Tas turbūt ryškiausiai atsiskleidžia dabartinėje Rusijoje, kur vėl kyla paminklai Stalinui ir kur madinga „pergalės dienos“ proga pasirišus koloradinę juostelę kartoti, kad „galim pakartoti“. Kai šalis neturi ką pasiūlyti gyventojams, kai „pas mus nėra kelių – yra tik kryptys“, labai patogu yra investuoti į nacionalinį mitą apie didvyrius bei karžygius.
Pas mus taip pat yra tokios krypties šalininkų. Jų buvo visada. Tarkim, tarpukariu labai suklestėjo lietuviškasis nacionalizmas. Šalis buvo labai jauna, dar ne visur žinojo, kaip reikėtų elgtis su savo laisvėmis, ir reikėjo to istorinio pasididžiavimo, kad net paprastesniems žmonėms, beraščiams, kurių tais laikais pas mus buvo apstu, būtų kuo didžiuotis. Taigi tuo istoriniu aukso amžiumi, apie kurį pradėta lipdyti nacionalinio pasididžiavimo legendą, tapo Vytauto Didžiojo laikai.
Koks tik tas Vytautas Didysis nebuvo – jis ir kryžiuočius įveikė, ir lenkus gudrumu paveikė, ir „Lietuva tada buvo iki Juodosios jūros“, ir taip toliau, ir panašiai. Tais laikais visos lietuvaitės buvo geltonkasės mėlynakės, o visi vyrai tarsi iš aliejumi tapytų, batalines scenas vaizduojančių paveikslų.
1930 metai Lietuvoje buvo paskelbti „Vytauto Didžiojo metais“ ir buvo sumanyta ne tik gausybė renginių, tautinių šokių bei dainų dainavimo – net Šančius ta proga norėjo Vytautogala pervadinti, taip visi smarkiai didžiavosi tuo šlovingu bei įkvepiančiu mūsų istorijos laikotarpiu.
Po to prasidėjo okupacija ir tautiniai mitai kuriam laikui nuslinko į antrą planą, nors kiek vėliau Sovietų Sąjungoje pradėjo kontroliuojant tikslingai skatinti „tautinį identitetą“ su dainų šventėmis ir tautodailės parodomis.
O kai mes atgavome nepriklausomybę, tai tarpukaris tapo tuo aukso amžiumi, kokiu Vytauto Didžiojo laikai ir Žalgirio mūšis buvo tarpukariu. Na, ir kas, kad ne viskas buvo švaru tuo metu pas mus, kad buvo didelis procentas beraštystės, kad Smetona buvo diktatorius ir kad nemaža dalis šaligatvių buvo tiesiog paklotos lentos.
Tačiau mes dabar matome tik tarpukario modernizmo architektūrą, „Metropolio“ restoraną, kur su studebekeriais atvažiavę ponai gurkšnodavo iš mažų taurelių, užkąsdami keptomis kurapkomis. Tai mūsų gražios praeities laikotarpis, „kai žmonės buvo kitokie“.
Kai žmonės buvo su „tradicinėmis vertybėmis“, gerai sukalibruotais moraliniais kompasais ir viskas buvo teisinga, tikra bei nuoširdu. Juokinga, tačiau kai kurie individai tą patį sako apie sovietmečio laikus, kai visi ten darbus turėjo ir taip toliau.
Juokinga, kad tas žmogaus protas dažnai kažkur praeityje ieško gerų dalykų, nes atmintis yra linkusi ištrinti nemalonius prisiminimus ir palikti vien gražius. Nuolat ieškoma kažkokio buvusio aukso amžiaus ar kaip gerai buvo prieš šimtą metų.
Nors tas aukso amžius yra būtent dabar. Lietuviai dar niekada taip gerai ir taip saugiai negyveno nuo pirmojo Lietuvos paminėjimo. Mūsų protėviai išvirstų iš klumpių pamatę, kaip gerai mes dabar gyvename ir kiek galimybių turime. Koks prieinamas visiems ir palyginti kokybiškas švietimas, kokios beveik nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos. Kokios atviros kelionėms yra mūsų šalies sienos ir kokios jos palyginti saugios. Mes dabar gyvename geriau nei bet kuri iki mūsų buvusi karta, tačiau prie gero greitai įprantama.
Tuoj išlįs koks surauktasnukis senis apvaliais akiniais, atsirūgs penktu bokalu kaimiškos giros ir iškėlęs į viršų sugniaužtą kumštį paporins apie multikultūrizmo grėsmes, kosmopolitus bei kiek atėmė iš mūsų ES. Kaip pardavėme žemelę-motulę ir kaip pamiršome „tikrąsias vertybes“, bei kad moterims sveikiau su sijonais, o ne su kelnėmis vaikščioti. Būtinai atsiras tokių, kuriuos erzina svetimos laisvės bei galimybės, kuriomis patys nesinaudoja, todėl reikia daugiau mosikuoti vėliavomis, daugiau reikia Gediminaičių stulpų viešose erdvėse ir labiau ramstyti tą tautinį pasididžiavimą protėvių vėlėmis bei karžygių žygdarbiais.
Būtina žinoti savo istoriją. Bet ne dėl to, kad būtume kupini pasididžiavimo, kai kokiame rūsyje bus proga apsižodžiuoti su užklydusiu lenkų turistu. O dėl to, kad nekartotume klaidų ir vertintume tai, ką kiekvienas šiuo metu turime.
