Velykų tradicijos – kaime vašku margino tik „atvykėliai“
Paklaustas, kokios Velykų tradicijos kasmet praktikuojamos jo šeimoje, V.Martikonis sako, kad šios pavasario šventės tradicijas „rado“ vos gimęs.
„Tos Velykų tradicijos jau buvo smarkiai įsigyvenę mano tėviškėje – Kiškeliškių kaime, Siesikų parapijoje, Ukmergės rajone. Jos gimė anksčiau už mane, o aš gimiau 1934-ais metais“, – linksmai pasakoja senjoras.
Viena pagrindinių taisyklių, kurią V.Martikonis prisimena, – ant Velykų stalo visuomet atsirasdavo numarginti, išgražinti kiaušiniai.
Be to, ir kiaušiniai būdavo! Lukštas – tvirtas. O dabar – tuščia darbo! Vienu momentu net buvau metęs skutinėjimą – nes padarai, išverdi – ir jis beveik persišviečia, tas lukštas!
„Žinoma, laikai buvo įvairūs, sunku buvo ir karo metais – žmonės gyveno nepritekliuje, tai šventei sukurti negalėjo skirti daug išteklių. Pavyzdžiui, abi mano velionės seserys dažydavo kiaušinius - kuo? Ogi ką po ranka turėjo.
Svogūnų lukštais, ąžuolo ar juodalksnio žieve – išeidavo graži ruda spalva. Jei įdedi saują šieno – išeina gražus pavasarinis geltonis.
Beržo ar kitų medžių, kurie jau pradėję lapoti, lapai suteikia gražią salotinę spalvą. Kadais su kažkuo bekalbėdamas sužinojau, kad jei į svogūnų lukštus virdamas dar įmesi surūdijusių vinių, išgausi kaštoninę margučių spalvą“, – per ilgus metus sukaupta patirtimi dalijasi V.Martikonis.
Kiaušiniams marginti naudoti ir audinių dažų likučiai – su jais šeimininkės įprastai dažydavo paklodes, rankšluosčius, o kas likdavo – tekdavo kiaušiniams.
„Dabar – bepigu. Pilnas turgus visokių dažų! Bet aš po šiai dienai praktikuoju svogūnų lukštus su vinimis“, – sako pašnekovas.
V.Martikonis prisipažįsta, kad kiaušinių skutinėjimui tik dabar gali skirti tiek laiko, kiek norisi – tai visuomet buvo jo hobis, tačiau, kaip sako, anksčiau „reikėjo duoną pelnyti, vaikus auginti, įsikurti“.
Senjoras prisimena, kaip vaikystėje į kaimą atsikėlę atvykėliai parodė naują būdą marginti kiaušinius, nei praktikavo jo šeima – aplašinti kiaušinius vašku.
Pilnas turgus visokių dažų! Bet aš po šiai dienai praktikuoju svogūnų lukštus su vinimis, – sako pašnekovas.
„Žinojau aš apie tą techniką, bet man ji nepatiko. Reikia labai grubiai ir tankiai braukti. Aš mėgstu tokį po truputį skutinėjimą. Aš ar mano sesutės dorai neturėjom kuo skutinėti. Tad imdavome aštresnę adatą ar stiklo šukę", – prisimena skutinėtojas.
Pomėgį išgelbėjo sūnaus augintinės
„Be to, ir kiaušiniai būdavo! Lukštas – tvirtas. O dabar – tuščia darbo! Vienu momentu net buvau metęs skutinėjimą – nes padarai, išverdi – ir jis beveik persišviečia, tas lukštas! Padarai ir už kelių dienų išmeti, nes kiaušinis pradeda rūgti ir pūti“, – piktinasi V.Martikonis.
Iš kur imu ornamentus? Likimas lėmė, kad man teko dirbti Žemės ūkio statybos projektavimo institute.
Senolio teigimu, vištos anksčiau po kiemą laigydavo laisvai, pasirinkdavo norimų žolynų, ir tai suteikdavo margučiams kietumo. V.Martikonis nerenka žodžių – dabartinės vištelės, pasak jo, kiaušinius deda „konclageriuose“.
Vis dėlto Vlado sūnus įsigijo sodybą ir savo poreikiams pradėjo auginti žąsis bei antis.
„Nuo to laiko ir mano darbas labai suaktyvėjo – sūnus visuomet man parūpina žąsies kiaušinių. Aš juos švirkštu išpučiu, tuomet nudažau ir dar metų metais juos gali laikyti“, – dėsto pašnekovas.
Jam teko pažinti šviesaus atminimo poetą Marcelijų Martinaitį, kuris irgi užsiėmė skutinėjimu, tačiau visuomet dailindavo tik vištos kiaušinius.
