Su 37-erių Monika susipažinome keliaudami po Pamario kraštą. Net neįtariau, kad šios žemės – ne jos gimtosios. Aplankėme laivadirbio dirbtuves Laučiuose, plaukėme senoviniu kurėnu Nidoje, pažindinomės su lietuvininkų tarme Šilutėje.
Po kartu praleisto pusdienio suvokiau, kad ši atvykėlė iš sostinės tapo išskirtinių vietinių gyventojų ir jų veiklų ambasadore.
Atstumą nuo Mingės iki Nidos, plaukdami 50 km/val. greičiu, tąkart įveikėme Monikos nuosavu kateriu, apžiūrėjome pliažiuką „Prie salų“, kur renkasi laivai, o iš jų išlipę pramogautojai įsmeigia šašlykinę tiesiai į vandenį, netgi pietauti į Kintus nuplaukėme. Prisišvartuoti prie šalia vandens įrengto restorano prieplaukos, prisipažinsiu, dar niekuomet neteko. Pasijutau lyg kokioje Pietų Europos šalyje.
Kaip sako Monika, kam važiuoti žvyrkeliu, jei gali nuplaukti. Net ir orai tą dieną buvo pasakiški, tokie – nelietuviški.
Monikai visą tai – įprasta. Netgi jos tatuiruotėmis išmarginta ranka skirta didžiausiam pomėgiui ir, galima sakyti, uždarbiui – vandens stichijai, o ir Zodiako ženklas – vandenis.
„Visiškai asfaltinė vilnietė esu. Centriukinė. Ir net močiutės su kaimu neturėjau, tik sodą su baseinu šalia Žaliųjų ežerų. Mano tėtis pirmasis pradėjo važiuoti į Pamario kraštą. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje čia – Nemuno deltoje, turėjo būti atidaroma galvanizavimo – metalo dengimo technologijos, bazė. Jis chemikas. Pradėjo važinėti ir jam ėmė labai patikti šis kraštas. Ne tik dirbdavo, bet nuvykdavo pažvejoti, paplaukioti, paburiuoti.
Galiausiai tėtis Šilutėje įsigijo istorinį viešbutį „Deims“. Tuomet jis vadinosi „Nemunu“. Viešbutis pasitarnavo kaip inkaras, skirtas šeimai nusėsti Pamario krašte. Suteikė pradinių žinių, ko reikia turistų aptarnavimui, apgyvendinimo verslui“, – atskleidė Monika.
Netrukus kartu su tėčiu į vakarinę Lietuvos dalį ėmė vykti ir ji kartu su broliu. Paauglė plaukiodavo kateriu, pirmą kartą čia atsistojo ant vandens slidžių. Nerūpestingos vasaros ant vandens ir vandenyje tapo tradicija. Ji ne tik pramogavo, bet ir darbavosi šeimos viešbutyje.
„Labiausiai mane užkabino vanduo. Matydavau, kaip vietiniai vaikai atmerktomis akimis nardo kaip žuvys. Man tokį įspūdį tai padarė. Labai jiems pavydėjau“, – šyptelėjo Monika.
Neseniai ji pradėjo mokytis plaukti su Klaipėdos baseine dirbančiu treneriu Viliumi. Kadangi Monikai sekėsi tai daryti, sulaukė dovanų – nardymo pamokų, kurias veda Valerijus Krisikaitis.
„Legendinis jis. Šie mokslai man padeda kovoti su baimėmis. Kai ateis laikas, laive išalkusi mokėsiu iš dugno austrę kokią ir krabą išsigriebti“, – mokymosi tikslą atskleidė Monika.
Naujausia jos aistra – šaudymas. Snaiperio mokslus pašnekovė kremta klausydama buvusio spec. pajėgų kario pamokymų. Tikriausiai nuostabos nekelia faktas, kad ir šioje srityje Monikai puikiai sekasi.
