Jo rankose atgyja spalvos, teptukai, pinasi istorijos, pokalbiai ir tikras menas. Su Algiu susitinkame muzikiniame teatre dar prieš prasidedant darbui, kuris tęsis iki vakaro. Tądien Algio ir kitų grimuotojų kėdėse aktoriai ruošėsi virsti miuziklo „Adamsų šeimynėlė“ herojais. Tačiau kol dar aktoriai nesugužėjo, grimerinėje tyla ir ramybė. A.Banys mums aprodo savo valdas, grimo priemones ir pasakoja, kokios patirtys ir istorijos gimsta muzikinio teatro užkulisiuose.
„Susidomėjau grimu dar mokykloje. Mokytoja Navardaitienė dėstė ne tik biologiją, bet vedė ir dramos būrelį. Po truputį ir įsivažiavau – dramos būrelyje susipažinau su grimo cecho vadove Grigiene, ji buvo šviesaus atminimo Petro Korsako, išdirbusio grimuotoju iki 96-erių metų, mokinė.
Vėliau susipažinau su dramos aktore Strakšyte, tada buvo tarpas – nesidomėjau grimu, būrelis iširo... Tačiau po kiek laiko ir vėl atsitiktinai susidomėjau. Tie atsitiktinumai... Aš tada buvau septintoje klasėje“, – sako grimuotojas.
Algis Banys pasakoja, kad yra vienintelis vyras teatro grimuotojas Lietuvoje ir vienintelis likęs tiesioginis Petro Korsako mokinys.
„Jis sutiko priimti mane mokytis, ir prasidėjo mano pirmieji bandymai. Buvau labai susikoncentravęs į tuos mokslus, tada pagrindas buvo perukų gamyba. Juos gamindavome iš natūralių plaukų, ir tai buvo gana sudėtingas darbas. Tačiau viskas, ką dariau, buvo nauja, įdomu – aš tiesiog neišeidavau iš teatro. P.Korsakas buvo fantastiškas žmogus, grimavęs net 64-erius metus!“ – pasakoja A.Banys.
Kauno muzikiniame teatre A.Banys dirba nuo 1993 metų, vadinasi, jau greitai minės 25-erių metų jubiliejų. Sako, kad mokslai ir gauta patirtis pas P.Korsaką buvę nuostabūs ir, jeigu jis būtų gyvas, Algis mokytųsi ir toliau. Daug mokinių turėjęs grimo maestro padarė didžiulę įtaką, buvo itin energingas ir turėjo neįtikėtinai daug informacijos, todėl Algis ir dabar tvirtina, kad grimavimas – tai ne darbas, o mėgavimasis tuo, ką daro.
„Jis buvo gyva legenda! Reiklus, principingas, pasodindavo į kamputį ir duodavo darbų. Ai, neturi ką veikti, neturi darbo? Tuoj bus!“ – prisimena besijuokdamas Algis. Jam, kaip jis sako, viskas buvo įdomu ir visiškai nesunku. „Eidavau į darbą kaip į šventę.“
Labiausiai grimuotojui patinka charakteringi, išskirtiniai personažai. „Kai atėjau, teko grimuoti ir „Rigolete“, „Madam Baterflai“, dirbti su elitu. Esu laimingas, kad dirbdamas pakliuvau į tą vadinamąjį teatrinį elitą, kurio jau mažai belikę. Elitas, apie kurį aš kalbu, tai tikri teatralai, kurie gyveno teatru ir kurie negalėjo be jo gyventi.
Esu laimingas, kad dirbdamas pakliuvau į tą vadinamąjį teatrinį elitą, kurio jau mažai belikę.
Man teko garbė dirbti ir su Noreika, ir su Kaniava, Markausku... Pradėčiau vardinti, tai ir dienos neužtektų (juokiasi). Ypač malonu buvo su Prudnikovu – man patiko jo Mefistofelio vaidmuo, o ir pats jis – fantastiškas žmogus. Tačiau viską reikia pajausti pačiam. Galėtum grimuoti, grimuoti ir nesustoti.
Man labiausiai prie širdies stiprūs personažai, gal dėl to ir nostalgiją jaučiu tiems laikams ir išskirtiniams menininkams, tačiau ir dabar teatre netrūksta tikrų asmenybių.“
– Ar prisimenate savo pirmąjį grimą?
