Moterų komanda – už 100 kilometrų
I.Juškienė jau dvejus metus lipa ant ledo kartu su įvairiomis ledo ritulio komandomis: „Hockey Pots“, „Hockey Punks“ arba „Hockey Girls“. Čiuožti ji pradėjo dar anksčiau – technikos mokėsi bendrose čiuožimo sesijose pas asmeninį trenerį.
„Negali sakyti, kad išmokau – tik pramokau čiuožti ir tuomet pradėjau vaikščioti į grupines treniruotes – jau su lazda ir pilna apranga. Susipažinau su keliomis merginomis ir sužinojau, kad yra merginų ledo ritulio komanda, kuri treniruojasi Kaune. Važinėju pas jas, tačiau ten vyksta viena treniruotė per savaitę. Norint gerai žaisti, tiek yra per mažai“, – sako I.Juškienė.
Jos teigimu, Vilniaus ir Elektrėnų žaidėjos sudaro gal du trečdalius Kaune besitreniruojančios moterų ir merginų komandos – tad moterys kooperuojasi ir vyksta į treniruotę keliais ekipažais.
Su tom apsaugom gi mes visi – vienodi. Ir niekas nežiūri į vardą ant marškinėlių – žiūri į jų spalvą ir numerį. Tad nusiėmus šalmą matai, kaip žmogus nustemba: O, vau! Merginos?!“
Ledo ritulininkės teigimu, mišri ir Vilniuje žaidžianti „Hockey Pots“ komanda susibūrė iš besitreniruojančių vaikų tėvų. Ledo ritulys suviliojo ne tik tėčius, tačiau ir kelias mamas. Nors, Ingos atveju, buvo atvirkščiai.
„Mama pradėjo žaisti, o tada susidomėjo ir sūnus, – juokiasi pašnekovė. – Iš pradžių tą darinį vadinome ledo ritulio būreliu. Dabar jau, galime sakyti, susiformavo komanda. Kadangi mūsų nėra daug, įvairiai maišomės ir kartais tenka pažaisti kitose komandose. O už savo ir draugių vaikus visada sergame – net jeigu jie žaidžia priešininkų komandoje.“
Negali be vandens – kad ir užšalusio
Svarstydama, kas ją nuvedė ant ledo, I.Juškienė atskleidžia, kad yra daugelio ekstremalių sporto šakų mėgėja.
„Esu daugiau vandens sporto atstovė – sportuoju su jėgos aitvarais. Tačiau vandens sporte egzistuoja tas tarpsezonis, kai tu arba jau neplauki, arba dar neplauki. Jei nėra sniego – su snieglente irgi nepačiuoši. O ledas yra visada. Keli draugai, su kuriais plaukdavau su jėgos aitvarais, pakvietė prisijungti pažaisti ledo ritulio. Tuo metu tikrai neturėjau jokių minčių, kad tai išaugs iki komandos ar varžybų. O dabar jau ledas ir vanduo yra santykiu 1:1“, – prisipažįsta pašnekovė.
Inga jėgos aitvarus ir irklentes įvardija savo „atskira ligos forma“. Tačiau jėgos aitvarams reikia sulaukti tam tikros krypties ir stiprumo vėjo – tai stipriai praretina kartus, kai gali taip sportuoti.
Paklausta apie traumas ledo ritulio aikštelėje žaidžiant su vyrais, pašnekovė jų nesureikšmina:
„Skaudžių susidūrimų būna ir gyvenime: gali nukristi nuo laiptų, gali paslysti gatvėje. Su žaidėjais egzistuoja susitarimas: jokio grubaus kontakto. Moterų komandoje tas kontaktas apskritai yra draudžiamas. Emocijos užverda, tiesa, tačiau dar neteko susidurti, kad tas emocijas ant manęs išlietų lazda, kumščiu ar dar kaip nors. Tai – komandinis žaidimas, kuriam reikia dar ir smegenų. Turi galvoti ne kaip kažkam padaryti kažką blogo, bet kaip įmušti įvartį“, – sakė žaidėja.
Jos teigimu, mėgėjų lygoje muštynės – retas atvejis. Nevaldydamas emocijų kenki ir sau, ir komandai: komanda už tokį elgesį gali gauti baudą (priešininkai muš baudinius), o pats besišvaistydamas kumščiais taip pat gali susižaloti.
