Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ambasadoriaus, tradicinio Korėjos mokymo kuksando meistro ir alpinisto A.Kumžos kelionės į Himalajus prasidėjo prieš 20 metų, kai bičiulis A.Kaušpėdas pakvietė drauge leistis į žygį.
„Man, berniukui, gimusiam tarp Medvėgalio ir Šatrijos, visada kirbėjo mintis, kad gyvenime turiu nuveikti ką nors didingo, keliauti, patirti neįtikimus pavojus, nuotykius. Gana vėlai išsiruošiau į žygį Himalajuose su A.Kaušpėdu. Jis tada jau buvo žmogus su labai didele keliautojo patirtimi, o aš – visai žalias, beveik palapinėse nemiegojęs“, – savo knygos pristatyme, kuriame dalyvavo ir A.Kaušpėdas, pokalbį-diskusiją pradėjo A.Kumža.
Apie 15 kartų per tuos 20 metų Himalajuose buvęs A.Kumža į diskusiją pakalbėti apie žmogaus galimybes – kiek jis gali, kur yra ribos ir kaip jų neperžengti, pakvietė ir, kaip pats sakė, legendinį Lietuvos alpinistą Saulių Vilių, kuris yra antrasis Everesto viršūnę pasiekęs lietuvis ir pirmasis įkopęs iš Tibeto pusės, bei Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytoją D.Barkauską.
– Ar kada nors savo karjeroje buvote pasiekę tą ribą? – A.Kumža pasiteiravo diskusijos dalyvių ir pirmasis atsakė į savo klausimą.
A.Kumža: Aš Šišapangmos (8027 m viršūnė Tibete – aut.) ekspedicijoje buvau priėjęs tą ribą. Buvau jau pusaštunto kilometro aukštyje, kai mane užklupo labai stiprus bronchitas, temperatūra, jokių tablečių nebuvo. Iš tiesų yra egzistenciškai pavojinga, kai tokiame aukštyje turi temperatūros.
Bronchitas anksčiau man būdavo didelė problema, žinodavau, kad, jei jis ir nedidelis, guliu dvi tris savaites. Jei toks stiprus, matyt, ir reanimacijoje turėčiau būti. Bet kalnuose po trijų keturių dienų jau buvau sveikas.
Tada supratau, kokias didžiules galimybes turiu ir kad tos bėdos, kurias patiriame lygumose, yra absoliutus niekas, palyginti su tuo, ką mes iš tikrųjų galime.
A.Kaušpėdas: Mano patirtis prasidėjo Turistų klube, prisijungiau prie jo nuo pirmų metų, važinėjome po visą tuometę Sovietų Sąjungą. Man labiausiai patiko vandens turizmas – plaukti baidarėmis arba pripučiamais plaustais. Baidarės būdavo gana prastos kokybės, labai lūždavo, bet mes į tai nekreipėme dėmesio ir varėme labai pavojingomis upėmis.
Įvykis, kurį noriu papasakoti, kai pajaučiau tokį egzistencinį mirties dvelksmą, buvo Sajanuose. Ten yra upė Umba. Mano ekipažą sudarė du žmonės: aš pats ir mergina, vardu Alina. Mums neblogai sekėsi, tačiau viename paskutinių slenksčių – jis buvo didelis, gal 3 m aukščio, paskui katilas, vėl slenkstis, vėl katilas – mus apvertė.
Iš akmens gavau smūgį į šalmą, žiūriu, ta mūsų baidarė plaukia tarp akmenų, bet mano draugės Alinos nėra.
Kas esate susidūrę su baidarėmis, žinote, kad jos turi tokį sijonėlį, kuris slenksčiuose neleidžia vandeniui užpilti laivelio. Aš iš to sijonėlio išnirau, paskui dar iš akmens gavau smūgį į šalmą, žiūriu, ta mūsų baidarė plaukia tarp akmenų, bet mano draugės Alinos nėra. Ji, pasirodo, galva žemyn praėjo antrą slenkstį ir dar neišniro.
Panėriau, o ji jau kaip viščiukas ten kabarojosi, matyt, jau buvo prasidėję spazmai, žmogus jau prie mirties. Šiaip ne taip ją ištraukiau, ir mes išplaukėme į krantą. Ne man buvo kilęs tas pavojus, bet buvo streso – per 10 sekundžių ant akies iššoko milžiniška votis. Nesupratau, kas čia darosi.
S.Vilius: Vienas baisiausių kalnuose nutikusių dalykų, kurį dabar prisiminiau, kai lipant kuluaru Kaukaze į mus krito du didžiuliai akmenys. Tąkart man labai pasisekė. Bičiulis kabino virves, aš iš savo vietos šiek tiek pasitraukiau, įkirtau ledkirtį ir pakabinau kuprinę. Akmuo nukirto virvę tarp manęs ir kuprinės. Tą virvę tebeturiu. Tąkart buvo jausmas – mirtis ateina. Mes tada keturi kabojome ant sienos, ačiū Dievui, kad akmenys pralėkė pro šoną. Bet kalnuose kartais ne viskas baigiasi taip gerai.
