Kas yra votas?
Šis keistas pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „votum“, reiškiančio linkėjimą, dovaną, pažadą. Daugelyje Europos šalių votai ir dabar vadinami lotyniškai – „ex voto“ (pagal duotą pažadą). Pirmieji votai, atsiradę maždaug penktame amžiuje, buvo gaminami iš vaško, todėl neišliko. Vėliau paplito votai, pagaminti iš brangiųjų metalų, dažniausiai iš sidabro arba aukso.
„Tai vizualūs liudijimai kitiems žmonėms, nes padėka, išreikšta viešai, tampa liudijimu, kokias malones žmonės patiria“, – teigė J.Erminaitė-Šimkuvienė.
Menininkė pasakoja, kad votai jos kūryboje atsirado nuo jos pačios intencijos: „Mano pirmojo voto intencija buvo gana abstrakti – už širdies išgydymą. Tiesiog per savo tikėjimo kelionę pajutau, kad mano širdis pasikeitė. Pajutau lengvumą. Taigi sukurti votą mane paskatino ne kažkoks konkretus įvykis, o dėkingumo jausmas.
Kitas votas buvo susijęs su gailestingumo pakabukais, kurių pagaminau ne vieną. Tuo metu labai sirgo mano sesuo, todėl pirmiausiai jai padovanojau tą pakabuką kaip vilties ženklą. Vėliau šie pakabukai iškeliavo ir pas kitus sergančius žmones. Galiausiai panorau visus tuos žmones sujungti, todėl padariau su tuo pakabuku votą ir paaukojau jį bažnyčioje už tuos žmones, kurie nešioja šiuos pakabukus.“
Pasak pašnekovės, votą galima įsigyti ir parduotuvėlėse prie bažnyčių, tačiau žmonės neretai nori jo individualaus, tuomet jie jaučiasi įdedantys į šį padėkos veiksmą visai kitokią energiją nei būtų tiesiog jį nusipirkę.
Dėkoja ir už atsivertimą, ir už išgijimą
Moteris sulaukia įvairių prašymų. Vieni atneša artimo žmogaus, kuris mirė, papuošalus ir prašo iš jų padaryti votą, nes jie nori padėkoti Dievui už tą žmogų, buvusį jų gyvenime. Kiti dėkoja už atsivertimo ar kitą patirtą malonę, už išgijimą. Treti dėkoja už šeimą, vaikus, anūkus.
Votas netgi gali būti dovanojamas jaunavedžiams vestuvių proga, dėkojant už šią šventę, arba jį aukoja jau ilgus metus kartu nugyvenusi pora – kaip padėką už darną šeimoje. Taip pat votas gali būti kaip įsipareigojimas – sirgusi mama norėjo paaukoti votą, bet nespėjo, todėl jos valią įvykdė dukra.
„Visada, kai vyksta voto kūrimo procesas, tiek pačiame žmoguje, tiek manyje taip pat vyksta vidinis procesas. Atrandu sau dalykų, kurių tikrai neatrasčiau, jeigu ne tas žmogus. Kiekvienas susitikimas yra unikalus. Kartais darbas sustoja, nes man neišeina daryti voto taip, kaip žmogus nori. Nerezonuoja mintis, ir dėl to net visos aplinkybės dėliojasi taip, kad nepavyksta to voto užbaigti.
Tuomet kalbiesi su žmogumi dar kartą, tariesi, daliniesi, kaip vyksta darbas, ir kažkaip viskas išsirutulioja. Tai, kas gimsta galutiniame rezultate, yra trijų bendrystė – votą užsakiusio žmogaus, manęs ir Dievo, nes Dievas irgi dalyvauja. Kai atsiduri aklavietėje, jauti, kaip tave išveda ir taip pakreipia, kad tiesiog pakeli akis į dangų ir sakai „ačiū“, – dalinosi pašnekovė.
Karantino metu poreikis dėkoti padidėjo
Kodėl taip svarbu padėkai paaukoti kažką materialaus? „Galvojau apie tai. Aš manau, kad Dievui tikrai nereikia nei aukso, nei sidabro, ir nuoširdi padėkos malda – ne menkesnė už tą auksinį ar sidabrinį votą.
Tačiau mes esame ne tik dvasinės, bet ir kūniškos būtybės. Mums reikia pačiupinėti, užuosti, pamatyti ir išreikšti savo padėką matomu būdu, kad ir patys vėliau prisimintume. Mes tarsi norime į votą sudėti viską, kas mumyse geriausia, ir tai paaukoti.
