Keli pomėgiai pagimdė unikalią idėją
Iš Klaipėdos kilę Gabija ir Karolis visą gyvenimą augę su šunimis, praėjusiais metais apsigyveno kartu Vilniuje. Abu yra aktyvūs studentai, tad šunų laikyti namuose paprasčiausiai neturi galimybės – juk tokiai prabangai reikia paaukoti ir nemažai laiko. Vis dėlto meilė šunims niekur nedingo, ji kone išaugo, kai praeidami gatve vaikinas ir mergina nesugebėdavo nepasisveikinti su keturkojais.
„Aš apskritai turiu tokį įprotį pasisveikinti su šunimis – eina žmogus su šuniuku, ir aš jam sakau: „Labas, zuiki!“ Tada šeimininkas į mane pažiūri, aš atsakau: „Čia šuniui, ne jums“ – ir iš karto atsiranda šypsena“, – juokiasi Gabija.
Fotografuoti šunų mylėtoja mėgo ir anksčiau. Kai užeidavo liūdesys ar nerimas, mergina čiupdavo fotoaparatą ir kulniuodavo į miestą nuotraukų terapijai. Tačiau tik pernai liepą Gabija, sukaupusi visas jėgas, išdrįso prieiti prie vieno šeimininko ir ištarti lemtingus žodžius.
„Pamenu, jis vedžiojo auksaspalvį retriverį, vardu Preila, ir kadangi esu iš Klaipėdos, viskas taip susisiejo, kad pirmąsyk ištariau: „Sveiki, kuriu projektą „Dogs of Vilnius“, norėčiau nufotografuoti jūsų šuniuką.“ Jis labai geranoriškai sureagavo, tokia buvo ta pirmoji nuotrauka“, – prisimena panelė.
Idėją Gabija pasiskolino iš Niujorko šunis fiksuojančio „The Dogist“. Dabar, atšventusi metų sukaktį, „Dogs of Vilnius“ instagramo paskyra talpina apie 320 minkščiausių letenyčių savininkų. Tiesą, nuotraukų yra kur kas daugiau, bet anot šunų paparacės, jos tiesiog pasimeta.
Šunų kolekcininkė aiškina, kad šios naujos bendruomenės kūrimas gimė iš begalinio susižavėjimo keturkojais ir noro parodyti, kad kiekvienas augintinis yra unikalus. Todėl tik nusileidusi iki jų lygio – tik atsiklaupusi ir šliaužiodama žeme, Gabija sugeba perteikti kiekvieno šuns charakterio ypatybes.
Meilė ištirpdo visas ribas
Paradoksalu, tačiau Gabija ir Karolis namuose augina katę. Iš pradžių maniusi, kad atstovauja tik šunims, mergina atskleidžia greitai supratusi, jog takoskyros tarp šių dviejų rūšių nėra, kai šalia pradėjo keblinėti nebe lojantis, o murkiantis sutvėrimas.
„Katės apskritai kitokio pobūdžio asmenybės nei šunys. Šunys yra tie, kurie besąlygiškai tave myli, jiems reikia tavo kompanijos, o katės besąlygiškai tave myli, bet joms nereikia tavo kompanijos“, – įžvalgomis dalinasi studentė ir pabrėžia, kad kačių nefiksuoja dėl vieno paprasto fakto – jų beveik niekas nevedžioja.
Šunys yra tie, kurie besąlygiškai tave myli, jiems reikia tavo kompanijos, o katės besąlygiškai tave myli, bet joms nereikia tavo kompanijos.
Tad ar gali būti sunku auginti šunį, jį mylint besąlygiškai? Gabija sako, kad taip. Bet minusas labai mažytis ir tik vienintelis – kai tingisi išeiti su augintiniu pasivaikščioti.
Vis dėlto fotografė čia neįžvelgia problemos ir tikina, kad laikyti šunį jai yra arčiau širdies: „Šunims reikia nuolatinio dėmesio – kaip vaikams. Daugelis sako, kad šunų emocinis intelektas yra kaip trejų metų vaiko. O ko tokiam vaikui reikia? Kad duotų žaisti, mylėtų ir rūpintųsi. Jeigu norėčiau vaikų, tai pirmas žingsnis yra katė, po to šuo ir tada jau būčiau pasiruošusi vaikams.“
Medžiotoja, apsiginklavusi skanukais ir pypsinčiais žaisliukais
Nors Gabija dabar į gatves fotografuoti keturkojų žengia ir rečiau, bet per dieną nuotraukų sukaupia daugiau. Ji pasakoja jau žinanti, kada ir kur keliauti, jei nori išgauti pikantiškiausių kadrų. Mat svarbu į medžioklę išeiti dar prieš saulei nusileidžiant, kad apšvietimas būtų geresnis.
Apsiuostyti reikia ir gatvėse, nes, pasak pašnekovės, ten šunų mažiau, reikia traukti į parkus, kur jų gausybė. Fotografė aiškina, kad sekmadienis yra šunadienis, nes eidamos pasivaikščioti šeimos neužmiršta ir besišeriančių keturkojų.
