„Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą šuo juto su tokiais lūžiais gatvėmis prašliaužiojęs savaitę ar net ilgiau. Jo galinių kojų kaulai, perlaužti perpus, kyšojo iš po pradurtos odos. Dar šlykščiau pagalvoti, kad taip besielgiantys asmenys patys turi vaikų, juos auklėja, moko apie gyvenimą. Tokie viena ranka glosto vaiko galvą, o kita šaltakraujiškai kankina ar net žudo tuos, kurie apsiginti negali, – 15min pasakoja kaunietė gyvūnų mylėtoja Dovilė Vasiliūnaitė. – Esu nemažai bendravusi su įvairių prieglaudų darbuotojais ir savanoriais, seku prieglaudas socialiniuose tinkluose, daugybė istorijų girdėta. Ne veltui žiauriausias sutvėrimas yra žmogus.“
Dvidešimt ketverių metų Dovilė Norio istorijoje figūruoja ne šiaip sau. Su atvirais kaulų lūžiais 2020 m. vėlyvą drėgną rudenį gatvėje rastas nelaimėlis atsidūrė sostinės gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“. Profesionalų veterinarų ir prieglaudos darbuotojų pagalba Norį pavyko pastatyti ant visų keturių kojų – jis ir vėl bėgiojo ir džiaugėsi visais prie jo prieinančiais. Tačiau atgal Norį mylėjo tik prieglaudos darbuotojai. Neatsirado norinčių jau vyresnio amžiaus, maždaug 8 metų puskreivį mišrūną pasiimti namo. Neveikė ir argumentai apie Norio meilumą, apie tai, kad, iškentęs nesuvokiamą žmogaus žiaurumą, jis niekada net neurgztelėjo ant prieglaudos darbuotojų. Jeigu ir pašiepdavo dantis – tai tik tam, kad žaismingai sukandęs darbuotojo pirštinę ar kelnių klešnę laimėtų dar porą minučių dėmesio.
„Dvejus metus niekas Norio neėmė iš prieglaudos. Bet mudu su mano vaikinu Arnu, perskaitę Norio istoriją, pasiryžome nuvykti į Vilnių ir pasiimti Norį namo“, – pasakoja D.Vasiliūnaitė.
Po adaptacinio periodo – jausmas lyg auginus nuo mažumės
Panevėžyje gimusi ir augusi D.Vasiliūnaitė ypatingą meilę gyvūnams, o ypač – šunims – atskleidžia jautusi nuo mažens. Net lankydama Rygoje gyvenančius senelius, mergina skubėdavo ne į vaikų žaidimų aikšteles, o nupirkti ir padalinti vietos benamiams gyvūnams maisto.
Tėvai, tiesa, nebuvo linkę namuose laikyti didesnio keturkojo, tad bandė apsieiti su Džiungarijos žiurkėnu ir Degu pelyte. „Auginau, prižiūrėjau ir vis tiek svajojau apie šunį. Būdama paauglė sugalvojau, kad galiu vedžioti kaimynų šunis – taip būsiu arčiau jų. Tėvams po kurio laiko keldavo nuostabą tai, kad žinau visų kaimynų šunų vardus. Galbūt tai iš dalies ir lėmė, kad nebijojau pasiimti suaugėlio šuns iš prieglaudos. Noris tapo pirmuoju mano „nuosavu“ šunimi gyvenime ir jis buvo nuostabus“, – pasakoja D.Vasiliūnaitė.
Vis dėlto pradžia, pasak Dovilės, nebuvo labai lengvas pasivaikščiojimas. Ne tik jiedviem su Arnu, bet ir pačiam keturkojui reikėjo laiko apsiprasti su kardinaliai pasikeitusioms aplinkybėmis. Dėl visa ko, nenorėdami forsuoti, Dovilė su Arnu augintinį iš prieglaudos pradžioje pasiėmė į laikiną globą, tačiau po poros mėnesių trijulė tapo nebeišskiriama.
„Man matyt sunkiausia buvo tai, kad aš iš esmės nežinojau, ką reiškia gyventi su šunimi. O Noriui tiesiog vyko adaptacinis laikotarpis, jis nepažinojo mūsų, jam svetima buvo vieta, kurioje staiga apsigyveno. Tačiau po kelių mėnesių atrodė, kad Noris su mumis jau daugybę metų, – prisimena D. Vasiliūnaitė. – Jo meilumas neišpasakytas, kiekvieną rytą jis ateidavo pas mane, prašydavo paglostukų. Jo didžiausias pomėgis – uostinėti naujas vietas, todėl skersai išilgai visą Kauną išvaikščiojome.“
Šuo iš prieglaudos padėjo atrasti pašaukimą
Daug kas gatvėje Norį vadindavo „vilkiuku“, klausdavo, iš kur jis, o aš išdidžiai atsakydavau: „Iš prieglaudos!“, nors tikrai nebūtum pasakęs, kad jis kažkoks kitoks. Jis mane jau nuo pradžių stebino savo gudrumu ir protu, savo sugebėjimu išprašyti visko, ko reikia, vien tik akimis ir kūno kalba. Kita vertus, „visko“ nebuvo daug: ramūs namai, paglostukai, sotus maistas ir poilsis“, – pasakoja D.Vasiliūnaitė.
