių. Kalbu apie vorus, nuo kurių įkandimo žmogus gali numirti. Tokius auginant reikalingos specifinės žinios.
Dažniau žmonės laiko taikių vorų rūšis. Nors nėra tokių vorų, kurie negali įkąsti. Kiekvienas gali, ir ne tik įkąsti. Jie dar mėto plaukelius, kurie gali nudilginti kaip dilgėlės. Jei žmogus yra alergiškas, gali ištinti ranka.
Kodėl man patinka žalčiai? Nes jie yra nepavojingi, jie paprastai nekanda.
– Šeimoje augo du vaikai. Nebuvo baugu dėl jų?
– Tada vaikams buvo apie 10 metų ir jie puikiausiai suprato. Buvo pasakyta, kad voras yra toks gyvūnas, kuriuo reikia žavėtis iš tolo. Jie plaukuoti, gražūs, žavūs. Spalvos neišpasakytos. Vaikai ir nelįsdavo. Mūsų namuose visada buvo ir yra gyvūnų.
Sakykim, kodėl man patinka žalčiai? Nes jie yra nepavojingi, jie paprastai nekanda. Reikia žinoti, kada juos galima imti. Būna periodų, kada jų negalima imti į rankas, jie gali įkąsti, kai būna alkani ir supykę.
Bet jei matai, kad žaltys ramus, tu gali pasiimti jį. Žaltį glostant jis nuramina ne prasčiau nei katinas.
Yra vorų, kurie labai pavojingi, todėl tokius laiko mažai žmonių.
– Žalčiai turi charakterį?
– Taip. Du didžiuosius žalčius imu rečiau, o kitą – trečią – dažniau. Su juo elgiesi kaip su naminiu gyvūnu. Jis gali įsitaisyti ir užmigti kišenėje. Jam patinka žmogaus kūno šiluma.
Vieni žalčiai yra bailesni, kiti agresyvesni ir gali šnypšti.
– Ar jūsų žalčiai niekada nepaspruko iš terariumo?
– Buvo kartą. Bet tada reikia ieškoti ten, kur šilčiausia namų vieta, nes jie mėgsta šilumą. Vieną radom po orkaite, kitą – po vėžlių baseinu, mat jame buvo šiltas vanduo.
– Iki kaimynų nenukeliavo?
– Ne. Mes patys buvome išnešę į pievelę prie namo pašliaužioti. Tačiau pamatė gandras ir ėmė sukti ratus. Gandrai – plėšrūnai. Tad pasiėmėme žaltį ir grįžome namo.
– Kaip visi jūsų gyvūnai sutaria tarpusavyje?
– Katė su šuniu visada sutaria. Jie padeda vienas kitam, sušildo, jei šalta, ėda iš vienos lėkštės. Su vėžliu problemų nėra. Būna, kad vėžlys ateina prie katino ir prie jo prisiglaudžia. Katinas nenustumia, nors meilės nėra, bet toleruoja vienas kitą.
O žalčių prie kitų gyvūnų neleidžiame.
– Sugrįžkime prie retų gyvūnų. Ar pavojingas gyvates žmonės augina Lietuvoje?
– Nesu mačiusi, bet esu girdėjusi, kad taip. Draudžiama auginti pavojingus gyvūnus. Negaliu pasakyti, ar tiesa. Girdėjau, kad turi kobras, kitas pavojingas gyvates.
– Kaip galvojate, kodėl?
– Manau, kad įdomu. Stebėti tokią gyvatę įdomu, maitinti ją. Žiūri, kaip ji elgiasi. O kodėl katinus augina?
– Gal kad švelnūs?
– Bet gyvatės irgi švelnios. Ir jei glostai, oda yra lygi, švelni. Nei gyvatės plaukų mėto, nei jos gėles iškapsto.
– Virginija, tada paklausiu jūsų kitaip. Kodėl žmogus nebijo katino, bet bijo gyvatės? Net ir nepavojingo žalčio?
– Aš manau, kad ta baimė galbūt yra prigimtinė. Dar galvoju, kad yra dvi teorijos.
Viena, kai baimė persiduoda iš tėvų. Jei mama, pamačiusi pelę, šoka ant kėdės ir cypia, jau nekalbant apie gyvates, tai ir vaikas elgiasi taip pat. Tai tampa tarsi įteigta baime.
Bet aš galvoju, kad ji yra galbūt ir įgimta. Evoliucijos laikais, kai žmogus buvo laukinėje gamtoje, kažkur yra užsifiksavę, kad tokio gyvūno reikia bijoti. Vieni bijo, o kiti ne.
Nei gyvatės plaukų mėto, nei jos gėles iškapsto.
– Teko susidurti dažniau su bijančiais?
– Būna tokių, kurie pas mus į namus net neužeina, nepaisant to, kad gyvūnai uždaryti. Tai yra paranojiška baimė. Dar žinau, kad yra žmonių, kurie neina į mišką vien todėl, kad ten yra erkių ir gyvačių.
– Užsiminėte apie pelę. Pasvarstykim. Kodėl suaugęs žmogus, puikiai suprasdamas, kad pelė jam nieko nepadarys, šoka ant kėdės ir cypia? Matyt, viskas yra žmogaus galvoje?
– Taip, aš manau, kad galvoje. Nežinau. Galbūt dėl istorijų, kai pasakojama, kad žiurkės apgraužė vaiką ir panašiai? Sunku pasakyti, kodėl.
Žiurkes galima išdresuoti. Su pele to nepadarysi. Pelei viskas vienodai.
– Sakoma, kad žiurkės protingi gyvūnai. Tiesa?
– Taip, labai. Jos atpažįsta savo šeimininką, atsiliepia į vardą. Nesakau, kad visos, bet yra ir išskirtinai protingų. Dar žiurkė, pavyzdžiui, gali atnešti daiktą.
Jeigu žmogus ją nuskriaudė, jei ji auginama namuose, ne narve, tada ji visą laiką nuo to žmogaus slėpsis. Žiurkes galima išdresuoti. Su pele to nepadarysi. Pelei viskas vienodai.
Esu girdėjusi, kad ir laukinės žiurkės yra labai protingos, ir jei užsiaugini nuo mažens, tai jos nė kiek neatsilieka nuo laboratorinių.
– Virginija, kalbant apie vaikus ir gyvūnus, ar pasitaiko atvejų, kada tėvai, pildydami vaikų norus, nuperka gyvūną, o netrukus paaiškėja, kad jo nereikia?
– Būna. Paskui patys turi rūpintis. Mūsų draugų šeima padarė eksperimentą. Šeimoje augo trynukai ir jie užsimanė šuns. Mama jiems pasiūlė savaitę laiko pavedžioti kaimynų šunį – kiekvieną rytą, prieš mokyklą ir grįžus iš mokyklos. Sako: jei pavedžiosit mėnesį, mes jums nupirksim šunį. Vaikai ištvėrė savaitę.
– Koks yra nereikliausias gyvūnas, auginat namuose?
– Sakyčiau, žaltys.
– Kokia jūsų nuomonė apie pavojingų veislių šunis?
– Nėra tokių. Yra žmonės. Tai, kaip jie auklėja šunį, kaip su juo elgiasi.
– Ir paskutinis klausimas. Ar tinka dovanoti gyvūną?
– Nebent jei žinote, kad žmogus tikrai jo nori. Tačiau būna atvejų, kada žmogus pamato žaltį ir sako: koks mielas žalčiukas, norėčiau tokio. Pasako spontaniškai, tačiau nugirsta draugai. Tada gimtadienio proga jam žaltį padovanoja.
Nenori jis to žalčio. Ir ką tada daryt?