„Pradėjau mokytis „Oneshot“ mokykloje nuo pistoleto kurso, o dabar pereinu į tolimąjį šaudymą, nes baisiai gerai sekasi ir planuoju dalyvauti varžybose, skinti ten laurus. Laukia metai intensyvių mokymų. Kalam į taikinius, kurie nutolę 800 metrų, kilometrą, skaičiuojam vėjus. Kalėdų Senis atnešė man šautuvų, tai dabar laimingiausia!“ – džiaugėsi ji.
Studijavo užsienyje
Baigusi mokyklą Vilniuje, Monika dvejus metus studijavo architektūrą Sankt Peterburge. Grįžusi suvokė, kad labai patinka gyvūnai, tad nusprendė save išbandyti ir veterinarijos studijose. Mokėsi Londone.
Kaip sako Monika, kam važiuoti žvyrkeliu, jei gali nuplaukti.
Nors jai nepatiko gyventi Anglijos sostinėje, pasižadėjo kada nuplaukti iki Škotijos, nes vandens kelią iki Anglijos jau yra išbandžiusi. Tiesa, net ir studijuodama užsienyje, tradicijos praleisti vasaros Pamaryje Monika neišsižadėjo.
„Vėliau, jau gyvendama Pamaryje, žiemomis pabėgdavau į Vietnamą. Galvodavau, kokia aš išdavikė. O kodėl man reikia bėgti? Juk ir atsikrausčiau čia dėl potvynių. Tiesiog kai pradėjau galvoti, ką noriu veikti ir kur Lietuvoje, jei Lietuvoje, gyventi, tai pamaniau, kad noriu čia – Pamaryje.
Atsirado veiklos, kuriomis iki šiol užsiimu, tik jos, bėgant metams, ištobulėjo. Pamenu, vienais metais tiesiog neišvažiavau iš Pamario krašto, likau. Bet nebuvo taip, kad nukirtau visus saitus su Vilniumi – tiesiog išvariau ilgų atostogų“, – patikino pašnekovė.
Prisitaikė prie potvynių
Persikrausčiusi iš Vilniaus į Pamarį kurį laiką Monika gyveno net vagonėlyje – teko remontuoti tėčio įsigytame žemės sklype, esančiame Šyšos kaime (tai kaimas Šilutės rajone, Nemuno deltos regioniniame parke, 6 km į pietvakarius nuo Šilutės, abipus Šyšos žiočių), stovėjusį ir per laiką apgriuvusį namą.
„Tėtis, matyt, turėjo gerą uoslę. Tą žemės sklypą įsigijo dar 9-ajame dešimtmetyje. Nutuokė, kuo Mingė taps ateityje. Turizmas pastaruoju metu čia ėmė populiarėti. Pamenu, iš vagonėlio per potvynį bėgau į nuomojamą butą Šilutėje, nes buvo per daug ekstremalu. Vėliau likdavau ir per potvynius, tik atsijungdavau nuo civilizacijos. Manęs klausia, o kaip tu per potvynį išeini iš namų? Bet kai būni ten, supranti, kad tau nereikia niekur eiti. O ko eiti? Atostogų? Jos pačios pas tave ateina“, – nusijuokė Monika.
Mamai mintis apie dukros išsikraustymą į Pamarį juokinga tikrai nebuvo, jos prisiminimuose šis kraštas – itin pavojingas. Kartą visa šeima buvo patekusi į stiprų potvynį.
„Važiavome su visa šeima pasižiūrėti potvynio. Neįsivaizdavome, kas tai yra. Bet kai apsėmė lempas... 1,2 metro vandens ant kelio buvo. Nuvažiavome nuo jo keletą kartų. Kai dabar čia gyvenu ir žinau, kas yra potvynis, tai suprantu, kad tuomet nedaug mums buvo likę iki mirtelės. Ledo lytys, nešamos srovės, trankėsi į automobilį. Šiaip ne taip išvažiavom. Tai natūralu, kad po tokių potyrių sužinojusi, jog kraustausi į Pamarį, mama nelabai tam pritarė, bet susitaikė“, – patikino Monika.