Istoriškai votai ypač dažnai būdavo aukojami, kai visuomenei būdavo sunkus laikotarpis, pavyzdžiui, karo metas. Tą pačią tendenciją pajutau per pirmą karantiną. Nemanau, kad tai susiję su mada. Manau, tai susiję su poreikiu.
Be to, kuo labiau auga votų stulpas, tuo daugiau žmonių, tai matydami, irgi susimąsto – o gal ir aš turiu už ką padėkoti? Kunigas Mindaugas Malinauskas yra pasakęs: per dėkojimą auga viltis ir dėkodamas tu patiri dar daugiau malonių. O jeigu dėkoji iš anksto už tai, ko dar neturi, tikėdamas ta malone gali ją tarsi pritraukti“, – pasakojo J.Erminaitė-Šimkuvienė.
Anksčiau votai dažnai būdavo žmogaus kūno dalių formos – akies, rankytės, kojytės ir pan., t. y. tos kūno dalies, kuri pasveiko ar kurios išgijimo prašoma. Tačiau visgi populiariausias visų laikų simbolis – širdutė, apjungianti visas patirtas malones. Vėlesniais amžiais paplito ir brangių papuošalų, rožinių, kryželių kabinimas ant šventųjų paveikslų ir statulų.
Daugiausiai votų Lietuvoje paaukota prie Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo – 1927 m. jų buvo suskaičiuota apie 14 tūkstančių.
Ankstesniais amžiais, susikaupus dideliam votų kiekiui, neretai jie būdavo išlydomi ir iš gauto metalo gaminami paveikslo aptaisai, altoriaus kryželiai ar liturginiai indai, todėl dauguma votų iki mūsų dienų neišliko. Tačiau votų aukojimo tradicija įvairiose katalikiškose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, išliko gyva iki mūsų dienų. Iki šiol kiekvienas votas registruojamas: į specialią knygą įrašoma intencija, su kuria aukojama, ir kas aukoja.
Parodo, kaip esame prisirišę
„Turbūt mažiausias mano votas buvo padarytas iš vieno žiedo, kiti gali būti ir plaštakos dydžio ar didesni. Labai dažnai žmonės nori širdelės formos, kiti būna kryžiaus, Gralio taurės ar duonos formos.
Vienam votui kepiau širdies formos duoną ir nuo jos ėmiau formą. Kitam votui, kurį norėjo kabinti prie šv.Roko, kuris dažniausiai būdavo vaizduojamas su duonos kepaliuku, duonos formą radau savo šaldytuve. Iki šiol atsimenu: laiko buvo mažai, galvoju, kaip išreikšti, iš kur aš tą duoną dabar gausiu. Grįžtu namo, atidarau šaldytuvą, o ten vaikų nesuvalgyta duona – per pusę perpjautas sudžiuvęs kepalėlis su kryžiaus ženklo įtrūkimu. Neįtikėtina – forma iš karto buvo paruošta, man nieko specialiai daryti ir nereikėjo.
Dievui tikrai nereikia nei aukso, nei sidabro. Tačiau mums reikia išreikšti savo padėką matomu būdu.
Man labai patinka kurti votus. Vieni žmonės labai atvirai išsipasakoja, kiti – mažiau, bet vis tiek kiekvieną kartą prisilieti prie kito gyvenimo. Man tai atrodo labai prasmingas užsiėmimas, o kai dar pamatai, kad žmogus nustemba pamatęs galutinį rezultatą, jam patinka ta jo padėka, kuri gavosi, dar smagiau. Žmogus su votu gauna vizualiai įprasmintą savo gyvenimo dalelę. Būna, kad votas taip patinka, kad net gaila jį atiduoti į bažnyčią. Ir kurį laiką iš tiesų žmogus palaiko jį namuose.
Tokiose situacijose mes galime matyti, kaip prisirišame prie savo daiktų, savo gyvenimų ir kaip sunku visgi tą savo gyvenimą atiduoti į Dievo rankas, atsisakyti kontrolės. Beje, kol votas vienas, jis gali atrodyti labai didelis. Bet kai nuneši jį ir pakabini ant altoriaus, jis tampa sunkiai įžiūrimas.
Tai galima palyginti su gyvenimu: tam tikri dalykai ar sunkumai mūsų gyvenime mums atrodo labai dideli, tačiau bendrame fone jie tik dar vienas taškelis. Tai padeda nesusireikšminti“, – svarstė pašnekovė.
