Kokios įtakos psichologinis žmogaus tipas, šeimos istorija ir traumos turi pasirinkimui gyventi šia diena ar rinktis tikslingai planuoti ateitį, kalbėjome su organizacijos „Sąmoninga šeima“ psichologe Migle Motiejūne. UAB „Luminor investicijų valdymas“ vadovės Loretos Načajienės paprašėme apžvelgti, kiek pajamų leistų jaustis oriai senatvėje, nuo kada ir kaip jas geriausia kaupti.
Gyventi šia diena, ruošti roges vasarą ar taupyti juodai dienai
Pasak psichologės M.Motiejūnės, žmogus paprastai nėra linkęs į kraštutinumus, nes tai jam keltų nepatogumų, taip pat linkęs vengti nerimo, tad stengiasi padaryti viską, kad veiksmai šiandien nesukeltų katastrofos ateityje.
„Tokia ir yra nerimo funkcija, todėl savo aplinkoje, matyt, neturime daug pažįstamų, kurie vos galą su galu sudurtų, nes visus pinigus išleidžia pramogoms, ar labai taupytų, drastiškai ribodami savo išlaidas“, – sakė psichologė.
Kitas pjūvis – istorinis. Pasak M.Motiejūnės, pasakymai apie „juodą dieną“, kuriai reikia taupyti, ateina iš mūsų praeities, sudėtingo laiko, kuriuo gyveno mūsų tėvai ir seneliai. Reikėjo „ruošti roges vasarą“, nes buvo nepriteklius, deficitas. Dėl to ir daiktai kaupti, ir to nerimo dėl ateities bei neužtikrintumo daugiau, nes buvo sunku prognozuoti ateitį. Reikėjo pasigaminti, užsiauginti, nes nebuvo kur įsigyti.
„Labai skiriasi mūsų vartojimas ir taupymas šiandien nuo vartojimo ir taupymo didesnio neapibrėžtumo ir nerimo laikais. Todėl dalis pasakymų, kurie turėjo didelę reikšmę, šiandien turbūt nebėra tokie aktualūs, prasmingi“, – mano psichologė.
Atsidėti – aukštasis pilotažas
Pasak M.Motiejūnės, planuoti savo ateitį ir atsidėti senatvei reikalauja daugiau pastangų, nei impulsyviai pirkti daiktus. Visuomenė darosi sąmoningesnė dėl informacijos prieinamumo, tačiau iš paskos vejasi reklama, kurianti papildomus poreikius, patraukliai pasiūlydama, ko mums galbūt net nereikia.
„Atsidėjimai senatvei, kaip ir tvarus vartojimas*, reikalauja daugiau pastangų nei tiesiog vartojimas. Reikia galvoti, kaip tai daryti, gal kartais įsigyti papildomų priemonių, galų gale, tai kainuoja daugiau laiko, naujų įgūdžių, jei, pvz., niekada nieko nekompostavau ir noriu pradėti tai daryti, visų pirma, man reikės skirti laiko ir pasidomėti, kaip vyksta šis procesas, galbūt įsigyti papildomos įrangos ir pan. Lengviau bet kur išmesti daiktą, kurį galima rūšiuoti, ar sugedus nusipirkti naują negu taisyti. Bet ar tvariau? Gyventi nedauginant šiukšlių, kaip ir atsidėti senatvei, planuoti išlaidas – aukštasis pilotažas už gyvenimą šia diena, slopinant nerimą vartojimu ar kaupiant daiktus, nes „gal prireiks“, – sakė psichologė.
„Baudėjų“ ir kitokių tėvų įtaka
Požiūriui į pinigus įtakos turi ir šeimos patirtys, traumos. „Jeigu netekau tėčio, mamos, sutuoktinio(-ės), partnerio(-ės) ir dėl to reikėjo perskirstyti išlaidas, labiau pagalvosiu, kaip gyventi toliau. Patirtas gyvenime spaudimas, menkinimas ir manipuliavimas mumis irgi keičia mūsų pinigų leidimo įpročius. Turėję nesaugių ir nekontroliuojamų patirčių išmokstame labiau saugotis nuo netikėtumų ir taupyti. Kita vertus, jeigu mano gyvenimas buvo viskuo aprūpintas ir man nereikėjo prisiimti nei atsakomybės už savo sprendimus, nei galvoti, iš kur gauti pinigų, tikėtina, būsiu mažiau linkęs taupyti ar galvoti apie ateitį, senatvę. Jei visą gyvenimą problemos sprendėsi be mano pastangų, tikėsiu, kad ir toliau kažkaip spręsis“, – vardijo psichologė.
Kitas kraštutinumas – stipri tėvų kontrolė. Gyvendami su „baudėjais“, kurie pasako, ką daryti, vaikai neįgyja stiprios vidinės kontrolės ir, kai „baudėjo“ nelieka, nebežino, kaip pačiam save kontroliuoti.
