Po 14 metų gyvenimo Vilniuje nusprendė keltis į kaimą
Deimantės pažintis su Vilniumi prasidėjo dar 2004 metais, kai ji, būdama studentė, persikėlė gyventi į sostinę. Kaip pati sako, tuo metu norėjosi pabėgti iš gimtojo miestelio ir pagyventi didmiestyje kartu su jam būdingu šurmuliu, tad ten moteris su dabartiniu savo vyru praleido 14 metų.
„Kol buvome jauni, gyventi Vilniuje buvo smagu, kadangi mums norėjosi pramogų. Tačiau vėliau pamatėme, jog šurmulys, automobilių spūstys vargina, norėjosi ramybės. Ilgą laiką sostinėje nuomojomės butą ir atėjo laikas, kai turėjome priimti sprendimą, ką darysime toliau – ar imame paskolą ir perkame butą Vilniuje, ar keliamės į provinciją ir ten statomės namą. Pagalvojome, kad gyvenimas rajone turi daugiau privalumų“, – prisimena D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Nors būdama studentė Deimantė negalėjo pagalvoti apie gyvenimą kaime, vėliau ji ėmė atkreipti dėmesį į gražias, ramias Lietuvos vietas, kurios ją pradėjo pamažu traukti. Be to, moteris netrukus sukūrė šeimą, todėl auginti vaiką užmiestyje, anot jos, yra kur kas geriau.
„Auginant kūdikį, didžiulis privalumas turėti savo kiemą, kur bet kada be jokių sunkumų gali išeiti pasivaikščioti su vežimėliu ar palikti jį ramiai terasoje su miegančiu vaiku. Ramybė, grynas oras... Kada nori, tada gali išeiti į lauką, nėra streso, įtampos, viskas vyksta žymiai ramesniu tempu“, – aiškina D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Gyvenant didmiestyje, Deimantę vis labiau ėmė erzinti ne tik spūstys ir nuolatinis šurmulys, bet ir sugadinti pasivaikščiojimai lauke, kai, pavyzdžiui, per žinias būdavo pranešama, jog geriau likti namie, kadangi padidėjo kietųjų dalelių kiekis.
„Kartais mieste būni labiau suvaržytas nei kaime. Pavyzdžiui, persikėlus gyventi į Trakų rajoną, nepajautėme, kad būtų pailgėjęs kelias į darbą, kuris liko sostinėje. Važiuodama autobusu Vilniuje, keldavausi tokiu pačiu laiku kaip ir dabar, – išskiria D.Grilevičiūtė-Klincevičienė. – Be to, mieste gyvenimas vyksta greitesniu tempu, ten nuolat reikia skubėti, ypač erzina spūstys, kai matai, kad vėluoji.“
Važiuodama autobusu į darbą Vilniuje, keldavausi tokiu pačiu laiku kaip ir dabar.
Deimantė juokdamasi pastebi, kad anksčiau būdavo įprasta su vaikais pas senelius važiuoti į kaimą, o dabar tenka vykti į miestą.
„Dabar, kai vasara, reikia rezervuoti laiką, kada susitikti su draugais, kad visi tilptų, kadangi mūsų namai tapo traukos centru. Tai dar kartą įrodo, jog visi bėga nuo miesto šurmulio ir po darbų nori ramybės“, – pastebi D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Prieš persikėlimą baiminosi, kad kaime jausis vieniša
2017-iaisiais pradėjus regzti planą, kaip iš Vilniaus ištrūkti gyventi į kaimą, Deimantė su vyru ėmė ieškoti žemės sklypo. Tam, kad neliktų visiškai vieni ir turėtų pažįstamus kaimynus, jiedu nusprendė tą daryti kartu su draugų šeima.
„Norėjosi, kad nebūtume labai toli vieni nuo kitų, kadangi nežinojome, kokius kaimynus turėsime, – sako D.Grilevičiūtė-Klincevičienė. – Nusipirkome sklypą, kurį reikėjo perkasti, o tada statėme namą. Samdėme statybininkus, tačiau mano vyras viskuo labai domėjosi, todėl išgyveno gana daug streso ir rūpesčių. Iš tiesų, buvo daug reikalų, bet dabar itin džiaugiamės. Jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, tikrai nieko nekeistume.“
Ieškant žemės sklypo, iš pradžių šeima svajojo persikelti gyventi į pajūrį, tačiau vėliau atsižvelgė į kainas ir tai, jog būtų labai toli nuo savo tėvų.
„Nesinorėjo toli nuo jų išvažiuoti su mintimi, kad jeigu kas nors atsitiktų, spėtume laiku atvykti. Rinkomės vietą taip, kad ji nebūtų labai nutolusi nuo miesto – pavyzdžiui, mūsų vaikai liko užregistruoti poliklinikoje Vilniuje. Nenorėjome išsikelti į vienkiemį laukuose, kur kiltų didesnių problemų dėl susisiekimo“, – aiškina D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Į naujus namus šeima persikėlė po trejų metų, tačiau tuo laiku Deimantės viduje ūžė nemažai emocijų – moteris pripažįsta baiminusis, jog kaime gali jaustis vieniša, neturėti draugų.
