1837 metų kovo 22 dieną Florencijoje markizų šeimoje gimusi Virginia buvo Camillo Benso, vieno iš suvienytos Italijos „tėvų“ ir pirmojo Italijos ministro pirmininko, pusseserė. Laikoma viena gražiausių to meto Europos moterų, o rašytojas Alexandre'as Dumas ją vadino paskutiniąja femme fatale (pranc. lemtinga moteris).
Virginia Oldoini turėjo labai ilgus šviesius banguotus plaukus, blyškią odą, švelnių bruožų ovalų veidą ir nepaprastai gražias akis. Maža to, ji buvo protinga, ambicinga, nevengė pasinaudoti savo grožiu ir žavesiu.
Napoleono meilužė
Italijos suvienijimo procese XIX a. viduryje aktyviai dalyvavęs Camillo Benso netruko pastebėti, kad pusseserė labai žavėjo politikus ir įtakingus asmenis, tad nusprendė tuo pasinaudoti. 1855 m. Virginia, jos vyras ir pusbrolis išvyko į Prancūziją, į diplomatinę misiją, kurios tikslas buvo palenkti į savo pusę Prancūziją Italijos suvienijimo klausimu.
Virginia šioje misijoje turėjo ypatingą užduotį – suminkštinti Prancūzijos imperatoriaus Napoelono III širdį. Vilioklė grafienė užduotį įvykdė nepriekaištingai: buvo apgyvendinta prabangiuose namuose Kompjenė miestelyje į šiaurę nuo Paryžiaus ir maždaug metus buvo oficiali imperatoriaus meilužė.
Galima tik įsivaizduoti, koks kilo skandalas – konkurentės degė iš pavydo, uoli katalikė imperatoriaus žmona Eugenia buvo įsiutusi. Sakoma, kad Eugenia bandė susidoroti su konkurente, inscenizuodama imperatoriaus užpuolimą ir kaltę suversdama grafienei. Na, o kol Virginia Oldoini dirbo „Italijos labui“, jos vyras išgyveno sunkius laikus – žmonos kaprizai ir užgaidos buvo nuvariusios vargšą prie bankroto ribos, o žinia apie romaną su Napoleonu III jį visiškai sužlugdė.
Virginia šioje situacijoje ne tik nesijautė kalta, bet ir atvirai niekino savo vyrą nuolat pabrėždama, kad jeigu ne jis, ji būtų Prancūzijos karalienė. Neištvėręs gėdos ir pažeminimo, Francesco grįžo į Italiją. Sakoma, kad Virginia sugebėdavo turėti daugiau nei vieną meilužį tuo pačiu metu, ir tai nesukeldavo sunkumų: dienoraštyje ji visada kruopščiai žymėdavosi ne tik susitikimų laiką, bet ir seksualinius kiekvieno vyro pomėgius.
V. Oldoini mintys šiais laikais turbūt papiktintų feministes: „Kiekvienos moters pareiga yra būti gražiai – ne sau pačiai, bet kitiems. Sau pačiai moteris turi būti ambicinga ir gudri.“
Pomėgis fotografuotis
Virginia Oldoini šiltus jausmus jautė daugybei vyrų, bet labiausiai ji mylėjo save. Šios narciziškos meilės išraiška tapo nuotraukos. 1865–1895 metais moteris nusifotografavo daugiau nei 400 kartų.
Daugiausia jos nuotraukų padarė madinga Paryžiaus fotografijos studija „Mayer and Pierson“. Šis studijos specializacija buvo spalvotos nuotraukos (XIX a. spalvos nuotraukoms būdavo suteikiamos rankomis, t. y. jas nuspalvinant). Įdomiausia, kad Virginia nebuvo linkusi ramiai sėdėti ir laukti, kol bus nufotografuota. Dažniausiai ji fotografui aikštingai nurodinėdavo, kokia poza pageidauja būti įamžinta.
Dėl pomėgio pozuoti ir nuolat persirenginėti Virginia Oldoini laikoma pirmuoju fotomodeliu fotografijos istorijoje. Neįtikėtina, tačiau yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose ji nufotografavusi savo kojas – visai taip, kaip neretai daroma ir mūsų laikais, tik paviešinti jų internete, ji, žinoma, negalėjo. Sakoma, kad moteris atrado siurrealizmo principus daug anksčiau, nei atsirado šis meno stilius.