„Griežtas auklėjimas savaime neišugdo jokio įgūdžio. Lygiai tas pats, kai jokio auklėjimo nėra, vaikas auga pats su savimi. Įgūdį ugdo tėvų rodomas pavyzdys, kaip reikėtų pasirūpinti savo poreikiais ir nepamiršti ne tik savęs šiandien, bet ir savęs ateityje. Galime prisiminti, kaip būdami paaugliais bandėme priešintis šioms tėvų sukurtoms taisyklėms, net jeigu jos ir buvo protingos. Priešinimasis kartais – vienintelis būdas atkurti kontrolę, kurią tėvai griežtu auklėjimu iš mūsų atėmė. Būtent dėl to, kad anksčiau mums liepė elgtis pagal taisykles, šiandien vengiama apibrėžtumo savo gyvenime ir „specialiai“ nepersistengiame taupydami, ar planuodami ateitį“, – komentavo 15min pašnekovė.
Elgesys su pinigais ir nervų sistemos ypatumai
Paklausta apie psichologinius tipus žmonių, kurie labiau linkę rūpintis ateitimi ir kurie – tik šia diena, M.Motiejūnė patvirtino, kad nervų sistemos ypatumai svarbūs.
„Jeigu mano nervų sistema į bet kurį dirgiklį linkusi reaguoti kaip į labai pavojingą įvykį, tikėtina, būsiu linkęs labiau taupyti, planuoti, dėliotis, skaityti. Ir priešingai – jeigu mano nervų sistema reaguoja ramiau, galbūt net pavėluotai ir ne taip jautriai, aš gyvensiu ramesnį gyvenimą, tikėdamas, kad problemos išsispręs, o šiandien galima pagyventi ir pasidžiaugti tuo, ką turiu“, – lygino psichologė.
Tam, kad surastume santarvę su savimi šiandien ir su savimi ateityje, M.Motiejūnė patartų paplanuoti, kokios pajamos galėtų būti senatvėje, nepervertinti, bet ir nenurašyti savęs senatvėje, neva niekas nesikeis ar priešingai – prarasiu visas jėgas, būsiu niekam tikęs.
Jau ir dabar reikšminga populiacijos dalis yra 60 metų ir vyresni žmonės. „Kita vertus, ilgėjanti gyvenimo trukmė nereiškia geresnės sveikatos. Šiandieninio 70-mečio sveikata labai panaši, kaip ankstesnės kartos 70-mečio, skirtumas nebent tas, kad turime mažiau nuolatinės slaugos reikalaujančių šio amžiaus žmonių – daug daugiau gali pasirūpinti savimi, nei ankstesnė karta“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Senatvės pensija sudarys tik 20-30 proc. darbo užmokesčio
UAB „Luminor investicijų valdymas“ vadovė L.Načajienė atkreipė dėmesį, kad ilgėjant bendrai gyvenimo trukmei pensijoje gyvensime ilgiau: „Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ 2020 m. (imtinai) duomenys rodo, kad 2020-aisiais Lietuvoje 65-erių sulaukę vyrai vidutiniškai dar gyvena 14,5 metų, o moterys – net 19,7 metų. Gerėjant pragyvenimo lygiui ir vystantis naujoms medicinos technologijoms, tikėtina, jog lietuvių gyvenimo trukmė pensijoje ilgės. Tad nors dabar pensija atrodo labai tolima perspektyva, norint tuos porą dešimčių metų nugyventi patogiai, reikėtų pradėti rūpintis savo pensija kuo anksčiau“.
Išėjus į pensiją gyventi pernelyg nekeičiant gyvenimo būdo leistų pensija, siekianti ne mažiau 70-80 proc. iki tol buvusių pajamų. Remiantis „Sodros“ 2020 m. (imtinai) prognozėmis, valstybės suteikiama senatvės pensija sudarys tik apie 20-30 proc. dabartinio darbo užmokesčio.
„Kaupiant papildomai antros pakopos pensijų fonde, tikėtina , jog pensija gali išaugti iki 40-50 proc. atlyginimo. Likusią dalį galima „surinkti“ kaupiant trečioje pakopoje, deja, iš mūsų užsakytų apklausų matome, kad nepaisant šios informacijos ir gyventojų nerimo dėl finansinės padėties sulaukus pensinio amžiaus, trečioje pakopoje kaupia mažiau nei pusė apklaustųjų“, – sakė L.Načajienė.
Statistika rodo, kad susidomėjimas pensija didėja vyresniame amžiuje. Kaupti pensijai galima pradėti bet kada, tačiau įprastai, kuo anksčiau žmogus pradeda kaupti pensijai, tuo mažesnę dalį savo atlygio kas mėnesį jam reikės skirti taupymui.
Ką galime dėl savęs nuveikti jau dabar?
Jeigu suvokiu, kad su amžiumi mano pajėgumai keisis, ką aš galiu su tuo daryti šiandien? Pasak psichologės M.Motiejūnės, visų pirma – po truputį pratintis prie minties, kad tam tikrų pokyčių neišvengsiu ir pradėti keisti požiūrį į senatvę ne į kaip kažką, kas mane būtinai įkalins lovoje ar neįgaliojo vežimėlyje, o natūralų gyvenimo etapą, kurį norėsis nugyventi kuo visavertiškiau.
