Jis dienas leisdavo laiką uošvienės vonioje, prisileidęs drungno vandens. Gal už tai, o gal už dukrą, nusprendė jai atsidėkoti ir virė šešias valandas (dujų balionas!) ruonio mėsą. Juodą kaip žemė, kietą kaip plyta. Dzin dėl tos plytos, bet kokia smarvė pasklido po visą laiptinę! Neapsikentusi smarvės, šeimininkė išėjo į lauką ir visų atsiprašinėjo. Už žento norą įtikti uošvienei.
Tačiau aš ne apie tai. Aš apie tai, kad tą norvegą išvežė į tą karštą Lietuvą parodyti, koks nuostabus jo žmonos kraštas.
Karštą dieną žmonos brolis sėdi prie vairo ir kapoja ledus. Net nosies galas nubalęs. Vieną porciją po kitos. Ir kas čia tokio? Turi snapą, tai ir kapok.
Bet bėda ta, kad ledų popierėlį šast pro langą ir išmeta. Kita porcija ir kitas popierėlis lekia į pakelę. Su kiekvienu išmetimu siauros norvego akys tik plečiasi, plečiasi. Tada jis sušunka, kad vairuotojas sustotų. Ir pradeda čiulbėti savo gražiąja kalba taip greitai, kad žmona vos spėja versti.
Po to tas vargšas vairuotojas visiems guodėsi, kokia ta šalis Norvegija, kad už šiukšles galima į kalėjimą papulti.
Jis apskaičiavo, kiek buvo išmesta šiukšlių. Jis suskaičiavo, kiek baudų Norvegijoje būtų sumokėjęs, net jei ne jis sėdėjo prie vairo. Žmona kviečiasi brolį į svečius pas save, bet jei šis jo šalyje taip elgsis, tai jis ne baudas mokės, o bus pasodintas į kalėjimą.
Ilgai mašinoje buvo tylu. Po to tas vargšas vairuotojas visiems guodėsi, kokia ta šalis Norvegija, kad už šiukšles galima į kalėjimą papulti. Ir kokie durniai joje gyvena. Įdomiausia, kad, kiek žinau, jis Norvegijoje gyvena jau kokius penkiolika metų. Niekada nesakyk „niekada“.
Atsimenu, kaip Panevėžyje susitikau vieną pažįstamą su mažu sūneliu, ir mes prie parduotuvės greitai „šaudėmės“ informacija, nes laiko susitikimui buvo nedaug skirta. Abi norim kalbėti, klausytis nei viena nenorim ir šaudom kaip iš kulkosvaidžių tuščiais šoviniais. Garso daug, o prasmės mažoka.
Tik staiga netyčia pamatau, kaip jos penkiametis bamblys renka aplink šiukšliadėžę nuorūkas ir atsargiai, dviem pirščiukais lyg pincetu, švelniai jas nuleidžia į urną. Aš sušukau mamai, kad ji žiūrėtų, kas vyksta. Ji atsiduso ir pasakė, kad taip vyksta visur, kur tik jie nueina. Kur jis bebūtų, jis visur renka šiukšles, nors jo niekas to nemokė. Žinau, kad jis dabar yra dvimetrinis vyras. Geras žmogus ir, manau, kad pirštais nuorūkų neberankioja, bet noriu tikėti, kad tas pasaulio švaruolis jame nedingo kartu su jo vaikyste.
Turiu daug savo mokinių. Visame pasaulyje. Kai kuriuos mokiau gyvenimo, o kai kuriuos – teatro paslapčių. Vieni kartais pasirodo mano gyvenime, o kiti gyvena sau be manęs. Bet manau, kad kiekviename iš jų yra pasėta mano dalelė. Mažas krislelis, bet yra.
Marytė iš Londono nusprendė, kad nori man atsiųsti ką nors gražaus ir gero. Dabar ir pas mus visko yra gražaus ir gero. Bet ji niekaip negalėjo patikėti, kad man nieko nereikia. Man tikrai nieko nereikėjo, bet prispausta prie sienos, aš išspaudžiau savo prašymą.
Ir atkeliavo iš Anglijos balti kaip pieno puta šiukšlių maišai, kurie ištirpsta lyg sniegas su pirmaisiais saulės spinduliais.
Žinau, kad kažkur, gal net Anglijoje, yra tokie šiukšlių maišai, kurie labai greitai ištirpsta ir nelieka dūlėti žemėje šimtus metų. Tiesiog paguli ir greit suyra į miltus, nepadarydami didelės žalos žemei. Ji nieko nebuvo apie tai girdėjusi. O kitą dieną ji laiminga šaukė į ragelį, kad rado tuos maišus! Sau nusipirko ir man pripirko.
Ir atkeliavo iš Anglijos balti kaip pieno puta šiukšlių maišai, kurie ištirpsta lyg sniegas su pirmaisiais saulės spinduliais. Jūs neįsivaizduojate, kokia aš buvau laiminga! Aš dabar žinau, kad kai nešu tą baltą maišą, padariau beveik viską, kad po manęs būtų kuo mažiau bėdos žemėje.
Eidama dar parankioju pakeliui išmėtytas šiukšles ir šypteliu į rūkančiojo balkone man mestą pastabą. Nes jam keista matyti nusigyvenusią žvaigždę, kuri renka tuščias alaus skardines.
Aš šypteliu jam ir pasakau, kad renku ne vien tik skardines, bet ir pro balkonus mėtomas cigaretes. Ir kad aš palauksiu, kol jis baigs rūkyti ir numes į apačią, nes čia jo jau nemažai primėtyta.
Jam keista matyti nusigyvenusią žvaigždę, kuri renka tuščias alaus skardines.
Kažką burbteli man ir su nebaigta rūkyti cigarete grįžta į kambarį.
Kai dar nebuvo akcijos „Darom“, aš savo mieste sumasčiau tokį renginį „Mano žaliai mėlynas pasaulis“. Su vaikais, jų tėvais ir seneliais rinkom šiukšles aplink Šaukliškių karjerą.
Pati pripirkau maišų, pirštinių ir išėjom daryti tvarkos. Jaunimas vežiojo maišus į tuo metu dar veikiantį sąvartyną, o mes vis krovėme ir krovėme tai, kas lieka po mūsų. Ir užėjau su vaikais besideginančią porelę. Ne vietiniai. Metuose ir gal net ne vyras su žmona. Bet mes su vaikais ne dorovės policija ir mums nelabai svarbu, kas su kuo. Svarbu, kad aplink, kur jie sėdėjo, buvo primėtyta šiukšlių.
Mes ėjom ratu apie juos ir rinkom. Ratas vis siaurėjo. Jie žiūrėjo į mus išsigandę, lyg būtume norėję juos nuskriausti. Galų gale vyras neištvėrė ir pradėjo teisintis, kad tai ne jų šiukšlės. Jie taip rado. Atsakiau, kad tikiu. Tikiu, kad tai ne jie, ir nekaltinu, tik man niekaip nesuprantama, kaip gali, toks gražus vyras atsivesti moterį į šiukšlyną. Nebent jis neturi pinigų arba pats yra bomžas. Žinau, kad manyje kalbėjo emocija ir kad prie vaikų taip kalbėti negalima, bet nesusilaikiau. Neištvėriau ir nutrūkau nuo grandinės.
Nes jei ne mano šita žemė, tai ir namai ne mano? Miškai, laukai? Tėvai, vaikai? Tai kas tada tavo, kad tu naikini, kas tave pagimdė? Ir nejaugi taip lengva pamiršti: „Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė“?