„Juk niekada nežinai, kas už to šalmo slepiasi“, – juokiasi I.Juškienė.
Geros varžybos tos, kuriose smagu pralaimėti
Inga pasakoja, kad kunkuliuojant emocijoms ir visu greičiu genant ritulį į vartus, niekas nesigilina, ar priešininkas – moteris, vaikas ar senelis.
„Su tom apsaugom gi mes visi – vienodi. Ir niekas nežiūri į vardą ant marškinėlių – žiūri į jų spalvą ir numerį. Tad nusiėmus šalmą matai, kaip žmogus nustemba: O, vau! Merginos?!“ Tačiau niekada nesulaukiu paniekos, neva: „O, bobos!“ Visi juk vaikštome vieni pas kitus treniruotis. Juk ledo ritulys Lietuvoje – tai sportas, kuris auga prekybos centre – entuziastai turi vienas kitą palaikyti“, – svarsto Inga.
Mes taip pat turime vadinamąją kryžmens apsaugą, nes per varžybas gauti į tarpkojį rituliu labai skausminga ir moterims. Žinokit, tai ne ant alkūnės nukristi.
Ji teigia, kad treniruotės metu tenka daug kartų kartoti vieną ar kitą pratimą: varytis ritulį, smūgiuoti, kad galėtum adrenalinui užvirinus kraują susikoncentruoti į tikslų smūgį ar perdavimą, o ne galvoti, ką daro rankos ar kojos.
Šiuo metu merginų komanda rengiasi varžyboms Tukumo miestelyje Latvijoje. Į šį miestelį pasivaržyti dažniausiai atvyksta 4 komandos.
„Norėtume ir toliau – į Baltarusiją, bet koją kiša vizos. Kita vertus – bendraujame su ukrainietėmis, baltarusėmis, latvėmis. Jei jau negali atvykti visa komanda – truputį pamaišome komandas, vykstame vienos pas kitas, kad būtų bent kiek įvairovės. Latvijoje kiekvienas kaimas turi savo ledo areną, taigi, jos turi daugiau iš ko rinktis“, – sakė I.Juškienė.
Jos teigimu, net pralaimėti smagu, kai viskas vyksta sąžiningai – mat kartais mėgėjų varžybose netikėtai atsiranda profesionalės.
„Mums sako: „Juk ji neturi profesionalių sutarčių, su Latvijos klubais.“ Na, ne, tik su Suomijos... Geros varžybos yra tokios, kuriose smagu ir pralaimėti, kuriose vėliau gali be nuoskaudų susėsti prie bendro stalo“, – sako pašnekovė.
Vyrų ir moterų apranga: nustebsite, kuri detalė skiriasi
Ledo ritulio varžybos susideda iš trijų kėlinių po 20 minučių. Žaidėjai į treniruotes atvyksta su krepšiais, didesniais už keliaujančių į oro uostą lagaminus. Čia turi tilpti šalmas, storos pirštinės, ne tik alkūnių ir kelių, tačiau ir krūtinės bei kryžkaulio apsaugos, paminkštinti šortai, ilgos kojinės. O kur dar masyvios pačiūžos. Visa ši amunicija nepigiai kainuoja.
„Visada norisi savo šalmo, pirštinių ir lazdos. O visa kitą gali susipirkti naudotą iš tų, kurie „perdegė“ – pamatė, kad ne viskas čia taip lengva, ir nusprendė mesti. Išsiskalbi ir nešioji“, – sakė I.Juškienė.
Kuo skiriasi vyrų ir moterų ledo ritulio apranga? Ne, ne tuo, apie ką jūs pagalvojote.
Mes – buriuotojų šeima. Apsidaužome kojas kasdien įvairiose situacijose. Tad eksterjero trūkumų vyras nesureikšmina.
„Mes taip pat turime vadinamąją kryžmens apsaugą, nes per varžybas gauti į tarpkojį rituliu labai skausminga ir moterims. Žinokit, tai ne ant alkūnės nukristi“, – juokiasi I.Juškienė, čiuožianti su vyriška apranga.
Paklausta, kodėl vyrai blauzdas stipriai susiveržia apvyniodami lipnia juosta, pašnekovė atskleidžia pagrindinį ir plika akimi nematomą vyrų ir moterų aprangos skirtumą.