Pamarys – gera išgyvenimo mokykla
Jau ko, ko, bet drąsos ir užsispyrimo Monikai, kuri tikina niekad nerizikuojanti, išties netrūksta.
„Atrodo, kad aš čia kažkokia bebaimė. Kaip tik visko bijau, bet per baimes lipu ir viską darau. Kas nugalės: aš ar baimė?“ – savo vieną iš gyvenimo principų pateikė pašnekovė.
Jos kelią į namus potvynis apsemia kone kasmet. Vandens ant jo būna apie 1,8 metro. Tad vienintelis įmanomas transportas – nuosava valtis arba kateris.
„Jei didelė srovė ir plaukia ledai, tuomet judėti jokių šansų – turi išlaukti namuose. Šiame krašte yra penktasis sezonas, kuris vadinamas šaktarpiu (pavasario ir rudens potvynio Nemuno žiotyse pavadinimas, vartotas Mažojoje Lietuvoje – aut. past.). Kai nei ledu, nei bradu. Vadinasi, ledas ant upių ar pievų yra per plonas, kad tu eitum, bet per storas, kad plauktum. Negali prasikirsti.
Tokiam karantine esu išbuvusi ilgiausiai 2 savaites. Nieko nepritrūkau. Gera išgyvenimo mokykla. Dabar namuose yra šaldiklis, kurio turinio turėtų užtekti mažiausiai trims mėnesiams. Išgyvenimo spintoje visad yra kruopų, makaronų, konservų.
Išmokau ir virinti, nes kai mano jachtai prireikė kilbloko, meistras pasakė, kad mažiausiai kelias savaites virins ir tai kainuos brangiai. Paprašiau kalvio parodyti, kaip virinti, ir taip tą kilbloką, supykusi, pasidariau pati. Iš mažos pripučiamos valties, nusipirkusi mažą varikliuką, pasidariau sau ir vienvietę valtikę, kad po pažastim pasineščiau, pro vartus per potvynį išplaukčiau“, – šyptelėjo Monika.
O ir su kaimynais ji gerai sutaria, nes kai užpila potvynis namus, neturi daugiau į ką kreiptis. Kaimynas duoda kiaušinių, ji jam – kokią žuvį iš savo tvenkinio. Vyksta natūriniai mainai.
„Per pastarąjį potvynį radau lobių – kroksą, duris, iš kurių lentyną pasidariau, plaukmenis, irklą. Pajuokaujam, kad neįgyvendinta turistinė idėja – ieškoti potvynio lobių ar ekspoziciją padaryti“, – nusijuokė.
Maisto užsiaugina ir pati
Didžiąją dalį minėto šaldiklio turinio Monika užsiaugina pati. Turi didelį kiemą su tvenkiniu, jame augina žuvis, o ant sausumos, kad nereikėtų pjauti žolės – avis.
Kai būna tos skerdynės, žliumbiu. Myliu aviniukus be galo.
„Auginu jas aštuonias, nuo gegužės iki spalio. Tiesiog paleidžiu ir nematau jų savaitę. Kaip ant begemotų ant jų paukščiai sėdi. Taigi vasarą avys pačios pragyvena, o žiemą mėgstu kur išvažiuoti, todėl po spalio jos keliauja... į šaldiklį ir tampa mano maistu. Ėdri esu (nusijuokė).
Pati nudiriu kailį ir išdarinėju, bet prašau kaimynų pagalbos su pačiu nukirtimu. Kai būna tos skerdynės, žliumbiu. Myliu aviniukus be galo, todėl sunaudoju viską, net žarnas, kad nebūtų veltui“, – tai, kad pažintis su veterinarės profesija nenuėjo veltui, atskleidė ji.
Monika stebisi, kad būdama miesto vaikas, dabar taip savotiškai jau penktus metus ūkininkauja. Juk net kiaulę ji pirmą kartą tik Pamaryje pamatė.
