Šią nedidukę, geltonai išdažytą avalynės taisyklą praeidavau kasdien ne vienerius metus ir visai neseniai nusprendžiau užsukti. Kol Vytautas aiškino, ką ir kaip taisys, kokios „kosmetinės procedūros“ būtinos mano batams, išsišnekėjome apie tai, kad čia jis bedirbąs jau keturiasdešimt metų.
Vieta, kur dirba Vytautas, jau nuo smetoniškų laikų visada buvusi batų taisykla, anksčiau priklausė žydams, vėliau butų ūkiui, o paskui šias patalpas Vytautas įsigijo.
„Mano ir pavardė nuo žodžio batas – Batėnas (juokiasi), matote – visiškai atspindi mano profesiją“, – juokauja Vytautas greitai švęsiantis 70-metį.
Teoriškai jis dirba tris dienas per savaitę nuo 8 iki 14 val., o praktiškai savo darbo laiką gali keisti pagal situaciją, norus ir poreikius. „Ateina vasara, užrakinu ir išvažiuoju keliems mėnesiams“, – juokiasi Vytautas.
Antradienį jis sulaukia daugiausia klientų, o į darbo savaitės pabaigą jų sumažėja.
Ramus darbas, kuriame nėra jokio viršininko
„Aš turiu dvi profesijas – esu dar ir elektrikas, ne tik avalynės meistras, – pasakoja vyras. – Buvau gavęs rimtą stuburo traumą, tai po to perėjau į ramesnį darbą. Pasimokiau gal mėnesį, o dirbu jau keturiasdešimt metų. Ar man patinka mano darbas, neatsibodo? Tikrai ne – aš čia jaučiuosi labai laimingas. Elektriku jau nebedirbu seniai, nebent savo reikmėms.
Nors daug klientų išvažiavo, tačiau batus taisyti vis tiek atveža – tiek iš Londono, tiek iš Norvegijos – ten brangiau taisyti.
Avalynės taisykloje dirbo mano draugai, sakė, galima gerai uždirbti, taip ir pradėjau ir pagalvojau, kad visą gyvenimą tokį darbą gali dirbti – ramu, nėra jokio viršininko, smagu. Kiek noriu, tiek dirbu, du mėnesius atostogauju.
Buvau į Ameriką išvažiavęs keturiems mėnesiams, parašiau laiškelį, kada grįšiu, užklijavau ant durų. Tik grįžau, atėjau į darbą – jau pilna žmonių! (juokiasi), lyg nebūčiau išvažiavęs. Nors daug klientų išvažiavo, tačiau batus taisyti vis tiek atveža – tiek iš Londono, tiek iš Norvegijos – ten brangiau taisyti.“
Vasara – su meškere rankoje
Kulautuvos kurorte Vytautas su šeima turi sodą, kur leidžia šiltąjį sezoną. „Su žmona esame susituokę jau 47-erius metus, o nuo 5 iki 8 klasės net sėdėjome tame pačiame suole, užauginome dvi dukras“, – sako Vytautas.
Didelė atgaiva vasarą – žvejyba. „Vasarą labai mėgstu žvejoti – su musele. Esu muselininkas, žvejoju su museline meškere – taip esu pagavęs ne vieną šapalą. Labai mėgstu pats paruošti pagautą žuvį – žmona tik valgo (juokiasi). Dar kimba ir salatis, bet gana retai. Šapalai nedideli, turi daug kaulų, bet kuo stambesnė žuvis, tuo mažiau tų kaulų.
Šiais laikais batai prastesni nei prieš 10–20 metų, tada oda buvo grubesnė, tačiau tvirtesnė.
Ruošiant svarbiausia pipirai, druska ir kepimas ant aliejaus – paskrudini, o visi tik pirštus laižo. Žiemai prigaudau žuvies, tačiau žiemą nežvejoju. Pati žvejyba labai įdomi – ten vienas kabliukas, be švino, be plūdės. Ant srovės, kur negilu, užmeti ir paviršiumi trauki žiogą. Šapalas tik op, pašoka ir užkimba. Vieną kartą, prieš kokius trejus metus, prigaudžiau net 9 kg šapalų“, – pasakoja Vytautas.
Gerus batus įsigyti vis sunkiau
Ar dažnai žmonės taiso batus? „Gerus batus tikrai taiso, o jeigu jau kiniški, prasti, tokie plyšta greitai, neverta investuoti. Kad batus galėtumėte nešioti kuo ilgiau, reikia prižiūrėti, naudoti avalynės priežiūros priemones – svarbiausia, batų tepalas.
Aš savo žieminius batus nešioju jau daug metų ir niekaip nesunešioju – pats pasidariau iš karininkų batų – odiniai, vandens nepraleidžia, jau penktą žiemą nešioju. Esu patenkintas. Dabar batai labai plonos odos, platesnės pėdos įsispaudžia į odą – dėl to ir pradeda plyšti.
Šiais laikais batai prastesni nei prieš 10–20 metų, tada oda buvo grubesnė, tačiau tvirtesnė. Geri batai negali būti pigūs. Aš pats batų nesiuvu, tik taisau – taip daug paprasčiau (juokiasi).
Dažniausiai klientės kreipiasi, kad pakalčiau kulniukus, pakeisčiau padus, kulnus... Taisau visokius – tiek brangius, tiek pigesnius, atneša ir visai smetoniškų laikų. Turiu tokių klientų, kurie jau po 20–30 metų atkeliauja batus taisyti, naujų klientų atveda, taip ir sukasi ratas.
Man per keturiasdešimt metų darbas neatsibodo, aš nepersidirbu. Anksčiau prie taisyklos būdavo didžiulės eilės, dabar kur kas ramiau. Iš banko, registrų centro, Muzikinio teatro ateidavo ne vienas, štai Danutė Dirginčiūtė, primadona atnešdavo bilietų, – prisimena V.Batėnas, per darbą susiradęs ir draugų.
– Batų man niekada neatsibosta taisyti (juokiasi), juolab, kad kai kuriuos pataisau greitai – užtenka dešimt minučių, ilgiau užtrunka padus atnaujinti, juos nulupti ir naujais pakeisti.
Aš tris dienas dirbu, o keturias ilsiuosi – tai ne darbas, o atostogos. Esu laimingas, niekuo nesiskundžiu, svarbiausia, kad sveikatos būtų“ (šypsosi).
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – 15min GYVENIMAS publikuojamas straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