„Jie vyniojasi, kad kojinės nenusmuktų. O mes – ne. Mes – moterys, tad naudojame prisegtukus, – juokiasi Inga ir timpteli segtuką, labai panašų į prisegamų pėdkelnių. Tik šįkart jis prilaiko storas megztas kojines. – Labai retas vyras juos naudoja. Manau, kad nėra protinga apsivynioti blauzdą lipnia juosta – juk trinka kraujotaka. Bet prisegtukų gal jiems tikėjimas neleidžia naudoti.“
Vyras priprato prie „eksterjero trūkumų“
Kritimus per treniruotes pašnekovė vadina „prognozuojamais“. Baisesnių traumų gali pasitaikyti tik varžybų dieną.
„Jeigu visai nekrenti, vadinasi, kažkas ne taip. Traumų daugiau pasitaiko per varžybas – didžiuliu greičiu vožiesi į bortą. Ar esu patyrusi rimtų traumų? Tik rimtesnių mėlynių. Kai gauni rituliu per varžybas, atsiranda mėlynė, kuri 6 savaites spalvas keičia. Tačiau rimtesnių traumų tfiu, tfiu, tfiu, neteko patirti“, – šypsosi ledo ritulininkė.
-
Viena tarp vyrų. Traukinio mašinistė A.Krikštaponytė: „Niekada nebuvau iš tų, kurios vien nagus lakuojasi“
-
Viena tarp vyrų. Oreivė D.Rakauskaitė: „Kartą varžybose negavau užduočių lapo. Turbūt nepagalvojo, kad esu pilotė“
-
Viena tarp vyrų. Arboristė I.Gaidelytė: „Darbe tenka užsidėti ir futbolininkų apsaugas“
Ji juokiasi, kad specialiai taikydamas į plonyčius kūno plotus, kurie lieka neapsaugoti apsaugomis, turbūt nepataikytum, tačiau atsitiktinai ritulys ima ir tėkšteli būtent ten, kur smūgį pajunti oda.
Ir netgi mėlynuojant kojoms Inga į ledo areną atvyksta mažiausiai tris kartus per savaitę. Treniruotės prasideda jau po aštuntos valandos vakaro.
„Ateini jau vos vilkdamas kojas, o išeini – su tonusu, – sako Inga. – Kaip reaguoja šeima? Jie irgi turi savo pomėgius. Kita vertus, iki treniruotės stengiuosi padaryti viską: suvežioti vaikus, paruošti maistą, namų darbus patikrinti – kad per mano ledą neliktų ko nors nepadaryta.
Iš vyro pusės nėra labai didelio palaikymo, bet po tiek metų to palaikymo gal ir nereikia – svarbu, kad nebūtų priekaištų. Aš leidžiu jam turėti savo hobių, jis man – savo. O tos dvi valandos nebuvimo namie mažai ką keičia.“
Paklausta, ar vyras nepriekaištauja dėl nuolatinių mėlynių ant kūno, ledo ritulininkė nusikvatoja: „Mes – buriuotojų šeima. Apsidaužome kojas kasdien įvairiose situacijose. Tad eksterjero trūkumų vyras nesureikšmina.“
Penktasis – it akmenslydžio taškas aikštelėje
Ledo ritulininkė vasaros metu dalyvauja vietinėse „Vasaros lygos“ varžybose.
„Gali eiti žaisti su daug stipresniais už save, tačiau... Tuomet tu jiems iš dalies trukdai ir pats nesąmoningai stengiesi nesimaišyti. Idealiausia – žaisti su šiek tiek geriau žaidžiančiais. Tik tuomet tobulėji. Ledo ritulyje kažkas yra taiklesnis, kažkas – greitesnis. Tad turi nuolat galvoti, kaip tą greitesnį, jei nepavysi, sustabdyti būdais, kuriais pagal taisykles leidžiama.
Žaisdami visi analizuojame priešininkus ir ieškome „silpnosios grandies“. Aikštelėje yra penki žaidėjai – tas silpniausias ir yra kaip šuniui penkta koja. Jis – kaip tas akmenslydžio (kerlingo) taškas aikštelėje – niekam jo nereikia, bet jis vis tiek yra.
Kaip jaučiuosi pati? Savo komandoje aš jaučiuosi kaip savo komandoje. Žinot, kaip vaikai šeimoje: vienas labai gerai mokosi, kitas – gražiai dainuoja. Universalaus nėra. Tad aš jaučiuosi kaip vienas iš šeimos vaikų“, – sako I.Juškienė.