A.Kumža: Jūs supratote, kad šis susitikimas skirtas tam, jog niekada neitumėte ten, kur ėjome mes? (Juokdamasis kreipėsi į klausytojus – aut.) Jei tik turėtume daugiau laiko, tų istorijų pripasakotume, ir man buvo nutikę įvairiausių dalykų, ir su baidarėmis – irgi buvo sijonas, tik nebuvo šalmo ant galvos ir nebuvo Alinos.
Čilėje išsiverčiau labai sraunioje ir šaltoje upėje, draugai jau buvo nuplaukę, ir dabar galvoju – jei tąkart galva būtų buvusi pratraukta per tuos aštrius akmenis, dabar čia jau nebekalbėčiau. Atsimenu, kaip išsiplėšiau iš to sijono, kylu aukštyn, tie burbuliukai vis šviesėja, ir ateina jausmas, kad dar gyvensiu. Labai geras jausmas.
– Gydytojau, kas vis dėlto darosi su mumis, kokios yra tos ribos, kiek žmogus gali atlaikyti? Kalnai, aišku, yra geras išbandymas, bet ką medicina apie tai sako? – A.Kumža kreipėsi į D.Barkauską.
D.Barkauskas: Tikriausiai reikia pradėti nuo apibendrinimo, tai noriu pasakyti: džiaukimės kiekviena diena, nes nežinome, kada akmuo tą virvę gali nukirsti.
Džiaukimės kiekviena diena, nes nežinome, kada akmuo tą virvę gali nukirsti.
Mano aukščiausias kalnas buvo Fudzijama (3773 m). Tai daugiau tiesiog pasivaikščiojimas nei lipimas. Dėl tų ekstremalių dalykų – vieniems jų reikia daugiau, kitiems mažiau. Sovietų armijoje buvo ganėtinai ekstremalu, tą (mirties – aut.) kvėpavimą pajutau, bet antrą kartą jo pajusti nenoriu.
Tikriausiai kiekvienas savo ribų ieškote savo srity: Rytų dvikovos, sportas, maratonai, gamtos žygiai, bet iš tiesų, kur yra mūsų ribos, mes nė vienas realiai neįvertiname.
Kartą su draugu juokavome, kiek gali padaryti prisitraukimų? Sako: 12. Jei duosiu 500 eurų, kiek dar padarysi? Dar penkis, o jei dar 2 tūkst. eurų primesiu? Dar penkis. O jei tau galvą nukirsiu? Dar išspausiu septynis.
Taigi, pasakyti, kur tos ribos, – sunku, nes, iš kitos pusės, jei imsime žmogaus kūną, realiai išnaudojame tik apie 30 proc. savo raumenų jėgos. Toliau mums eiti neleidžia uždėtas ribotuvas. Kitaip tariant, viskas yra mūsų galvoje. Arba bent jau didžioji dalis.
Kas yra mūsų smegenys? Šiais laikais mes žinome labai nedaug, nes visi naudojamės telefonais. Jei paklausčiau, kiek mintinai žinote telefono numerių, daugelis nežinote nė vieno. Kalbu apie tai, kad savo smegenų, kurias turėtume treniruoti, nelabai ir treniruojame. Arba treniruoja nedaugelis. Nors iš tiesų, kas yra šioje dėžutėje (galvoje – aut.), mes net neįvertiname.
Šiandien mums ketvirčiu amžiaus duota daugiau, jei palygintume save su XIX a. žmonėmis. Plius 25 metai yra labai daug.
Tas pats kuksando kilęs iš tų laikų, kai žmonės turėjo laiko mąstyti apie tai, ką jie daro, ir kaip tai padaryti tobuliau.
Šiandien mums ketvirčiu amžiaus duota daugiau, jei palygintume save su XIX a. žmonėmis. Plius 25 metai yra labai daug. Tačiau daugelis mūsų tą laiką iššvaistome neproduktyviai. Mano palinkėjimas visiems – tą laiką išnaudoti produktyviai, išnaudoti jį ieškant savo galimybių ribos, bet nebūtinai fizinių galimybių.
