Aš pats toje kavinėje keletą kartų buvau, bet metų tuo metu man buvo labai mažai, tad pamenu tik apdžiūvusį pyragaitį, kavos kvapą ir vitražinius šviestuvėlius su tulpėmis, kurie sienas apšviesdavo tokia spalvota šviesa.
Buvo kavinė kaip kavinė ir nieko joje labai ypatingo nebuvo. Na, kas galėjo būti ypatingo tais visuotinio deficito laikais? Kava gal? O gal pyragas „Naujienėlė“? O galbūt tas skambiai pavadintas kotletas, aplipintas batono gabalėliais, kurie sugerdavo iš keptuvės visus ten buvusius taukus?
Tai aišku, kad nieko ten labai ypatingo nebuvo ir, palyginus su dabartine gausa, tos kavinės asortimentas tikrai atrodytų kukliai. Nelabai buvo tuo metu iš ko rinktis, tačiau kavinė vis tiek buvo labai populiari.
Bet laikai keičiasi, niekas vietoje nestovi ir pas mus planinę ekonomiką pakeitė rinkos. Pridygo tinklinių picerijų, barų, kavinių, restoranų bet kokiam skoniui. Per keletą metų tie senosios kavinės lankytojai pasimetė tarp pasiūlymų gausos ir užsukdavo vis rečiau. Kai atsirado iš ko rinktis, kotletus su batonu, pyragą „Naujienėlė“ ar „Kuršėnų vyniotinį“ visi pradėjo rinktis vis rečiau ir rečiau.
Ir vieną dieną kavinę toje vietoje pakeitė eilinė batų ar sijonų parduotuvė. Tiesiog nebeapsimokėjo laikyti patalpų, nes nespėjo ar neturėjo noro prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Nebeapsimokėjo.
O tada visi, kurie ten kažkada, prieš kažkiek metų ėjo į pasimatymus, sėdėjo valandų valandas prie vandeningos kavos puodelio, gurkšnojo armėnišką „konjaką“, pasijuto praradę didžiulę vertybę. Tarsi kažkas iš jų būtų kažką labai brangaus atėmęs. Tarsi būtų kažkas juos apgavęs. Tarytum išvis jiems kažkas būtų kažką skolingi.
Ir po šiai dienai, kai prasideda kalbos apie tą kavinę, vis komentaruose atsiras kas nubrauks ašarą bei pasidalins prisiminimais, kaip ten buvo nuostabu. Koks buvo pasakiškas maistas, kokio dabar nebūna, ir kokia buvo skani kava už kažkiek kapeikų, kokios dabar niekas nedaro.
Nors tos kavos dabar yra tokios ir taip daromos, kad prieš tuos kelis dešimtmečius niekas net susapnavęs nebūtų. Ir su maistu jau seniausiai nieko nestebina, kai valgykloje prie karbonado būna padėta iš pomidoro išpjaustyta gėlytė. Tai kas čia taip nutiko, kad žmonės taip į nostalgiją pasinėrė?
Labai viskas paprasta – mūsų atmintis yra taip sudėliota, kad išsirankioja gražiausius dalykus. Taip atsirado ir tas mitas apie skaniausią planetoje plombyrą, kurį negrįžtamai praradome, bei girą iš bačkos, kur niekas dabar tokios skanios nepagamina.
Taip atsirado ir tas mitas apie skaniausią planetoje plombyrą.
Kada gi skaniausias tas plombyras būna? Žinoma, vaikystėje. O dar kai toje vaikystėje buvai atribotas nuo visokių spalvingų skanių dalykų, kurių dabar niekur netrūksta, net tie ledai su klaikiu geltonu glaistu arba muilo skonio šokoladu atrodo kažkas nepaprastai skanaus.
O dabar, po tiek metų, kažkaip nelabai jau traukia prie tų saldumynų. Nelabai jau ir į tuos pasimatymus vaikštai. Nesėdi kavinėje su puodeliu vandeningos kavos. Dabar eini į darbus, grįžti namo pavargęs, žmona, vaikai ir kaip ir viskas jau aišku. Todėl tie laikai, su ta nelabai kuo ypatinga kavine, atrodo kaip tolima šventė, kai visi buvo laimingesni, paprastesni. Nes liko iš to laiko, kai viskas buvo dar prieš akis, tik gražios atskiros detalės.
Ir, žinoma, reikia tada surasti kaltų. Tai vėl tie kiaulės verslininkai, kurie siekdami pelno išrovė tą gležną gėlelę. Iškeitė į skudurus ir madingus batus tą pasisėdėjimų malonumą. Nors jei kas kaltas, tai tik patys, kad per mažai ėjo, nes dėl to užsidarė.
Ir šiaip tai liūdna juk ne tos kavinės. O tos jaunystės ir tų laikų, kurie jau niekada negrįš.
