Jį sužavėjusiu vaizdu nuotraukoje V.Bartulis pasidalijo su keliais draugais.
„Kai pamačiau taip arti lėktuvus virš paplūdimio – man nurovė stogą. Koks turėtų būti jausmas, kai ne vienas šimtas tonų praskrenda virš tavęs? Tada man buvo neįtikėtina, kad tokių vietų pasaulyje būna“, – kalbėjo vilnietis.
Taip sutapo, kad šį pavasarį V.Bartulis kartu su keliautojų grupe vyko į kanjoningo ekspediciją vienoje iš Prancūzijai priklausančių salų.
„Šv. Martyno sala buvo gana netoli. Tad pagalvojau, kad galiu ten kelioms dienoms nuskristi vienas – tam, kad galiausiai įgyvendinčiau savo svajonę“, – kalbėjo V.Bartulis.
Koks turėtų būti jausmas, kai ne vienas šimtas tonų praskrenda virš tavęs?
Tai, ką pamatė ir pajuto būdamas Olandijai ir Prancūzijai priklausančioje Karibų saloje, kur prie pat paplūdimio įsikūręs Princesės Julianos tarptautinis oro uostas, pasak Vytauto, visiškai atitiko jo lūkesčius.
„Aišku, šiek tiek gaila, nes nuo 2016 metų spalio nebesileidžia patys didžiausi – „Boeing 747“ – dviejų aukštų lėktuvai su keturiais varikliais, tad dabar neįmanoma patirti visiškai to paties. Tačiau, nepaisant to, vis dar skraido taip pat milžiniški lėktuvai, tokie kaip „Airbus A340“.
Kai orlaivis kyla, variklių sukeliamas vėjas visiškai verčia iš kojų. Pučia taip smarkiai, kad net reikia iškęsti skausmą, kurį sukelia pustomas paplūdimio smėlis, besitrenkdamas į atvirą odą“, – įspūdžiais dalijosi V.Bartulis.
Sudėtinga ir išstovėti vienoje vietoje, bandant filmuoti mobiliojo ryšio telefonu. V.Bartulis pasakojo, kad visų pirma reikia kuo stipriau „įsispirti“ į žemę, o telefoną tvirtai laikyti abiem rankom.
Daugelis bandančių neretai neišstovi, supanikavę griūva slėptis arba, pasidavę vėjui, leidžiasi nupučiami ir juda atatupsti atgal.
Nors įspėjamųjų ženklų apie galimą pavojų dėl vėjo daug, drąsiausi stoja dar arčiau prie pat oro uosto tvoros ir bando išsilaikyti nenublokšti.
Šiai ekstremaliai pramogai turistai net yra sugalvoję unikalų terminą fence surfing.
Kiek metrų virš galvos prasklendžia besileidžiantis orlaivis, sako vilnietis, išmatuoti sunku: „Sakyčiau, kad tai apie keliolika metrų. Jausmas, kad lėktuvas taip žemai, jog jam artėjant norisi pritūpti.“
Šis paplūdimys dėl greta esančio oro uosto traukia daugybę įspūdžių ištroškusių turistų, mat pati sala yra gana įprasta turistinė Karibų regiono sala su gražiais paplūdimiais.
„Stebinčių lėktuvus entuziastų yra pilnas paplūdimys. Jame esančios kavinės greta meniu turi paruošusios atskirą „skrydžių meniu“ – jame galima matyti, kas, kurią valandą atskris bei išskris. Žinoma, šią informaciją daug patogiau surasti ir naudojant išmaniojo telefono programėlę“, – kalbėjo keliautojas.
Šv. Martyno saloje Vytautas užtruko tris dienas, o paplūdimyje, stebėdamas lėktuvus, būdavo nuo ryto iki vakaro. V.Bartulis žinojo, kad daugiau čia neatskris, todėl vaizdais ir pojūčiais norėjo pasimėgauti kuo įmanoma daugiau.
Vilniečio dėmesį patraukė viena turistė, guvi senjorė, kuri modama išlydėdavo, o gestais, rodančiais, jog nusileidimo takas laisvas, pasitikdavo kiekvieną lėktuvą.
„Man ji pasirodė labai nestandartinė turistė, todėl ją užkalbinau. Pasirodo, jog ji – britė ir į šią salą važiuoja jau daugybę metų. Čia ji kaskart praleidžia bent savaitę ir kasdien sutinka ir palydi visus lėktuvus, tai – jos aistra ir ritualas. Manau, kad tokių „pamišusių“ turistų yra ir daugiau“, – sakė V.Bartulis.
Šis paplūdimys dėl greta esančio oro uosto traukia daugybę įspūdžių ištroškusių turistų.
Taip pat paplūdimyje nuolat laiką leido ir tamsaus gymio jaunas vietinis gyventojas.
Jis su entuziazmu visiems ten esantiems anonsuodavo atskrendančius didžiausius lėktuvus, o prieš pat jiems kylant – perspėdavo žmones dėl galimo pavojaus, ypač dėl jų daiktų, kurie neretai būdavo nupučiami į jūrą.
Pats oro uostas nėra didelis, tačiau, kadangi sala yra mėgstama turistų iš viso pasaulio, eismas gana intensyvus – per dieną jame kyla ir leidžiasi kelios dešimtys lėktuvų.
„Įspūdžius atsiminsiu visą gyvenimą, o salą aplankyti rekomenduoju visiems, norintiems neeilinių atostogų“, – sakė V.Bartulis.