– Savo knygoje, be ekspedicijos aprašymo, nemažai rašau ir apie šių dienų alpinizmą, kuris keičiasi, apie įvairias nelaimes. Norėčiau Sauliui užduoti šį klausimą: kodėl kalnuose nutinka tos nelaimės? (klausia A.Kumža)
S.Vilius: Tos nelaimės kalnuose, esu tikras iš savo patirties, yra mūsų pačių klaidos. Aštuonis kartus esu kopęs labai aukštai, keturis kartus grįžau todėl, kad reikėjo sugrįžti. Labai sunku patirti tą ribą, kada jau turi leistis. Kad ir apie tą akmenį, kur pasakojau, labiau patyręs alpinistas būtų pasidaręs išvadas, kad tais metais Kaukaze buvo labai šilta ir akmenų lavinos buvo dažnos.
Man pačiam yra tekę grįžti nuo Chan Tengri (7,01 km), kai iki viršūnės buvo likę 50 metrų.
Nelabai norisi vertinti kolegų nelaimių, bet daugeliu atvejų tai yra mūsų pačių klaidos. Kai pats patekdavau į kokias nors pavojingas situacijas, nueidavau toliau, nei gali nueiti. Kaip patyręs alpinistas turi numatyti – tęsti kopimą ar netęsti.
Deja, dideliame aukštyje, kur ir pinigų tiek sumokėta, ir daug tam treniruotasi, du mėnesius kopi į tą kalną, viskas yra kitaip – žmonės dažnai daro nesuvokiamas klaidas ir kitų nuomonės nėra klausoma.
Man pačiam yra tekę grįžti nuo Chan Tengri (7,01 km), kai iki viršūnės buvo likę 50 metrų. Išlipi visą sieną, matai lygų nuėjimą iki viršūnės, bet žiūri į laikrodį ir supranti, kad turi grįžti.
Viena nelaimė yra nutikusi su mūsų kolega. Jis tuos mano patarimus ignoravo, jis yra žuvęs ir jo net kūnas nerastas. Tai čia apie tokias klaidas ir kalbu – jos tikrai yra numatomos, tik laiku sustoti reikia daug valios.
Nelaimės kalnuose, esu tikras iš savo patirties, yra mūsų pačių klaidos.
A.Kumža: Papasakojai istoriją apie akmenį, prisiminiau Šišapangmos ekspediciją. Sėdžiu kokių 7 km aukštyje, atskrieja milžiniškas akmuo, ir ne vienas, o aš taip ramiai, lyg meditacijos būsenos apimtas, toliau sėdžiu ir jį stebiu. Liko kokie 50 m, gal nuo oro srovių ar į ką nors atsitrenkęs, akmuo pasisuko. O aš ir toliau ramiai jį stebiu. Visi alpinistai yra pajutę, kai apima kažkokia apatijos būsena.
– Kaip apsisaugoti nuo tokių dalykų? Arba edemos – medicina sako, kad nežino, iš kur jos atsiranda. Žmogaus plaučiuose arba smegenyse išsiskiria skystis, pats žmogus tos būklės negali vertinti. Jam darosi karšta dideliame šaltyje, jis net nesupranta, kad nusiima pirštines, meta ant žemės kepurę. Ir jei šalia nebus to, kuris jį suvaldytų, tai vėlgi gresia mirtis. Kas čia vyksta? (klausia A.Kumža)
D.Barkauskas: Tai – kalnų liga. Kaip ir kada ji užklups, nuo fizinio pasirengimo visiškai nepriklauso. Daugeliu atvejų tie adaptaciniai procesai yra mumyse, bet jie nebūtinai yra treniruojami. Iš vienos pusės pasakyčiau – arba tu esi alpinistas, arba nesi.
S.Vilius: Nelabai sutikčiau. Tie dalykai tinka, kai lipi į 5 km aukštį, bet kai lipi į 8 km, jį pasiekti tau leis tik juodas darbas. Aišku, yra žmogaus ypatybės, vienas lengviau perneša aukštį, kitas sunkiau. Aš prilaipiodavau iki 20 km aukštyn žemyn su kuprine. Kai atlieki tą sunkų darbą ir sulauki dienos, kai jau yra geras oras, turi realią galimybę ne tik pasiekti viršūnę, bet ir savo jėgomis nusileisti.
Kalbant apie edemas, teko stebėti Rusijos alpinistus, jos nutinka, kai žmonės kažkokį etapą, kuris pavojingas, pralipa ir stovykloje lieka ilgą laiką, bijo kokios nors pavojingos vietos, kur galbūt akmenys krinta. Kai žmonės tame aukštyje pabūna savaitę ar dvi, ta edema šiaip ar taip ateina. Tačiau, kai edema apima žmogų, jis pats nusileisti nebegali. Jeigu jo komandoje nėra tikrų draugų, jis žemyn nebenusileis.
Yra tekę susidurti su insulto atveju. Laikas labai trumpas, visa komanda turi susiimti, dėti maksimalias pastangas ir tą žmogų kuo greičiau nuleisti. Mums du kartus pasisekė tai padaryti, nežinau, kaip reikėtų gyventi, jei nebūtų pavykę.