„Žąsies kiaušinis – maždaug 11 centimetrų ilgio ir kokie 6–7 – į plotį. Tai, žinote, – kol sugalvoji ornamentą ir pradedi jį išpildyti – užtrunka laiko.
Iš kur imu ornamentus? Likimas lėmė, kad man teko dirbti Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Važinėjome po kaimus ir planavome žemės ūkio pastatus. Taip ir prisižiūrėjau visokių grožybių, ypač Rytų Aukštaitijoje: Ignalinos, Švenčionių rajonuose. Pavyzdžiui, nuvažiuoji – dievuliau mano, kokie langų raižiniai! Ir lango karūnos!“ – iki šiol negali atsigėrėti V.Martikonis.
Langų dekorą, karūnas jis perpiešdavo į savo užrašų knygelę – joje gausu įrašų, kuriame kaime ir kuriais metais padarytas piešinys.
„Dar galima pažiūrėti į visokius paklodžių, rankšluosčių raštus – imk, ir perkelk ant kiaušinio! Galiausiai, atkreipkite dėmesį, kokių yra gėlių lapų, ta pati žibuoklė... Apžiūrėkite, kokie jų lapų raštai – ir dažykite.
Aš esu padaręs kiaušinį-dobilą. Dažiau jį, žinoma, žalia spalva ir tuomet išskutinėjus puikiai derėjo baltas raštas“, – prisimena pašnekovas.
Įrankių arsenalas – 100 skalpelių ir nagų lakas
Kaip jau minėta, šiandien V.Martikonis mažais grąžteliais pragręžia kiaušinius ir pasilieka dekoravimui tik lukštą. O skutinėjimui renkasi skalpelius – vieno jų užtenka keliems margučiams dekoruoti, todėl perka pakuotes po 100.
„Skutinėju ne ta pačia aštriausia vieta – o kampu. Dar esu naudojęs skutimosi peiliukus, kurie barzdai skusti buvo labai neaštrūs – brauki, ir ašaros byra. Užtat kiaušinių skutinėjimui, vėlgi, tuo priešingu kampu – tiko.
Skutinėti reikia pamažu, negali taip iškart griebtis – turiu braižybos įrankius, susiplanuoju, koks ornamentas kokioje vietoje bus. Rodau anūkams, proanūkiams, bet šitam darbui reikia daug kantrybės, oi, reikia“, – sako V.Martikonis.
Skutinėtojas teigia, kad nėra pardavęs nė vieno kiaušinio – kai kuriems žmonėms juos nebent padovanoja. Jis spėlioja, kad dekoruotas margutis galbūt galėtų kainuoti apie 15 eurų. Tačiau pats kiaušinis kainuoja 5, o kiek jėgų ir laiko dar reikia į jį įdėti.
„Aš gaunu pensiją, man nereikia iš to užsidirbti. Pasilieku kiaušinius sau, turiu gal 300. Laikau juos specialiose plastiko lentynėlėse. Kartą 200 kiaušinių buvo demonstruojami prie centrinio knygyno Gedimino prospekte. Stovėjo mėnesį, šiek tiek pabluko. Kai kuriuos mėginu atnaujinti“, – sako V.Martikonis.
Jis prisimena, jog seniau visus margučius kuo nors pablizgindavo – ar lašinio gabaliuku, ar šlakeliu aliejaus. Tačiau ilgai laikyti tokiu būdu pablizginto margučio negali. Todėl V.Martikonis ėmėsi tyrinėti moteriškus nagų lakus.
„Jei lašiniu ištepčiau, vis tiek po kiek laiko galbūt atsirastų kvapas. O tuo „Būk 0“ nagų laku nutepus – laikosi ilgai“, – džiaugiasi senolis.
V.Martikonis skutinėja margučius savo „dirbtuvėse“, kurios užima vieną kvadratinį kambario metrą. Čia stovi stalas su įrankiais, speciali lempa.
„Keliu kas rytą 5 valandą ir pasineriu į savo meditaciją. Manęs klausia – kiek užtrunka išskutinėti vieną kiaušinį? Atsakau – malonių valandų suskaičiuoti negaliu. Nesiekiu daug padaryti. Geriau – tiksliai ir kad pačiam teiktų malonumą. Man tai svarbu morališkai. Po kelių valandų atsikelia žmona, prasideda ryto darbai“, – sako pašnekovas.
Beje, tokių kiaušinių-meno kūrinių V.Martikonio šeimoje niekas nevalgo. Velykų pusryčiams suvartojami paprastesni kiaušiniai.