– Tada man buvo 5-eri ar 6-eri. Buvau pas močiutę, o kai ji užmigo, tuomet jos veidą pritepliojau raudonais lūpdažiais. Kai ji atsibudo, net nepasižiūrėjusi į veidrodį išėjo į parduotuvę. Aišku, ji sulaukė tikrai daug žvilgsnių (juokiasi). Klausė manęs: „Ką su manimi padarei, kodėl visi į mane taip žiūri?“ Tai toks buvo mano pirmasis „išstojimas“.
Teatre pirmąjį artistą grimavau ir viską dariau drebėdamas, o P.Korsakas apžiūrėjo ir sako: „Na, ką, sueis kol kas“ (juokiasi). Nors jis niekada negirdavo, nebuvo pratęs.
– Kas labiausiai pasikeitė per tiek metų dirbant grimuotoju?
– Viskas keičiasi, tobulėja, reikia suspėti su tais pokyčiais, neatsilikti. Aš pradėjau dirbti šlapiu grimu, o paskui buvo savotiškas šuolis – perėjome prie sauso. Nebuvo tokio nuoseklumo, viskas pasikeitė gana staigiai.
Kaip man labiau patinka dirbti? Priklauso nuo nuotaikos, kokį grimą renkiesi, – sausą ar šlapią. Man patinka, kad galiu žaisti. Ne pasiimti eskizą, kaip yra priimta, ar kopijuoti tai, kas padaryta, o kurti, išbandyti ką nors naujo.
– Kiek laiko užtrunka vienas grimo seansas?
– Apie 40 minučių, Tačiau tempą palaikyti reikia ir žvelgiant į aktorių. Vienas sėdi ramiai, kitas jau muistosi, kruta, nori bėgti. Senos kartos aktoriai būdavo ramūs, ateidavo anksčiau, nors moterys ir dabar anksčiau ateina. Reikia ir nuotaikas stebėti, kaip prieiti prie aktoriaus, kaip su juo bendrauti.
Grimas tokia profesija, kad nereikia „štampuoti“ – kiekvieną kartą jis būna unikalus, vis kitoks, galvoji, kaip padaryti geriau, įdomiau. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Nors dažnai man sako, kad aš pikčiurna (juokiasi).
– Aktoriams tenka lipti į sceną apimtiems įvairiausių emocijų, ne visada jos pačios geriausios.
– Manau, kad grimuotojas – tai savotiškas filtras. Pajausti – labai sudėtinga. Aktorius yra aktorius, jis neišsiduoda. Kai kurie būna susikaupę, nenori leistis į kalbas. Kiti tyli, kai juos grimuoja, treti noriai bendrauja. O aš mėgaujuosi, grimo negaliu vadinti darbu – tai malonumas.
– Kas svarbiausia grimuojant?
– Mano tikslas padaryti tokį grimą, kad aktorius nesijaudintų dėl to, kad kažkas gali nukristi, atsiklijuoti ar nusivalyti. Viskas turi susilieti su visuma. Ar sunku nusivalyti grimą? Paklauskite pačių aktorių (juokiasi) (sėdintys grimuotojo kėdėje patvirtina, kad grimą nusivalyti tikrai nėra paprasta).
Per pertraukas aktoriai retai kada užsuka pasitaisyti grimo, nebent kas nors atsiklijuoja. Turėjau vieną herojų, kuriam taip priklijavau nosį, kad jis mane kvietėsi ir prašė nuimti tą „svarkę“, nes niekaip negalėjo jos nusiplėšti (juokiasi).
Štai man patinka sendinti, pavyzdžiui, moteris. Žinoma, ne visoms patinka, o kitoms tik duok tą sendinimą. Tačiau aš manau, kad nė viena moteris nenori būti sena ir pamatyti save, kaip ji atrodys. Iš jauno seną padaryti lengviau negu iš seno jauną.
Ką labiau patinka grimuoti – vyrus ar moteris? Priklauso nuo žmogaus. Nors moterys yra reiklesnės (šypsosi). Kažkokių reikalavimų sulaukiu retai, iš vienetų, tačiau padėkos – visados.
