Viščiukas iš tiesų buvo tarytum ženklas, kad visą gyvenimą Virginijus praleis tarp gyvūnų.
Dabar įėjus į vyro butą visų pirma pasitinka margaspalvių drugelių kolekcija, toliau pilnos sienos įvairiausių ragų, gyvūnų iškamšų. Gyvūnų mylėtojas sakosi, kad nėra medžiotojas, todėl kiekvieną trofėjų sumedžioja ne pats, o perka iš pažįstamų.
Kiekviena Virginijaus gyvenimo atkarpa yra susijusi su tuo metu augintais gyvūnais, kurie, beje, nuolat keičiasi.
Vaikystė – balandžių apsuptyje
„Įvairiausių rūšių sparnuočių turėjau. Ir visus juos reikdavo labai gerai saugoti, nes tuo metu balandžius dažnai vogdavo, visi laikėm juos po devyniais užraktais. Kaip seife nakčiai uždarydavom, kad tik vagys negalėtų įlįsti,“ – prisimena Virginijus.
Ir ne veltui. Vieną naktį Virginijus pamiršo užsklęsti sklendę ir tąkart buvo pavogti visi jo balandžiai...
„Skaudu ir gaila buvo, bet vagį surasti labai sunku. O balandžiai dažniausiai būdavo išvežami į Kauną parduoti, tad patiems grįžti jau per didelis atstumas buvo,“ – pasakoja Virginijus.
 |
| Auros Jankūnaitės nuotr./Maitinti driežus pakanka vos kelis kartus per savaitę. |
Tik tada, kai tarnavo armijoje vyrui teko gyventi be gyvūnų. Tačiau vos grįžęs į namus, jis jau planavo kokius gyvūnus galėtų auginti.
Santuokos pradžioje – papūgų tvirtove virtusi virtuvė
Eilė atėjo papūgoms. Spalvotoms, didelėms, mažoms, margoms... Pasirinkimas išties didelis, tad Virginijus vis pirko po kelias įvairiausių rūšių papūgas.
„Po kurio laiko niekas jau ir nebevalgydavo virtuvėje, nes viską buvo užėmusios papūgos. Visos spintelės buvo aplestos, tapetai taip pat apskabyti. Daug jos išdaigų pridarė, bet vis tiek pačios mieliausios buvo. Tik grįžęs iš darbo iš karto eidavau žiūrėti, kaip mano paukščiukai laikosi,“ – su šypsena pasakoja gyvūnų mylėtojas.
Virginijaus nuomone, papūgomis nėra sunku rūpintis, tačiau laiko joms skirti tikrai reikdavo. Vien narvų valymas užtrukdavo apie keturias valandas.
Papūgų okupuotoje virtuvėje dažnai atsirasdavo ir mažylių: „Visada pirkdavau gyvūnus poromis. Ir tikrai ne dėl veisimo, tiesiog galvodavau, kad dviese smagiau gyventi. Žinoma, kai atsirasdavo papūgiukų, juos parduodavau. Taip po truputį hobis virto mažu versliuku. Labai džiaugiuosi, kad turiu gerus kaimynus – jie niekada nepykdavo dėl mano augintinių keliamo triukšmo, kuris būdavo net ir labai didelis.“
Nemažiau dėkingas Virginijus yra ir savo šeimai, kuri suprato ir neprieštaravo jo sumanymams.„Visi jau, matyt, žino, kad manęs neperkalbės, tai ir susitaiko su ta mintimi, kad namuose augs dar vienas gyvūnas,“ – neslepia vyras.
Vis dėlto, po kurio laiko numylėtąsias papūgas vyras pardavė. Nors prieš tai tikėjosi keletą jų pasilikti, visas pardavė beveik kartu, nes pirko vienas asmuo. Tačiau pasibaigus vienai gyvenimo atkarpai, iš karto sekė kita...
Sparnuočius pakeitė ropliai
Atsisveikinęs su papūgomis, Virginijus parduotuvėje pamatė kitą savo būsimą augintinį – žaliąją iguaną. „Pamačiau ją ir iš karto supratau, kad ji gyvens pas mane. Nežinau net kaip ir nusakyti tą jausmą, tačiau neilgai trukus iguaną parsinešiau namo,“ – apie naująjį augintinį pasakoja vyras.
 |
| Auros Jankūnaitės nuotr./Driežiukas |
Virginijui teko nemažai domėtis apie roplių auginimo ypatumus. Juk nuo sparnuočių pereiti prie roplių nėra taip jau paprasta. Vyro nuomone, svarbiausia tinkamas terariumas ir priežiūra. Tuomet iguana tampa labai jaukiu ir geru augintiniu.
Gaila, bet nors ir laikantis visų nurodymų, Virginijaus iguana susirgo...
Tačiau vyras jau buvo užsikrėtęs roplių manija, tad nusipirko kitą beveik metro ilgio iguaną. Naujoji augintinė buvo tokia didelė, kad sunkiai tilpo į terariumą. „Jei negali gyvūnui suteikti tinkamų sąlygų, tai negali jo laikyti iš viso,“ – įsitikinęs Virginijus.
Tad norėdamas, kad jo iguana nesikankintų, jis ją pardavė žmogui, kuris turėjo tinkamą terariumą.
Tada Virginijus įsigijo du chameleonus. Po jų atsirado ir dabartiniai Virginijaus augintiniai – driežai.
Driežas – linksmas ir jaukus augintinis
Nors vyras visada laikėsi nuomonės, kad reikia gyvūnus auginti poromis, driežiukų namuose atsirado net trys: „Parduotuvėje niekas negalėjo pasakyti ar čia patinėlis, ar patelė. Tad nusprendžiau nusipirkti visus tuo metu buvusius – tris – driežiukus.“
Gyvūnų mylėtojas neslepia savo susižavėjimo augintiniais: „Jie labai mieli. Visada supranta, kad tuoj bus šeriami ir jau iš tolo stebi, kada gi aš ateisiu. Pavalgę lyg vaikai murgdosi vandenyje, net galvas panardina.“
Vieną karta Virginijus pamiršo uždaryti terariumo dureles, tad keli driežiukai pabėgo, o ilgos paieškos buvo nesėkmingos. Tą kartą seklio darbą atliko namuose gyvenantis katinas, kurį gimtadienio proga dovanų gavo Virginijaus tėvas. Katinas vos tik užėjęs į kambarį „parodė“, kur slepiasi pabėgėliai: pradėjo uostinėti po spinta.
 |
| Auros Jankūnaitės nuotr./Driežiukai pietauja. |
Apie augintinių išdaigas Virginijus pasakoti gali valandų valandas. Nenuostabu, juk visą gyvenimą jis praleido tarp jų.
Driežai lyginant su kitais gyvūnais iš tiesų reikalauja nedaug priežiūros: daugiausia laiko užima smėlio keitimas. Driežus maitinti užtenka vos kelis kartus į savaitę, tad net ir didžiausias tinginys gali tai be vargo padaryti.
Kad ir kaip susiklostys likimas – ateityje gyvūnų vis tiek bus
„Jei tik namuose būtų dar vienas kambarys, vėl įsigyčiau papūgų. Bet ir roplių nepamirščiau. Apskritai, neįsivaizduoju, kaip galima gyventi namuose, kuriuose nėra nė vieno gyvūno, juk su jais daug linksmiau. Dabar, kai nėra papūgų skleidžiamo triukšmo, namuose lyg kažko trūksta...“ – įsitikinęs Virginijus.
Bene kas antras gyventojas paprašytas įvardinti gyvūnus auginamus namuose, turbūt nė nesudvejojęs pasakytų, kad tai yra šuo ir katė. O Virginijus paklaustas, kodėl niekada nesirinko tradiciškesnių augintinių, net nustebo, nes kiekvienas jo augintinis vyrui atrodo visiškai tradicinis.
„Dauguma žmonių tikriausiai bijo naujų iššūkių. Tačiau bet koks gyvūnas, parsineštas namo, neilgai trukus virsta šeimos nariu, be kurio nebeįsivaizduojame gyvenimo,“ – tvirtina Virginijus, kuris visą savo gyvenimo istoriją gali atskleisti pasiremdamas pasakojimais apie savo augintinius.
