„Ak, mano sode, kiek džiaugsmo teiki, Bet kiek iš manęs reikalauji!“, – taip lyriškai laišką redakcijai pradeda V.Petrikienė.
Jos išsipildžiusi svajonė – sodas – dabar yra šalia pušyno ir beveik šimtamečių, kamienais susiraizgiusių akacijų, teikiančių sodo fonui egzotikos.
Aplinkos kūrimas – nesibaigiantis procesas
kaip pasakoja ponia Vilma, iš pradžių reikėjo apsivalyti nuo brūzgynų, atsisakyti keliolikos septyniasdešimtmečių smetoniškų obelų, išrauti kiečius patvoriuose. „O jau kitas etapas buvo – priimti visus augalus, kuriuos kas nors pasiūlydavo ar pati užmatydavau parduotuvėse. Taip atsirado daugybė išmėtytų gėlių ir augalėlių salelių, reikalaujančių daug priežiūros.
Tada prasidėjo tų „salelių“ jungimas ir nuolatinis augalų migravimas į „tinkamesnę“ vietą. Pavyzdžiui, tujos galutinai apsigyveno ketvirtoje vietoje, šilauogės – gal trečioje.
O kur dar daržui tinkamos vietos ieškojimas, pradėjus nuo trečdalio sklypo, kasmet trečdaliu mažinant lysvių kiekį, kilnojant iš vieno sklypo galo į kitą, statant ir griaunant šiltnamį, formuojant Provanso stiliaus prieskoninių augalų lysveles, apipintas žilvičiais, kol liko vos pora jų žalumynams, penkiolikai pomidorų ir septyniems agurkams, besileidžiantiems nuo metrinės bačkos“, – taip vaizdingai savo namų aplinkos formavimą aprašo V.Petrikienė.
Moteris teigia, jog sodininkauti mokėsi (ir tebesimoko) nuojautos būdu, viską išbandydama praktiškai: „Viena supratau – reikia rasti augalų ir sodinimo būdą, kad reikalautų kuo mažiau darbo ir priežiūros, kad kuo rečiau reiktų ravėti ir laistyti, kad būtų galima išvažiuoti savaitei, dviem ar net ilgiau ir palikti augalus nesukant sau galvos, jog kažkas nutiks.“
Akmenis sutempė iš visų pašalių
Kaip sako Vilma, ji vis dar tebeformuoja kalnelį – alpinariumą, kurį apjuosė nuolat žydinčia kokia nors gėlių grupe. Tą kalnelį moteris sukrovė iš daugiau nei dešimtmetį iš visų pašalių temptų akmenų.
Netoliese – iš senų langų rėmų sukonstruotas lietaus namelis be durų. Sėdint jame galima stebėti liūtį, audrą su aplink besitrankančiais žaibais bei laužo liepsną – vieta įspūdinga tiek vasarą, tiek ir žiemą!
„Sodas išgyveno įvairias stadijas – nuo seno, apžėlusio iki gan nesunkiai tvarkomo, nesiekiant išrauti visų piktžolių, nesistengiant pjauti pievą kas savaitę, dekorui panaudojant daiktus, prikeltus antram, trečiam gyvenimui. Tai mano filosofija“, – teigia moteris.
Taip senos metalinės balėjos virsta vandens talpyklomis, prakiurusi vonia – pakelta lysve remontantinei braškei, mėtai ar čiobreliui, senos tvoros liekanos – kopetėlėmis augalui, kelmas – pakyla vynuogės kekei ar obuoliui nusiskinti, senos „Singer“ siuvimo mašino dalys – stalo kojomis…
Prie lietvamzdžių V.Petrikienė įtaisė dekoratyvinius baseinėlius ir statines vandeniui kaupti – sako, praverčia, ypač per kaitras. Moteris džiaugiasi, jog po ilgų svajojimo metų sode atsirado netgi dvi pergolės. Viena, kad nebūtų plika, apsodinta pupelėmis (kaip kur dar vadina šabalbonais), kol apaugs raganėmis ir vijoklinėmis rožėmis.
„Ir kaip nepaminėti gražuolių miskantų – mane praaugusių viksvų eilės! Atsisakydama didelių vaismedžių atvėriau vaizdą į amžinai žaliuojančias bendraamžes pušis už tvoros. Likusias dvi obelis gerokai patrumpinau, kad jos neužgožtų erdvės sėdint ir palydint sutemas terasoje“, – pasakoja V.Petrikienė.
Tas noras suleisti rankas į žemę...
„Susitaikiau – sodas niekada nebus užbaigtas. Regis, man tai neįmanoma, nes visada pamatau ką nors nauja, gražaus, ką noriu įsigyti. Svarbu bandyti, kurti, nes suleidus rankas į žemę, ne tik nuovargis dingsta, bet ir stresas susigeria, mintys išsigrynina, gyvenimo pozityvas ir svajonės užgimsta.
Svarbiausia – padirbus rasti laiko pailsėti ir pasigėrėti! Ir neprisidaryti sau per daug darbo. Ravėti galima ir kas antrą kartą“, – tikina moteris.
Beje, labiausiai Vilmai gaila, kad šiųmetė sausra nualino nuo dviskilčių piktžolių purkštą ir atsėtą veją. Dabar tikisi, kad rudens vėsa ir lietus vėl ją atgaivins.
Konkursą „Мano kiemas“ remia japoniškų profesionalių įrankių ir sodo technikos gamintojas „Мakita“.
Visi konkurso dalyviai turi galimybę laimėti 500 eurų vertės „Makita“ kelioninį akumuliatorinį kompresorinį maisto šaldytuvą, kuris šaldo iki -18 °C arba šildo iki +60 °C, nepriklausomai nuo išorės temperatūros! Šaldytuvas veikia iš trijų energijos šaltinių: nuo 18V akumuliatoriaus, AC arba DC srovės.
5 dalyviai bus apdovanoti prizais – „Makita“ termosais ir akiniais.
Apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.