„Manau, kad aš esu geriausia, kas toms avims galėtų nutikti. Vasaromis gyvena aviniukų rojuje. Be to, mėgstu talkovas dovanas draugams dovanoti. Juk Kalėdoms gauti kaspinu perrištą avienos kumpį yra daug geriau nei burbulą su snaigėmis, ar ne? Kažkada Ventėje buvo ančių ferma. Tai prieš Kalėdas jų pripirkdavau ir gražiai supakuodavau šeimos nariams“, – vėl nustebino pašnekovė.
Mėgaujasi ji ir stebėdama erelių gyvenimą – su ornitologais organizuoja šių didingų paukščių fotografavimą.
„Savaitėmis pas mus fotografai gyvena. Atvyksta ir tie, kurie kadrus fiksuoja įvairiems užsienio žurnalams. Įsikuriame slėptuvėse. Viena jų yra Mingėje, kita – prie Aukštumalos pelkės“, – įdomų faktą atskleidė Monika.
Veiklų – galybė
Draugai iki šiol klausia Monikos, ką ši veikianti tame Pamaryje.
„Iš principo, nieko (nusijuokė). Valgau, plaukioju. Išmokau kaituoti, vandens slidėmis varinėti. Kadangi reikėjo iš kažko gyventi, kol kūriau apgyvendinimo ir ekskursijų verslą, buvau įsidarbinusi Šilutėje nekilnojamojo turto agentūroje. Įsidarbinau, kad galėčiau sau leisti čia gyventi, o dabar jau išgyvenu iš savo gyvenimo būdo pardavinėjimo“, – patikino pašnekovė.
Turistus ji plukdo individualiais maršrutais savo asmeniniu kateriu, yra laivų dirbtuvių bendrasavininkė, vandens slidžių bei vandenlenčių instruktorė, organizuoja renginius, pvz., įmonių vakarėlius ar, kai tėvai sūnaus 18-to gimtadienio proga sumąsto padovanoti lietuviško tradicinio burlaivio buriavimo pamoką, išplukdo visą šeimą su draugais į Kuršių marias.
„Norit pavalgyti? Plaukiame pavalgyti. Norit pažiūrėt saulėlydį – plaukiam. Galima ir naktį plaukti, juk toks gražus mėnulis. Galima sėsti į katerį ir plaukti mokytis valdyti vėją jėgos aitvaru negyvenamoje saloje. Galima suorganizuoti net mini ekspedicijas – plaukti nuo Kauno iki pat čia, sustojant ir vakarieniaujant, miegant pilyse. Spektras platus. Trūksta tik palmių“, – nusijuokė.
Tačiau viskas prasidėjo nuo apgyvendinimo verslo Ventėje ir Mingėje, kai prieš 8-erius metus Monika ėmė nuomoti šeimai priklausančias sodybas. Naujoji verslininkė nenorėjo, kad viskas vyktų taip, jog svečiai atvyksta, ji jiems paduoda raktą ir pasako, darykite, ką norite.
„Kai pradėjau verslauti, vyravo tokia tradicija: išsinuomoji Pamaryje pirtelę, atvarai su draugais, geri, geri, klausaisi muzikos, pažvejoji ir išvarai ryte. Galvoju, man taip nepatinka.
Kai atsikrausčiau, labai susidomėjau Mažosios Lietuvos krašto istorija, tarme, kokios čia emancipuotos moterys būdavo, valtelėmis draugė pas draugę plaukiodavo, kad išgertų kartu kafijos. Taip ilgainiui pradėjau savo svečiams kišti per prievartą tas savo siūlomas pramogas, – nusijuokė Monika. – Sakydavau, atvyksit, tą jums parodysim, aną, norėsit plaukti laivais – plauksim, norėsit paukščių pažieduot – lėksim paukščių žieduoti. Tiems, kurie norėdavo tik pabaliavot, pasakydavau: „Ne, sorry“. O tie, kuriems buvo įdomu, pasilikdavo.