„Kai pirmą kartą pamačiau plyną žemės lauką, neužlipau ant kalno ir nepažiūrėjau, kad ant jo stovi daug namų, todėl man buvo baisu, ką čia darysiu, su kuo bendrausiu. Tačiau išeini pasivaikščioti, susitinki su žmonėmis, pasikalbi. Mieste kaimynai galbūt net nėra tokie bendruomeniški, o čia labai draugiški.
Net ir nepažįstamas žmogus pasiūlo gėlių svogūnėlių, atneša obuolių maišelį, medaus. Tada supranti, kad nereikia bijoti to, ko nepažįsti. Normalu, jog patirdami ką nors naujo žmonės prisigalvoja pačių blogiausių scenarijų, o iš tiesų yra visai kitaip“, – pasakoja D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Mieste kaimynai galbūt net nėra tokie bendruomeniški, o čia labai draugiški.
Persikėlus gyventi į kaimą, pasikeitė Deimantės kasdienybė, kadangi čia ji atrado naujų pomėgių. Vyras kieme įrengė pakeliamas lysves, todėl moteris ėmė auginti daržoves, sodinti gėlynus.
„Smagu, kai matai, kaip užaugo daržovė, vaikas bet kada atbėgęs gali nusiskinti uogą. Vaikščiojant mišku, bet kokiu metų laiku stebi, kaip keičiasi gamta. Patys vaikai auga žingeidūs, smalsūs, jie mato, kas vyksta gamtoje, stebi gyvūnus.
Mano dvejų metų dukra neseniai mane nustebino – ėjome pasitikti brolio Ąžuolo, grįžtančio iš mokyklos, ji sustojo prie mažo ąžuoliuko ir pasakė, kad, mama, žiūrėk, čia brolio lapai. Ji, dvejų metų vaikas, jau pažįsta medį. Specialiai jos nemokėme, ji pati matė augalus, gyvūnus ir galėjo išmokti greičiau juos pažinti“, – džiaugiasi D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Kaime jaučiasi laiminga ir mėgaujasi ramybe
Deimantė atkreipia dėmesį, kad gyvenant kaime, šiek tiek sumažėjo išlaidų, kadangi produktų perka ilgesniam laikotarpiui, be to, neliko spontaniško apsipirkimo.
„Manau, ypač karantino metu žmonės įprato kitaip apsipirkti – mes dabar daugiausia viską perkame internetu. Užsisakome tik svarbiausių produktų, viską planuojame iš anksto, sudarome pirkinių sąrašus“, – sako D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Jau kurį laiką kaime gyvenanti Deimantė džiaugiasi nuolat jaučiama ramybe, supančia gamta. Tačiau jų gyvenamoji vieta nėra užkampyje, todėl išliko patogus susisiekimas su reikiamomis vietomis.
„Pati vieta labai graži, šalia yra upelis, miškas, o tai, kad nori atvažiuoti žmonės, reiškia, jog pas mus gera, – šypsosi D.Grilevičiūtė-Klincevičienė. – Artimiausias darželis yra už kelių kilometrų, o sūnus turi galimybę į mokyklą vykti mokykliniu autobusiuku. Manau, net mieste tėvai kartais turi daugiau problemų, jei vaikas yra pradinukas, nes jį reikia nuvežti ir parvežti. O mes tik nueiname pasitikti.“
Deimantė džiaugiasi, kad kaime šeima nuolat turi veiklos, o dabar, kai oras kasdien džiugina šiluma, jie daug laiko praleidžia lauke. Moteris juokiasi, kad net jos sūnus pastebėjo, jog šie visai nebežiūri televizoriaus.
„Visada galvojau, kad mieste gyvenant galima nuolat kur nors eiti, bet tikrai nebūdavo taip, jog kiekvieną savaitgalį ką nors veikdavome. Dabar, jeigu norime šurmulio, sėdame į automobilį, kur nors nuvažiuojame ir papramogaujame. Nesame uždaryti ir mums niekas netrukdo to padaryti, nors kaime taip pat daug galimybių“, – tikina D.Grilevičiūtė-Klincevičienė.
Dabar, jeigu norime šurmulio, sėdame į automobilį, kur nors nuvažiuojame ir papramogaujame.
Deimantė pripažįsta, kad prieš persikeliant gyventi į kaimą, jos vyras nemenkai dėl jos jaudinosi, kadangi baiminosi, jog žmona naujoje vietoje jausis negerai. Vis dėlto dabar ji gali užtikrintai sakyti, kad priimto sprendimo nesigaili.
„Noriu jam padėkoti už ryžtą, dideles pastangas ir atiduotas jėgas. Čia jaučiamės laimingi, sveiki ir mums nieko netrūksta, – šypsosi Deimantė. – Kai paaugs vaikai, svarstome apie galimybę įsigyti Vilniuje butą. Kai būsiu močiutė, galėčiau trumpam ten nuvažiuoti pagyventi, nueičiau į teatrus, koncertus. Kartais prisimenu brangias Vilniaus vietas, bet jeigu labai pasiilgstu, nuvažiuoju, pasidžiaugiu ir grįžtu.“
