„Mūsų atliekamų darbų sąrašas yra tikrai ilgas. Jeigu veterinarijos gydytojas dirba su protu, mes jiems padedame dirbti rankomis“, – prasitaria PetCity Domus Pro klinikos veterinarijos gydytojo asistentė - klinikos ordinatorė Deimantė Janulytė, kuri straipsnyje atskleidžia, jog šiame darbe mažų kačiukų bei šuniukų mylavimas anaiptol nėra kasdienybė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asistavimas operacinėje – viena svarbiausių užduočių, kur negalimos jokios klaidos
Deimantės profesinis kelias prasidėjo prieš 6 metus, kuomet jai, kaip ir daugumai abiturientų, reikėjo rinktis, kur siekti aukštojo mokslo. Šiandien pašnekovė atlieka begalę svarbių darbų veterinarijos klinikoje ir kartu su veterinarijos gydytojais kasdien siekia vieno bendro tikslo – padėti gyvūnams.
„Mūsų atliekamų darbų sąrašas yra tikrai ilgas. Jeigu veterinarijos gydytojas dirba su protu, mes jiems padedame dirbti rankomis. Kiekviena mūsų diena prasideda nuo apžiūros kabinetų paruošimo. Nuvalomi stalai, papildomos įvairios darbo priemonės. Tuomet slaugome stacionarizuotus gyvūnus, kurie buvo palikti per naktį mūsų klinikoje“, – pasakoja veterinarijos gydytojo asistentė D.Janulytė.
Kaip prasitaria pašnekovė, kartais tenka rūpintis ir išsigandusiais arba į agresiją linkusiais gyvūnais, tad tokiais atvejais, kai reikia tvarstyti žaizdas, imti šlapimo, kraujo mėginius, suleisti vaistus, pamaitinti, išvesti į lauką, padeda išsiugdytas komandiškumas: „Komandinis darbas su kolegomis padeda visa tai atlikti profesionaliai, nesužeidžiant gyvūno ir nekeliant pavojaus sau ir aplinkiniams“.
Veterinarijos gydytojo asistento pagalba nepakeičiama ir operacinėje.
„Pasiruošimas operacijoms ir asistavimas operacijų metu – viena iš didžiausių mūsų užduočių. Turime palengvinti operuojančio chirurgo darbą taip, kad operacija įvyktų kuo sklandžiau – tai labai atsakinga užduotis, kadangi operacinėje negalimos jokios klaidos.
Kai gyvūnas yra operuojamas, jis yra bendroje anestezijoje, kitaip dar vadinamoje sedacijoje, tuomet asistentų atsakomybė yra stebėti bendrą gyvūno būklę ir informuoti gydytoją apie matomus nukrypimus/pakitimus. Be to, operacijos metu esame kaip dar viena papildoma pora rankų, kai reikia ką nors paduoti, palaikyti, patempti, užspausti“, – darbo subtilybėmis dalinasi D.Janulytė.
„Operacinėje svarbu būti pasiruošus ir bet kokiam nukrypimui nuo numatytos eigos. Galiu teigti, kad visuomet turime būti keliais žingsniais priekyje. Paprastai operacinėje būna du veterinarijos gydytojo asistentai. Vienas prižiūri anestezijos eigą, o kitas asistuoja gydytojui.
Asistuojančiam veterinarijos gydytojo asistentui tenka tikrai fiziškai intensyvus rankų darbas. Įsivaizduokite, jog operacija trunka apie 1–1,5 valandos ir visą šį laiką turite laikyti gyvūno koją taip, kad ji nejudėtų, nes traumatologas/ortopedas „surinkinėja” ją iš mažų kaulų atplaišų.
Arba pasitaiko ir tokių scenarijų, kai 30–35 kilogramus sveriančiai kalei yra atliekama kastracija, o asistentas jos pilvo sieną turi spausti tiek, kad chirurgas galėtų uždėti ligatūrą reikiamoje vietoje. Įvardinčiau, kad tai labai panašus jausmas į intensyvią pečių treniruotę sporto salėje. Skirtumas tas, kad operacinėje ji vyksta ne su jūsų pakeliamu svoriu, bet maždaug su 10 kilogramų svarmenimis vienai rankai – būtent jos po tokios operacijos tampa nebepakeliamos“, – priduria pašnekovė.
Taip pat veterinarijos gydytojo asistentė teigia, kad operacinėje nemažai situacijų, kurios vyksta ne pagal planą. Tokiais atvejais, pasak jos, svarbiausia išlaikyti šaltą protą:
„Visos situacijos, kurios vyksta ne pagal planą atneša šiokį tokį stresą. Nesvarbu kas tai bebūtų: ar tuomet, kai gyvūnas nustoja kvėpuoti, ar tuomet, kai matai, kad mažėja širdies darbas, ar tuomet, kai mažėja kraujo spaudimas – visada atsiranda vietos nerimui. Tačiau tokiais atvejais itin svarbus komandiškumas, profesionalumas ir ramybė.“
Didžiausias įkvėpimas – galimybė padėti
Nors darbas veterinarijos klinikoje yra gana sunkus tiek emociškai, tiek fiziškai, veterinarijos gydytojo asistente dirbanti Deimantė sako, kad galimybė padėti sergančiam pacientui įkvepia ir suteikia prasmės.