Mergina atskleidžia pradžioje pati svarsčiusi apie mažą šuniuką, tačiau būtent jos vaikinas Arnas ir pasiūlė atkreipti dėmesį į suaugusius šunis, kurie turi mažesnį šansą rasti namus. „Kai Noris tapo mūsų šeimos nariu, supratau, kad padarėme puikų sprendimą. Jaunam šuniukui reikia daug dėmesio, jį reikia mokinti, kol tuo tarpu vyresnio amžiaus šunys dažniausiai jau moka elgtis namuose, moka pasiprašyti į lauką, jų nebijai palikti vienų namuose, išeidamas į darbą. Senjorui šuniukui nebereikia tokių ilgų pasivaikščiojimų ir dūkimo kaip jaunėliui. Dažnai keturkojai iš prieglaudos labiau socializuoti“, – įsitikinusi D.Vasiliūnaitė.
D. Vasiliūnaitė turi kelis patarimus tiems 15min skaitytojams, kurie svarsto apie keturkojį iš prieglaudos: „Apsišarvuokite kantrybe, nes viskam reikia laiko. Tad su „prieglaudinukais“ nereikėtų skubėti ir tikėtis visko iškart. Duokite jam laiko suprasti, kas yra meilė ir saugumas. O ir skirkite laiko gyvūno charakterį pažindami. Kad ir mūsų Noris – vieną dieną jis norėdavo daug vaikščioti, o kitą galėdavo miegoti iki pietų. Bet visur, kur ėjome, jis mane stebindavo savo brandžiu elgesiu.“
Sunku ir patikėti, tačiau Noris ne tik gavo didžiausią gyvenimo dovaną iš Dovilės, bet ir pačios merginos likimą pasuko visiškai nauja kryptimi. Gyvūnų priežiūros profesiją Karaliaus Mindaugo profesinio mokymosi centre besimokiusi mergina, „įsisūnijusi“ Norį, galiausiai peržengė per save ir išdrįso pradėti dirbti su gyvūnais. Po praktikos mergina liko dirbti gyvūnų kirpėja.
„Vienareikšmiškai – ne kas kitas, bet Noris tapo mano didžiuoju postūmiu imtis šios veiklos ir pagaliau išdrįsti dirbti su gyvūnais. Savo veikloje labiausiai noriu parodyti, kad ir mišrūnams reikia profesionalios priežiūros, t. y. kirpyklų, SPA procedūrų, kad tai skirta ne tik veisliniams šunims“, – atskleidžia D.Vasiliūnaitė.
Išėjusį į amžinuosius medžioklės plotus primena urnelė
Tiesa, po kelių mėnesių pas naujuosius šeimininkus, Noris jų buvo perkrikštytas į Čeką Norisą – kaip sako patys, kovotojo dvasiai įprasminti. Nors Čekas Norisas buvo vidutinio ūgio aviganio mišrūnas su korgio ausimis, tačiau kovingumo ir atkaklumo jam pavydėti gali daugelis.
„Noris buvo bailus, nedrąsus, lyg visada kažkur skubantis šuo. Čekas Norisas – ramus, besąlygiškai pasitikintis manimi, atviras pasauliui, be galo mylintis žmones, net iš visiškai svetimų žmonių paprašantis paglostukų ir dėmesio“, – teigia D.Vasiliūnaitė.
Čekas Norisas su Dovile ir Arnu istorinėje laikinojoje sostinėje gyveno lygiai gyveno 3 metus, 1
mėnesį ir 28 dienas. Šių metų pradžioje keturkojis po sunkios ligos iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus. Ir tik visai neseniai, įsibėgėjus kovui, pora susiruošė vėl aplankyti „SOS gyvūnus“ Vilniuje ir nuvežti ten Čeko daiktus – jo antkaklius, pavadėlius, guolius ir žaislus. Na o šeimininkams Čeką Norisą visada primins urnelė su jo pelenais namuose ir jo ankakliukas su vardu.
„Kol kas naujo augintinio nesidairome – mums reikia laiko susitaikymui ir kitam prioritetui – namų įsigijimui. Tada ir galvosime. Noris irgi labai netyčia įkrito į širdį, specialiai neieškojome. Bet faktas tas, kad kai apsispręsime auginti kitą keturkojį – jis bus vyresnio amžiaus ir veikiausiai mišrūnas. Beveislis gyvuliukas meilės nusipelnė ne mažiau. Kad žmonės nori išskirtinai augintinio su veisle, suprantu tik tais atvejais, kai jie susiję su darbu ar parodomis. Kartais ir tie dokumentai neapsaugo“, – neabejoja D.Vasiliūnaitė.
Šviežiems šeimininkams – 50 Eur gyvūnų prekėms ir nemokama veterinaro apžiūra
Prekių gyvūnams parduotuvė „SIMBA.LT“ ir veterinarijos klinika „Kaivana“ kovo ir balandžio mėnesiais vykdo socialinę kampaniją, kuria skatina Lietuvos gyventojus keturkojams iš prieglaudų suteikti antrą laimingo gyvenimo šansą. Norėdami parodyti dėkingumą ir padėti pradedantiems draugystę su augintiniu, akcijos sumanytojai naujiesiems keturkojo iš prieglaudos šeimininkams dovanos 50 Eur vertės dovanų kuponą apsipirkti „SIMBA.LT“ elektroninėje parduotuvėje ir nemokamą apžiūrą veterinarijos klinikoje „Kaivana“ Kaune.
Daugiau informacijos apie šią iniciatyvą rasite paspaudę čia.