„Galėtume tikėtis, kad ilgėjant gyvenimo trukmei ir daugėjant vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių, į vyresnius bus žiūrima su didesne atjauta ir supratimu. Tačiau, kaip rodo PSO atliktų tyrimų duomenys, pasaulyje išlieka išties didelė vyresnio amžiaus žmonių diskriminacija“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Darbe vyresnio amžiaus žmonės rečiau sulaukia paaukštinimų, algos didinimo, labiau laukiama, kada jie išeis į pensiją, negu kad kažką naujo pademonstruos.
Kita vertus, kaip rodo tyrimai, patys brandaus amžiaus žmonės turi neigiamų nuostatų savo galimybių atžvilgiu – nemaža dalis žiūri į save, kaip kažko negalinčius, pamirštančius, nesuprantančius, nebegalinčius būtent dėl amžiaus, ir neva „čia nieko nebepakeisi“. „Nebūtinai ilgėjant gyvenimo trukmei tolerancija amžiui didės, jei mes išliksime sau tokie kritiški“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Atsiribojame ne tik nuo senatvės
Galvodami apie vyresnio amžiaus žmones, jų problemas ar nepriteklių, dažnas esame linkę nurašyti jų pačių neteisingiems veiksmams: nepasistengė, nepagalvojo, nepaplanavo, gal turi dukrą ar sūnų, kuris yra priklausomas ir todėl kyla bėdų, ir kad man taip nenutiks. Pasak M.Motiejūnės, atsiribojame, kad nepatirtume stipraus nerimo, bėgame nuo minties, kad galime susidurti su nepritekliumi, negalia, mirtimi, nors gyvenimas turi labai aiškią pabaigą. Klausimas ne „ar“, o „kada“ pabaiga mus ištiks.
„Neatsidėjimas senatvei, nors būtų iš ko, taip pat gali rodyti bandymą pabėgti nuo suvokimo, kad gyvenimas yra baigtinas. Bijau to, nenoriu sunkumų, tad svarbiausia – pasidžiaugti, pasilinksminti šiandien. Lygiai taip pat galime pasakyti ir apie žmones, kurie labai taupo, apribodami savo kasdienybę. Jie taip pat bėga nuo to, kad gyvenimas yra baigtinas“, – lygino psichologė.
Nerimo toleravimas – raumuo, kurį verta patreniruoti
Išeitis, kurią M.Motiejūnė matytų – gebėjimas išbūti iki galo nežinant, kas bus. Nes iš tiesų gali nutikti visokių krizių gyvenime, kurioms už akių neužbėgsim.
„Mažiau nerimo kyla tikintiems, kad jų šiandieninės pastangos pasitarnaus ateičiai. Psichologijoje naudojama saviveiksmingumo sąvoka irgi apie tai kalba: aš tikiu, kad turiu tam tikrų resursų ir įgūdžių, kurie man padės pasiekti savo tikslo. Taigi, patarimas galėtų būti – jeigu kyla nerimas, kad manęs laukia kažkas netikėto ar neapibrėžto, patiriu kažkokią abejonę dėl ateities, kad sumažinčiau ją ir labiau pasitikėčiau ateitimi, galiu bandyti peržvelgt savo gyvenimą ir pagalvoti apie iššūkius, su kuriais susidūriau ir kaip juos pavyko įveikti. Jeigu pavyko ateiti iki šiandien ir išspręsti problemas, kurios buvo praeityje, tikėtina, pavyks ir ateityje, nes įgūdžių turiu, tik reiks juos pritaikyti“, – sakė psichologė M.Motiejūnė.
* tvarus vartojimas – naudojimasis paslaugomis ir produktais, skirtais patenkinti pagrindinius poreikius ir kuriančiais geresnę gyvenimo kokybę, kartu siekiant sumažinti natūralių išteklių ir toksinių medžiagų naudojimą bei atliekų ir teršalų išmetimą viso produkto ar paslaugos gyvavimo ciklo metu, nepakenkiant ateities kartų poreikių patenkinimui.
Kaupdamas pensijų fonduose, patiri investavimo riziką, o tai reiškia, kad investicijų vertė gali ir kilti, ir kristi, gali atgauti mažiau negu investavai. Jei į finansines priemones investuojama užsienio valiuta, valiutos keitimo kurso pokyčiai gali turėti įtakos investicijų grąžai. Artėjant pensiniam amžiui vertėtų rinktis konservatyvesnius pensijų fondus. Luminor investicijų valdymas investicijų grąžos, pensijų fondų pelningumo ar išmokamų anuiteto dydžių negarantuoja. Pensijų fondų praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Prieš priimdamas sprendimą kaupti papildomą pensiją Luminor pensijų fonduose susipažink su pensijų fondų taisyklėmis, taikomais atskaitymais, investavimo strategija ir rizikos veiksniais. Pensijų fondus valdo UAB „Luminor investicijų valdymas”, įm. k. 226299280.