Gauruotų ausyčių fiksuotoja atvirauja, kad beveik visi šeimininkai noriai priima jos prašymą įamžinti augintinį, tačiau visada svarbu šeimininko atsiklausti, ar glostymo privilegija išties suteikiama.
„Vieną sykį šeimininkas pranešė, kad šuo yra piktas ir negalima jo glostyti, bet kai jam daviau skanuką, jis man pradėjo laižyti rankas. Jeigu prie šuns prieisi lėtai, jis atsipalaiduos. Žinoma, jei šeimininkas liepia šuns neliesti, tai to daryti negalima“, – patirtimi dalijasi Gabija.
Kai įvyksta pažintis, seka kitas žingsnis – šuns dėmesio pritraukimas. Tam pasiruošusi mergina visada vaikšto apsiginklavusi šunų dievinamais skanukais, kurių turi visų drabužių kišenėse, o kartais juos pamiršusi išplauna kartu su rūbais. Ji net juokauja, kad maisto pačiai gali trūkti, bet šunims – niekada.
Dar vienas svarbus elementas yra pypsintys žaislai, kuriuos keturkojai neretai įsimyli, tuomet Gabijai nelieka nieko kito, kaip padovanoti kamuoliuką nuotraukos herojui ir lėkti pirkti naujo. Mergina atskleidžia, jog šaižūs, aukšti, kačių mėgdžiojimo garsai yra slaptas triukas, pastatantis šunelių ausytes ir suteikiantis nepakartojamą atvaizdą.
Iš esmės, fiksuojant augintinius svarbiausias vaidmuo skiriamas ne iškištam liežuvėliui, o unikaliai gyvūno istorijai papasakoti. Visas šis procesas užtrunka iki 10 minučių.
„Šuns charakteris atsiskleidžia per tokias istorijas, kaip, pavyzdžiui, šuo per Naujuosius metus suvalgė dėžę saldainių su brendžiu ir dvi dienas praleido reanimacijoje, bet jis nepasimokė, šiandien išlaižė keptuvę aliejaus. Kai pasakoja tokius dalykus apie šunį, tu jį matai visiškai kitaip“, – sako Gabija.
Būti modeliais gimę ne visi
Šunų maniakė Gabija Kavaliauskaitė jau yra išvedusi savo teoriją, jog didesnių veislių šunis fotografuoti yra lengviau, nes tokius nedresuotus gyvūnus dėl jų didelės jėgos auginti yra sunku. Kai atsiranda paklusnumas ir fotografuoti tampa lengviau, pakanka tik palaikyti skanuką virš nosytės, ir šuo jau sėdi įsispitrijęs į objektyvą.
Labradorus jai fotografuoti lengviausia. Tiesa, Gabija patikslina, kad ne jaunus, nes jauni didelių veislių šunys yra dar sunkiau valdomi nei mažų veislių suaugę šunys. Haskiai, taksai, japoniškų veislių šunys – tai gyvūnai, kuriuos fotografuoti atgaiva. Visiška priešingybė jiems – Jorkšyro terjerai, kurių bailumas ir pasislėpusios akys atgraso Gabiją nuo jų įamžinimo.
Gabija skanukų turi visų drabužių kišenėse, o kartais juos pamiršusi išplauna kartu su rūbais.
Tačiau gatvėmis trepsena kone daugiau mišrių veislių atstovų nei grynųjų. Tą pastebėjo fotografė:
„Turėjau tokį įsitikinimą, kad dauguma šunų yra veisliniai, turi dokumentus, bet kiek esu fotografavusi šunų, pasirodo, kad kokie 3 iš 5 augintinių būna iš prieglaudų, ir jie būna dažniausiai mišrūnai, labai gražūs bei unikalūs, nes kaip veisliniai šunys atrodo, jų charakteristiką žinai. Būna tokių mišrių veislių šunų, apie kuriuos net nepagalvotum. Teko fotografuoti labradoro ir takso mišrūną.“
Gabija pastebi, kad iš prieglaudos paimti šunys nebūtinai yra sergantys ar įnoringesni už namuose gyvenančius augintinius. Aiškiai matosi tik viena – jog išgelbėti šuneliai besąlygiškai myli savo šeimininką ir jaučia begalinį dėkingumą.
Pamokė krimstelėjimas į nosį
Nei vienas šuo, kuris pateko į interneto platybes, neturėjo antsnukio. Mergina teigia, kad žmonės nededa keturkojams antsnukių ne be priežasties, bet dėl to, jog Lietuvoje apskritai yra nedaug į agresiją linkusių šunų – pitbulių, Stafordšyro terjerų ir panašiai.
Žymiai didesnį vaidmenį čia atlieka šeimininkai, kurie turi suvaldyti savo augintinių agresiją: „Vilniuje tikrai niekas nevedžioja šunų su antsnukiais, bet ar turėtų? Aš manau, ne. Ar dėtum žmogui antrankius, jei jis niekuo nenusikalto?“
Vilniuje tikrai niekas nevedžioja šunų su antsnukiais, bet ar turėtų? Aš manau, ne. Ar dėtum žmogui antrankius, jei jis niekuo nenusikalto?
