Sakinio gale rašau klaustuką, nes, šiaip ar taip, vaikštome neištirtose teritorijose be žemėlapio. Gal iš tiesų tai visiškai neskoninga ir humoru mes tik sumenkiname problemą, kuri iš dalies ir plinta todėl, jog nežiūrime į ją pakankamai rimtai? Gal tai tas pats, kas oro uoste šmaikštauti apie bombas? Ir šiaip jau juk tragiški įvykiai juokingais tampa tik nuo jų nutolus ir jau galint pažvelgti iš išorės.
Akivaizdu, kad tokios stadijos dar nepasiekėme ir kol kas net negalime prognozuoti, kaip už dešimties metų kalbėsime apie koroną ir jos sukeltą žalą. Taigi atrodytų, jog humoras apie koronos virusą yra iš esmės neskoningas. Ir savo socialinių tinklų burbule jau mačiau keletą maždaug tokią mintį kartojančių pažįstamų, tad gal kiekvienam juokaujančiam yra po kitą, kuris griežtai atsisako dabartinę mūsų karantino situaciją paversti į humorą. Iš dalies suprantu juos – kai valstybės uždarinėja sienas ir draudžia renginius, padėtis nebejuokinga.
Bet pasitelkdamas kelis pavyzdžius norėčiau argumentuoti, kodėl su rimtumu mums maga tarpusavyje pasidalinti ir bajeriais bei kodėl tą daryti derėtų kuo daugiau ir taip juodai, kaip tik norisi, prieš tai sutariant tik dėl vienos išankstinės sąlygos – humoras turi išjuokti mus pačius viruso akivaizdoje, ne virusą kaip tokį.
Humoras turi išjuokti mus pačius viruso akivaizdoje, ne virusą kaip tokį.
Du pavyzdžiai. NBA krepšininkas Rudy Gobertas kelios dienos prieš sužinodamas, kad serga koronavirusu, išeidamas iš spaudos konferencijos specialiai palietė kiekvieną ant stalo padėtą mikrofoną. Net pamirštant akivaizdų situacijos ironiškumą, jo poelgis – idealus nederamo pokšto pavyzdys. Paliesdamas mikrofonus R.Gobertas išjuokia virusą ir jo plitimą, rodydamas, kad patarimai vengti kontakto, jo nuomone, yra verti net ne ignoravimo, bet pasipriešinimo.
Todėl net jei tokiu savo veiksmu jis nebūtų pastatęs žurnalistų į sveikatai pavojingą padėtį ir pats virusu nesirgtų, jo poelgis vis tiek būtų tiek nejuokingas, tiek žalingas. Ir visai nesvarbu, kad pats pokštas – keleto mikrofonų pačiupinėjimas – grynai kaip pokštas nėra nei juodas, nei kontroversiškas, greičiau kaip tik vaikiškai paprastas.
Kitam pavyzdžiui specialiai panaudosiu gerokai aštresnį pajuokavimą, kuris, mano galva, išpildo esminį reikalavimą juokiantis iš kančią ir mirtį sukėlusių situacijų. Savo 2008-ųjų programoje Louis CK, kalbėdamas apie vyrų ir moterų lytinio gyvenimo skirtumus, įvairiais pavyzdžiais bandė nupasakoti tai, kokie priklausomi kai kurie žmonės nuo sekso.
Tokią mintį jis iliustruoja štai tokia neva savo paties patirtimi: „Anądien galvojau, kad išsiaiškinti, koks blogas esi žmogus, gali pagal tai, kada po Rugsėjo 11-osios pirmąkart masturbavaisi. Nes aš tai tarp dviejų bokštų griūties.“ („I was thinking the other day that you can figure out how bad a person you are by how soon after September 11th you masturbated, like, how long you waited. And for me it was between the two buildings going down.“)
Juodas humoras? Labai. Galbūt, jei būtų pateiktas klausytojams ne septyneri metai po įvykio, bet jau kitą dieną, reakcija būtų buvusi griežtai neigiama (t. y. atvirkščia tai, kurios komiko programa sulaukė iš tiesų), laikinės distancijos klausimo išspręsti aš negaliu.
Bet galiu argumentuoti, kodėl šis Louis CK pasakymas, kitaip nei krepšininko poelgis, etiškai neišjuokia tragedijos. Juk Louis juokiasi ne iš terorizmo, ne iš aukų ir net ne iš įvykio kaip tokio – jis juokiasi iš savęs. Humoras čia, be abejo, atsiranda tik dėl istorinio konteksto parinkimo ir pasakotojo veiksmų ryšio su šiuo kontekstu, bet tai nekeičia fakto, kad pasakotojas šaiposi iš reakcijos į siaubą, ne paties siaubo.