Nedariau jokios reklamos, visi mane keistuole dėl to laikydavo. Bet atsisijojo žmonės ir dabar lūžta pas mane viskas. Vien dėl to, kad susidarė ratas žmonių, kuriems įdomu, kurie nori pamatyti tai, ką aš noriu jiems parodyti.“
Mano misija parodyti žmonėms šį nuostabų kraštą.
Organizuoja Monika ir mažytes nacionalines ekspedicijas, kurių metu per dieną ar kelias valandas apžiūrima tai, ką matė ekspedicijos dalyviai.
„Jei tai man virstų per gerklę, jei turėčiau tris plaukimus per dieną, to nedaryčiau. Parduodu savo gyvenimą, bet dozuoju, neatiduodu per daug, nes būtų bloga, nebetektų prasmės buvimas Pamaryje, mano misija parodyti žmonėms šį nuostabų kraštą. Įsivaizduokit, klientai sako: norime nuplaukti į Nidą, pasivaikščioti 2 valandas, užlipti į Parnidžio kopą ir parplaukti. Nusimato pliažo diena ir dar už ją sumoka pinigus. Tobula! Aišku, visi užsinori ilgiau pabūti. Tvarkaraštį nustumi į antrą planą, būni lankstus ir niekuomet – užsiparinęs“, – savo išskirtinumą pateikė pašnekovė.
Pamažu Pamaryje plėtėsi ne tik svečių, bet ir pažinčių vietoje ratas, Monika ėmė bendradarbiauti su tais, kurie turi laivus. Ir dabar pardavinėja jų paslaugas. Galima sakyti, atvykėlė iš Vilniaus suvienijo vietinius, užsuko bendrą pramogų klasterį. Nes kartais, anot Monikos, smulkieji Pamario verslininkai net nesupranta, kokią fainą paslaugą teikia.
Buriuoja ir mėgsta motociklus
Amerikietišką katerį, su kuriuo šiuo metu plaukioja, Monika paveldėjo iš tėčio. Jis buvo perleistas tik tuomet, kai dukra įrodė, ką išties gali – leidosi į „Nacionalinę ekspediciją“. Pastarojoje pirmą kartą ekspedicijų istorijoje kartu plaukė ir Monikos katė Yoda – kartu perplaukė visą Reiną, tad ant vandens išbuvo daugiau nei 3 savaites.
Dar ji ir buriuoja nuo paauglystės.
„Yra toks žymus buriuotojas Andrius Varnas, labai geras šeimos draugas, su kuriuo esame išmaišę visas jūras. Jis savo paties pasistatyta jachta perplaukė pasaulį. Plaukiau su juo etapą mėnesį – iš Klaipėdos į Bilbao miestą Ispanijoje. Jūrinės kultūros, švartavimosi išmokau iš šio žmogaus. Kai sėdi vienas paliktas jūroje ir stebi, kad tanklaivis į tave neįplauktų, pradedi greitai suprasti.
Upinio plaukiojimo žinių daug suteikė ekspedicija, ypač laukinės sąlygos, plaukiant Dniepru. Krantų kartais nesimatė. Dunojus... Net neįsivaizdavau, kad tokio dydžio upėje gali būti tokia srovė...“, – šyptelėjo Monika.
Iš pradžių ji buvo įsigijusi kitą katerį, kurio variklį pavogė, antrąjį teko padovanoti savo buvusiam vaikinui, nes šis jai atidavė motociklą. Taigi, Monika ne tik vandens transporto priemonių, bet ir motociklų valdymo ekspertė. Tiesa, plieniniams žirgams vis pritrūksta laiko.