Gabija vis dėlto pripažįsta, kad jei šuo yra praeityje įkandęs, antsnukis turi būti naudojamas saugumo užtikrinimui, bet neįsivaizduoja visų šunų su šia apsaugos priemone.
Pasimokyti iš karčios patirties teko ir pačiai šunų mylėtojai. Anksčiau, vos pamačiusi šunį, skubėdavo jį paglostyti, tačiau tik iki vieno įvykio, vos nepasibaigusio tragiškai.
„Vieną dieną, kai dirbau, ir atėjo klientai su labai mielu spanielio veislės šunimi. Aš jam atnešusi vandens pasilenkiau paglostyti ir, prikišusi savo nosį, sulaukiau krimstelėjimo vien dėl to, jog aš per greitai įlindau į jo asmeninę erdvę neprisipratinusi. Turėjau vaikščioti su raudona nosimi, nors nieko rimto ir nebuvo“, – prisimena Gabija.
Nuo to laiko sveikintis ji visuomet eina atsargiai, kad ir kokį gražų šunį beišvystų.
Gerumo žybsnis tamsioje realybėje
Žmonių, kurie su gyvūnais elgiasi žiauriai, vis dėlto yra. Gabija pastebi, jog egzistuoja dvi pusės – mylintieji šunis ir tie, kurie negailestingai juos žaloja. Ji teigia, jog Lietuvoje nėra tokio aparato, kuris suvaldytų agresyviai besielgiančius žmones, o nesuvokiamo elgesio apraiškų prisiklauso užtektinai.
„Kai fotografuoju ir pasiklausau istorijų, – dalinasi Gabija. – Kai pasako, jog prieglaudos, paklausiu, kaip prieglaudoje šis atsirado. O tada prasideda: pririšo prie medžio, gyveno sodyboj su dar 20 šunų, įmetė į upę arba neįmetė ir šalia paliko, tai nenuplaukė“.
Tuomet gelbėja tik geraširdžiai savanoriai prieglaudose. Bet čia susiduriama su kita problema – vietos, kur keturkojai gali iš tiesų būti saugūs, perpildytos.
„Ne iš dangaus nukrenta tie gyvūnai, jie nukrenta iš balkonų“, – nepagražinta tikrove piktinasi Gabija.
Ne iš dangaus nukrenta tie gyvūnai, jie nukrenta iš balkonų.
Bet ar viltis gali būti gyva, kai jos niekas nemato? Gali. Bent tuo įsitikinusi pašnekovė. Žmonės tampa sąmoningesni, jie ruošiasi padėti. Tą įrodė, kai Gabija su savo sese radusi laukinę katę, apie tai paskelbė feisbuko paskyroje ir paprašė žmonių pagalbos veterinaro išlaidoms. Neabejingieji kaipmat suaukojo reikiamą pinigų sumą.
Žmonių sąmoningumas, anot Gabijos, didėja ir šunis išvedus pasivaikščioti. Vieną kartą jai pamiršus maišelį išmatoms, močiutė nedelsdama paskolino turėtą maišelį. Vis dėlto, realybė būtų dar gražesnė, jei šiukšliadėžių tinklas, skirtas šunų išmatoms, būtų išplėstas.
Invazija į užsienį neatmestina
Nors šunis eksponuojanti socialinio tinklo paskyra yra aiškiai apibrėžusi teritoriją, Gabija visada stengiasi naujoje vietoje patikrinti keturkojų pasiūlą.
„Kai buvau Venecijoj, labai nustebau, nes maniau, kad ten tikrai nebus šunų, kadangi nėra praktiškai jokių žolynėlių. Juokingiausia tai, jog ten kas antras žmogus turi šunį, – pastebėjimais dalinasi mergina. –Pasirodo, Venecijoje yra labai populiaru seniems žmonėms pasiimti senus šuniukus, yra net tokios programos: senjoras ima senjorą. Todėl tąkart vaikščiojo daug tokių smagių močiučių su tokiais senais, apšepusiais šuniukais – jie seni akli, kurti, bet mieste pilna šunų.“
Dabar Lietuvoje yra per 700 tūkst. įvairiausio plauko šuniukų, tad, jei ir Vilniuje kada jų trūks, šunų mylėtoja tikrai trauks kažkur. Bet kur. Tačiau fotografuoti nenustos. Vargu ar šis amsinčių geriausių žmonių draugų dievinimas kada nors baigsis, bet Gabija žino viena: „Kiekvienam gyvenime reikia vieno geriausio draugo – žmogaus ir vieno geriausio draugo - šuns.
Man visada patiko ta mintis: mums šuo yra vienas iš visų gyvenime, bet mes šuniui esam vieninteliai jo gyvenime. Mes jam esame viskas.“
