Pati vienišiausia vieta Žemėje
Kartais norisi pabūti vieniems, tarkime, atsidurti negyvenamoje saloje, o ar žinote, kokia vieta Žemėje pati vienišiausia? Tikinama, kad tai Nemo taškas – vieta Žemės rutulyje labiausiai nutolusi nuo bet kokios sausumos. Ji yra pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje tarp Maherio salos Antarktidos krantuose, Motu Nui salelės netoli Velykų salyno bei šiaurėje įsikūrusios Diusi salos, priklausančios Pitkerno salų grupei.
1992 metais aptiktas Nemo taškas taip buvo pavadintas garsiojo Jules Verne romano „20 tūkstančių mylių po vandeniu“ personažo garbei. Kadangi Nemo taškas nuo kiekvieno išvardinto sausumos plotelio yra maždaug 2300 km atstumu, neveltui jis vadinamas vienišiausia vieta Žemėje. Beje, nėra aišku, ar ten kada yra „įžengęs“ koks žmogus.
Vienišumo jausmas ir socialinė izoliacija
Socialinė izoliacija kur kas pavojingesnė nei tiesiog vienatvė. Taip pat pastebima, kad tam, jog išsaugotume sveikatą, socialiniai ryšiai tiesiog būtini.
Žmonės dažniausiai būna itin socialios būtybės, kurios remiasi viena į kitą laimės ir nelaimės atveju. Štai Londone atliktas tyrimas atskleidžia įdomią skirtybę tarp vienatvės jausmo ir socialinės izoliacijos. Tik tada, kai į vienatvę pradedate žiūrėti per socialinę terpę, galite pamatyti, kokie subjektyvūs tie jausmai būna iš tikrųjų. Yra žmonių, kurie gali gyventi vienas nuo kito labai toli, mažai kontaktuoti su savo šeima ir visiškai dėl to nesijausti vienišais. Kai tuo tarpu kiti aktyviai leidžia laiką, jų namuose pilna žmonių, nuolatos susitinka su šeima ir draugais, tačiau vis tiek jų neapleidžia vienatvės jausmas.
Taip pat skaitykite: Vadovautis širdimi ar protu? Tai lemia mūsų smegenys
Viskas tampa kur kas sunkiau, kai vertinama pagyvenusių žmonių vienatvė. Tyrėjai nusprendė išsiaiškinti, kas pavojingiau – būti izoliuotiems ar vienišiems, ir ištyrė 6500 vyrų bei moterų, vyresnių nei 52 metai, duomenis. Buvo aptarta ir jų mirties rizika 12 metų laikotarpyje. Išvadą greičiausiai numanote – socialinė izoliacija kur kas pavojingesnė nei tiesiog vienatvė. Taip pat pastebima, kad tam, jog išsaugotume sveikatą, socialiniai ryšiai tiesiog būtini.
Nostalgija
Kam mes jaučiame nostalgiją? Dažniausiai praėjusiems dalykams, kurie mūsų gyvenime užėmė svarbią vietą. Pavyzdžiui, kai esame toli nuo savo namų. O tokia jausena kai kuriems gali turėti ir neigiamas pasekmes. Statistiniai duomenys teigia, kad 70 proc. žmonių palikusių savo šalį ir persikrausčiusių į kitą gyvenamąją vietą, dažniausiai išgyvena liūdesį ir nostalgiją, o kai kurie netgi patiria stiprią depresiją, panikos atakas, nemigą, naktinius košmarus ir vėliau save izoliuoja nuo aplinkos.
Socialinio surogato hipotezė
Į vienatvę kitaip pažvelgė Buffalo ir Majamio universitetų mokslininkai bei pradėjo nagrinėti tai, ką jie patys pavadino socialinio surogato hipoteze.
Teorija teigia, kad televizija (o mes galėtume pridurti, kad apskritai visa žiniasklaida) yra tarsi surogatas žmonėms, kurie trokšta formuoti reikšmingus socialinius santykius. Ekspertai stebėjo, kaip žmonės žvelgė į savo mylimas laidas, dėl kokių priežasčių jas žiūrėjo, kaip apibūdindavo juose dalyvaujančius herojus ir kaip dabartiniai santykiai veikia žmogaus norą žiūrėti tam tikrą šou (filmą, serialą ir t. t.).
Paaiškėjo, kad tie, kurie buvo vieniši ar turintys bėdų su saviverte, kuriantys nedarnius santykius su artimu žmogumi, trokšdavo socialinio pakaitalo. Tai reiškia, kad tarp mūsų ir televizijos herojų tarsi klostosi santykiai, kadangi mes į juos daug investuojame, ir mūsų smegenys juos pradeda suvokti lyg artimus draugus: rūpinamės, nervinamės, laukiame su nekantrumu, kas nutiks vėliau, o situacijos atrodo lyg skirtos mums ar būtų apie mus. Ir kuo stipresnis vienatvės jausmas, tuo stipresnis šis ryšys. Beje, dauguma ir pasitenkina tokiais vienakrypčiais santykiais.
Vienatvė mus priverčia negyvus daiktus matyti kitaip
Dartmoutho koledžo tyrėjai tikina, kad ilgi vienatvės periodai keičia tai, kaip mes matome negyvus daiktus. Kai trokštame socializacijos ir žmogiško bendravimo, kitokie santykiai užsimezga tarkime, su lėlėmis, virtualiais paveiksliukais, ypač tais, kuriuose pavaizduoti žmogiški veidai.
Tiriamiems žmonėms buvo rodomi paveikslėliai, kurie išsiskyrė savo žmogiškaisiais ir animuotais bruožais, o vieniši žmonės visus juos vertino kaip žmogiškus. Tyrimas atskleidžia, kad mes matome skirtingai tuos pačius veidus, atsižvelgdami į savo nuotaiką bei savijautą.