„Kartais nuplaukiu į Nidą ir nenoriu grįžti arba negaliu grįžti, nes užėjo škvalas, įsivyravo rūkai, tai lieku miegoti kateriuke. Ir kai savo dičkę mašiną pirkau, pirma įkritau į bagažinę, pažiūrėjau, ar telpu – jei reiktų kur nakvoti. Mašina yra mano rankinukas – viską vežiojuosi“, – patikino pašnekovė.
Vadina save emocijų verge
Nuotykių vandenyje Monikai niekad netrūko. Kartą ji išgyveno labai didelę audrą Baltijos jūroje. Didžiausią įspūdį tuomet paliko pakliuvimas į vadinamąją „akį“.
„Virš tavęs – mažas takas giedro dangaus, o aplink – žaibai, audros. Bet greit visa tai pasimiršta. Esu emocijų vergė. Man greitai tų vienkartinių reikia vėl ir vėl iš naujo patirti, nes pamirštu. Iš tos audros atsimenu, kaip gražu buvo, bet nebeatsimenu baimės jausmo“, – patikino pašnekovė.
Vienas iš ekstremalesnių nuotykių nutiko tuomet, kai nunešė link Rusijos pasienio.
„Gerai, kad nekirtome sienos. Tai nutiko, nes pirmą kartą buvome patys sau kapitonai, iki tol „Burpilio“ regatoje dalyvaudavome kaip įgulos nariai. Išplaukėme trise – aš, mano brolis ir draugas iš Vilniaus. Pasieniečiai tik įspėjo, tiksliau – išgelbėjo iš keblios padėties. Draugiški dėdės buvo. Pamenu, labai lijo, kaip iš kibiro, vėjas buvo baisus, jie matė, kaip mes tarp bangų iškylam ir dingstam. Sakė, per visą regatų istoriją pirmi čia tokie su medinuku nuklydom“, – šyptelėjo Monika.
Gyvendamas Pamaryje, pasienio zonos neišvengsi. Kaip patikino Monika, nors pirmą kartą buvo išsisukta įspėjimu, pakartotinai nusižengus gali likti ir be leidimo įplaukti ar būti pasienio zonoje.
„Pavyzdžiui, jei aš noriu į tam tikras upes ar kanalus įplaukti aplink Rusnę, turiu išsiimti leidimą. Taip gali likti be Rambyno kalno, negalėtum Nemunu tam tikro ruožo įveikti“, – paaiškino ji.
Jos svajonė ir tikslas – išplaukti su jachta į kelionę aplink pasaulį. Vis sau kartoja: už penkerių metų, kai verslas įsisuks.
Monikos svajonė ir tikslas – išplaukti su jachta į kelionę aplink pasaulį.
„Pavargau sau sakyti, kad po penkerių metų. Prisijungiau į grupę plaukimo per Atlantą. Joje – žmonės, kurie nori perplaukti Atlantą ir ieško laivų arba laivų savininkai ieško įgulos narių. Tad pirma noriu perplaukti Atlantą kaip įgulos narė. Mano teta gyvena Floridoje, laukia, kol atplauksiu.
Tiesa, pats kelionės įsivaizdavimas pasikeitė. Anksčiau maniau, kad tai bus radikalus pokytis gyvenime – viską mesiu ir lėksiu. Grįšiu po penkerių metų. Dabar jau taip nenoriu, nes Lietuva – pati geriausia vieta gyventi. Galbūt nebe reikalo mes gimstam ten, kur gimstam.
Kelionė dabar vyktų taip: 3 mėnesius per metus skirčiau keliavimui – vienu ypu nuplauki lėtai iš Klaipėdos į Graikiją, palieki laivą, parskrendi į Lietuvą. Atsiradus laiko, skrendi ten, kur palikai laivą, ir tęsi kelionę, kuri gali trukti ir 25-erius metus. Bet pirma reikia perplaukti Atlantą. Vis dėlto, Pamarys išmokė nieko sau nežadėt, nes orai čia gali pasikeisti 3 kartus per dieną“, – pokalbį užbaigė Monika.
Belieka šiai išskirtinei asmenybei palinkėti gero vėjo.