„Matant, jog gyvūnas sveiksta, apima pats geriausias jausmas. Pavyzdžiui, kai katė prastai jaučiasi, guli, nevalgo, negeria, yra nuolatos akylai stebima, jai lašinamos lašinės, ir atrodo, kad situacija kritinė, bet staiga vieną dieną ji tiesiog pradeda valgyti, tampa žvalesnė, – tos akimirkos yra neįkainojamos. O jeigu dar po kelių dienų ji tave pasitinka keldama uodegą į viršų ir murkdama, tai atperka bet kokius vargus“, – sako D.Janulytė.
Taip pat, kaip teigia Deimantė, judėti į priekį profesiniame kelyje padeda įvairios kasdieninės sėkmės:
„Galbūt tai skambės banaliai, bet įkvėpimo semiuosi iš tokių akimirkų, kuomet mums pavyksta. Įkvepia, kai kartu su gydytojais išgelbėjame gyvūną iš ligos gniaužtų. Įkvepia, kai pasiseka paimti kraujo mėginį iš piktai nusiteikusio gyvūno. Įkvepia, kai sklandžiai praeina operacija. Įkvepia, kai šuo vizgina uodegą. Įkvepia, kai katė su tavimi „pasikalba“.
Ryšys su pacientu užsimezga savaime
Kaip teigia felčerė, šiame darbe tenka susidurti su pačiais įvairiausiais gyvūnais: nuo namuose auginamų kačių bei šunų iki egzotinių, mažiau populiarių gyvūnų.
„Ryšį stengiamės atrasti su kiekvienu pacientu. Niekada nepamiršiu, kai vieną dieną į kliniką atvyko vengrų vižlų veislės patinas planinei gastroskopijai. Jo kojos drebėjo taip, kad galėtų iš vietos išjudinti stalą. Pakviečiau šunį vardu ir jis labai nedrąsiai, iš lėto priėjo prie manęs, tuomet pradėjau jį kalbinti.
Tos neapsakomos akys pažiūrėjo į mane ir keturkojis tiesiog priekinėmis kojomis užšoko man ant krūtinės bei uždėjo savo galvą ant peties. Vaizdas buvo kaip iš filmo, lyg šoktum su savo augintiniu. Aš jį glosčiau, o jis su savo šalta ir šlapia nosimi baksnojo man į kaklą. Būtent dėl tokių akimirkų yra nuostabu dirbti šioje srityje“, – patirtimi dalinasi veterinarijos gydytojo asistentė D.Janulytė.
Didelė emocijų kaita ir vyraujantys mitai
Ne vienerius metus veterinarijos klinikoje dirbanti Deimantė prasitaria, kad klinikoje susiduriama ir su kita medalio puse: augintinių netektimis, šeimininkų skausmu, ašaromis.
„Tikrai neslėpsiu, atsiriboti nuo to yra tikrai sunku. Yra tokių dienų, kai verkiame kartu su šeimininkais, kuomet jiems tenka atsisveikinti su savo augintiniais. Mes irgi prisirišame prie jų: kiekvieną dieną juos stebime, rūpinamės, slaugome, bendraujame su šeimininkais. Prisirišti prie klinikoje besigydančių pacientų yra labai paprasta ir lengva“, – pažymi Deimantė.
Taip pat felčerė priduria, kad šiame darbe didelė emocijų kaita yra neišvengiama: „Vieną akimirką bendraujame su klientu, kuris į kliniką atvedė mažą, ką tik įsigytą gyvūną, šypsomės, džiaugiamės, o po kelių akimirkų privalome surimtėti, nes atvyksta šeima, kuri netrukus atsisveikins su savo mylimu augintiniu.“
Kaip prasitaria Deimantė, bendraujant su klientais neretai jai tenka ir paneigti įsivyravusius mitus apie veterinarijos gydytojo asistento darbą.
„Kasdien mažų kačiukų ir šuniukų asistentai klinikoje tikrai nemyluoja – tai yra mitas ir būna itin retai. Taip pat dažnas įsivaizduoja, kad mes visą dieną tik matuojame temperatūrą ar valome šlapimą – tai netiesa, mes esame tie, kurie padeda gydytojui, tiek fiziškai, tiek emociškai kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje. Be to, daug bendraujame su pacientų šeimininkais bei betarpiškai rūpinamės jų gyvūnais, kad tik jie pasveiktų.“