Vienas tų atvejų – sėdėjome bazinėje Everesto stovykloje ir kalbėjome apie tai, kad, jei kas nors kuriam mūsų nutiks, kiti gelbės. Vienas mūsų kompanijos narys susirgo, mes jį leidome žemyn prisirišę, anglų ekspedicijos dalyviai praeidavo pro mus ir net dėmesio neatkreipdavo. Tąkart išmokau labai svarbią pamoką savo atžvilgiu: jei kas nors nutinka – tu vis tiek lėksi gelbėti, bet tikėtis pagalbos iš kitų geriau nereikia. Jei padės, bus gerai.
– Rusai toje ekspedicijoje pasidalijo savo žiniomis – kad prisitaikyti aukštikalnėse labai padeda viagra. Jie vartojo. Mes ne. Gydytojau, čia visiškas kliedesys ar galima vartoti? (klausia A.Kumža)
D.Barkauskas: Tai nėra visiškas kliedesys. Tačiau yra pašaliniai efektai, ir niekada nežinai, kaip jie pasireikš. Merginos juokiasi, galvoja apie teigiamą pašalinį efektą, bet tu niekad nežinai.
Sportinis alpinizmas, kai nenaudojami deguonies balionai, irgi yra to tikrojo alpinizmo pradžios šarvas, kai ieškai tų savo ribų. Žinoma, tam kūnas turi būti treniruotas. Problema būtų, jei staiga dabar visi nutartume, kad norime išbandyti savo jėgas ir rytoj lipame į Monblaną. Baigtųsi tikriausiai šiaip sau.
Vienas dalykas yra tie duomenys, kurie mumyse glūdi, kitas – tų duomenų atskleidimas, t. y., kaip mes juos išnaudojame ir siekiame tos galimybių ribos. Kalbant apie alpinizmą, tai yra ir fizinės savybės, kurias reikia treniruoti, ir techniniai dalykai – lipimas, virvės ir pan.
Taigi, jei kas nors iš jūsų nutarsite užsiimti ekstremaliais dalykais, turėkite minty, kad tam reikia pasiruošti – bent dešimties metų. Nes dabar daugelis žmonių nori greitai, čia ir dabar. Taip nebūna.
Kaip gydytojas galiu paprastai pasakyti: kad suvokčiau, kas yra manualinė terapija, man prireikė 15 metų. Dabar ateina, sako: tu mums parodyk, mes čia viens du ir praktikuosime. Reikia truputį kantrybės pasigilinti į save, tada viskas tampa paprasčiau, gyvenimas – gražesnis.
– Kadangi laikas labai ribotas, skubu klausti – Algirdai, ar dar turi kokią baisią istoriją, kuria norėtum pasidalyti? (A.Kumža kreipėsi į A.Kaušpėdą)
A.Kaušpėdas: Dar vieną galėčiau papasakoti. Iš to konteksto, apie ką ir kalbame. Kartais save įsivaizduojame kietesniais, negu iš tiesų esame. Na, taip, aš daug keliavęs, užsigrūdinęs, sportavęs, kai 2015 m. pasiūlė vykti į „Misiją Sibiras“, pamaniau, kaip įdomu, sutikau. Buvo jubiliejiniai metai, man sako, norime tą jubiliejų atšvęsti kaip reikiant, eisime daug. Galvoju: tai ką jau aš nenueisiu?
Iki buvusios lietuvių tremtinių gyvenvietės, kur tvarkėme apleistas kapines, per vieną dieną nuėjome apie 30 km. O, žinote, ką reiškia eiti per taigą? Vienur – žvėrių takai, daug kur pagriuvęs miškas, reikia aukštai kelti kojas ir t. t. Aš nežinau, kaip nuėjau tuos 30 km. Bet svarbiausia, kad kitą dieną tuos 30 km reikėjo grįžti.
Geriau realizuoti savo gebėjimus ten, kur gali, o kur jau negali, geriau neiti.
Tada iš tiesų suvoki, ko esi vertas. Negi dabar mane jaunimas neš ant kupros? Gėda. Bet aš kažkaip išsiverčiau iš palapinės, palei medį atsistojau, o stuburą kankino žiaurūs skausmai, tai va, taip nuo medžio prie medžio ir ėjau. Padarinys – dvi išvaržos. Išvada – geriau realizuoti savo gebėjimus ten, kur gali, o kur jau negali, geriau neiti. Ir dar pasakysiu, kad būtent dėl Algirdo kuksando praktikų šiandien turiu sveiką stuburą.
– Sauliau, žmonės paskaitys knygą ir galbūt užsimanys eiti į kalnus, ką jiems patartum – eikit ir negalvokit?
S.Vilius: Eikit ir galvokit! (Šypsosi)
