Darbais, išmintimi ir pranašiškomis įžvalgomis vienuolė įrodė, kad permainingu, netgi prieštaringu Bažnyčios laikotarpiu įmanoma aukšto kultūrinio lygio ir visapusiškai išsilavinusios moters veikla.
1141 m. Hildegarda pradėjo rašyti pirmąjį veikalą „Pažink kelius“ (lot. k. „Scivias“). Per dešimt metų ji aprašė trisdešimt penkias mistines vizijas, apimančias svarbiausius išganymo istorijos įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos. Kai su vienuolės regėjimais susipažino popiežius Eugenio III ir davė leidimą apie juos kalbėti viešai, garsas apie magistrės šventumą pasklido po visas vokiečių žemes ir už jų ribų, o Hildegardą imta vadinti vokiečių pranaše.
„Kartą regėjau sėdintį soste Karalių. Jį supo nuostabios dramblio kaulo kolonos, apkaišytos pergalės vėliavomis. Prie Karaliaus kojų gulėjo mažytė plunksnelė. Viešpats pakėlė ją, padėjo ant delno, atsiduso, ir plunksnelė nuskriejo, pagauta Jo alsavimo. Tai buvau aš – plunksnelė Dievo atodūsyje“, – taip apie savo atsiradimą Žemėje kalbėjo mistikė iš Disibodenbergo.
Jos vizijos yra užfiksuotos ir piešiniuose – iliuminacijose, kuriomis pranašė puošdavo savo tekstus, kaip buvo įprasta viduramžių rankraščiams. Nors pati tikriausiai nepiešė, prižiūrėjo iliustracijų kūrimą. Mistikė savitai interpretavo Dievą ir jo kūrinius. Jos paveikslai stiprūs ir išraiškingi, pilni angelų, demonų ir gamtos jėgų.
Išaugęs vienuolės populiarumas daugybę žmonių paskatindavo ieškoti jos patarimo. Į ją kreipdavosi vyrų ir moterų vienuolynai, vyskupai ir abatai, ligoniai ir kenčiantieji. Į vienuolyną plūsdavo žmonių minios, ieškodamos paguodos, palengvėjimo, o kartu ir norėdamos gyvenime atrasti šviesą. Hildegarda taip pat užsiimdavo gydymu žolelėmis ir egzorcizmu, dirbo pribuvėja – padėdavo gimdyti neturtingoms moterims, kurios su šiuo tikslu atklysdavo į vienuolyną.
Gausybė piligrimų vienuolynui palikdavo aukų, o nauji pašaukimai iš garsių kilmingų šeimų atnešdavo didelius kraičius. Nors vienuolynui pritraukdavo didžiausią dėmesį, ji tik kartą per savaitę galėjo dalyvauti vienuolių susirinkime, ir tik su sąlyga, kad visąlaik stovės ir kalbės paskutinė. Vyskupų, abatų ir imperatoriaus akyse visų pirma ji buvo moteris – būtybė, kurios padėtis visuomenėje yra labai žema. Jie pripažino Hildegardos autoritetą, gerbė žinias tik todėl, kad ji skleidė Dievo Žodį.
Mistikė niekam negalėjo atsakyti, nes Dievas pasirinko ją ir apdovanojo išmintimi, kad išmokytų kitus atsidavusiai puoselėti dvasinį gyvenimą, išmintingai rūpintis, kad siela nenuvystų. Skaityti mintis, matyti sielas – sudėtinga dovana, todėl kartais vienuolė sielodavosi turinti regėjimo dovaną.
Kaip ir kiekvienas nuodėmingas žmogus, ji ne kartą priešindavosi, nenorėdavo girdėti to, ką jai kuždėdavo ir ko jos prašydavo vidinis balsas...
Plačiau apie vokiečių mistikės gyvenimą skaitykite 2-ajame savaitraščio „Ji“ numeryje.