Net jei norėtume kabintis dėl neskoningumo, esame apriboti pirmųjų Louis žodžių – tai ne Rugsėjo 11-osios svarba sumažėja prie jos prirašant masturbaciją, bet priešingai, masturbacijos svarba pasakotojui padidėja (ir jį apibrėžia kaip „blogą žmogų“) įtraukiant Rugsėjo 11-ąją.
Šis skirtumas tiesiogiai atitinka jau ne vienerius metus internete verdančią diskusiją apie politinio korektiškumo ir humoro dvikovą pirmojo priešams atkakliai tvirtinant, jog jiems nebeleidžiama juokauti ir išvis žudoma mūsų geba rimtose situacijose atrasti prasiblaškymo.
Tačiau aš asmeniškai nė karto gyvenime nesu girdėjęs nuomonės, kad iš kažkokios socialinės grupės ar reiškinio juoktis iš principo nekorektiška – nekorektiška yra tą grupę ar reiškinį paversti „punchline‘u“.
Ar galima filme pateikti, sakykime, etninės mažumos atstovą, iš kurio norėtųsi juoktis? Be abejo. Bet jei visas humoras ir apsiriboja pačia jo/jos odos spalva, orientacija ar tautybe, tai juokiamasi ne iš veikėjo, o iš fakto, kad šie skirtumai egzistuoja.
Tiesa pasakius, keista, kad ši buityje, regis, gana akivaizdi skirtis internete sukelia diskusijas apie cenzūrą ir panašius nežinia iš kur ateinančius baubus.
Tiesa pasakius, keista, kad ši buityje, regis, gana akivaizdi skirtis internete sukelia diskusijas apie cenzūrą ir panašius nežinia iš kur ateinančius baubus. Juk būdami draugų kompanijoje gebame atskirti – net žiauriai traukiant vienas kitą per dantį egzistuoja riba, už kurios humoras virsta patyčia, kurioje jaučiamės pašiepiami ne dėl tam tikrų savybių, bet dėl to, kokie gimėme.
Tik, kaip reaguojame į patyčias iš draugų, sprendžiame patys, o štai į patyčias iš viruso plitimo ir apsauginių priemonių reaguoti turime kolektyviškai. Humoras, išjuokiantis rankų plovimą arba masinių renginių draudimą kaip nesąmones, kurių dera nepaisyti, yra šimtą kartų užgaulesnis negu pats žiauriausias pokštas apie grikių pirkimo karštinę, nes jis perkelia juokavimą į paties viruso lauką, taip padarydamas tiesioginę įtaką tam, kaip suvokiame jo pavojų.
Bet ar kol kas internete sklando būtent toks humoras? Ar masiškai juokiamės iš Italijoje fiksuotų mirčių ir to, kaip rankų plovimas dar nieko neišgelbėjo? Kad, regis, ne. Juokiamės iš to, kaip žiūrėsime „Kino pavasarį“ namie gulėdami nuogom bambom ir kaip persistengiame kaupdami tualetinio popieriaus atsargas. Tai yra, juokiamės iš savęs.
Tokiu visapusiškai niūriu metu mums humoro ir reikia labiausiai.
Greičiau priešingai, tikri raginimai „neskleisti panikos“ ir nė kiek nekeisti įprastos gyvenimo tvarkos interneto komentaruose rašomi visiškai rimtu tonu, dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių įtikėjus, kad korona, kaip ir 5G, vakcinos ar klimato kaita, yra illiuminati sąmokslas.
Ir taip, pastarasis mano sakinys irgi yra tam tikra humoro forma pašiepiant, vėlgi, reakciją į problemą. Nes ji verta pajuokos. Bet dar labiau todėl, jog tokiu visapusiškai niūriu metu mums humoro ir reikia labiausiai.
Akivaizdu, kad laukia ne pačios lengviausios savaitės. Galime sėdėti namie, jaudintis dėl užsikrėtusiųjų skaičiaus ir atsėlinančios krizės. Arba galime daryti lygiai tą patį ir pakeliui palengvinti savo naštą bent jau vienu kitu sąmoju apie patirtį, kurią vis vien turime pereiti drauge.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmos knygos“ konkurso nugalėtojas, knygos „Viskas gerai, aš dar jaunas“ autorius.
