Kas jie? Žmonės, gebantys praryti aštriabriaunius peilius ir net špagas. Kokiu būdu šie aštrūs daiktai nuslenka gomuriu, nepažeisdami organų, nepalikdami žaizdų? Šią paslaptį ėmėsi tirti rentgenologas, medikas Brajanas Witkombas iš anglų tyrinėtojų organizacijos ir Denas Mejeris – špagų rijikas, betarpiškai susiję su tyrinėjimo objektu. Beje, jis ne šiaip paprastas triukų „atlikėjas“, o Tarptautinės špagų rijikų asociacijos vykdantysis direktorius. Tokia asociacija kai kam gali kelti nuostabą, tačiau ji iš tikrųjų egzistuoja Nešvilyje (Tenesio valstija).
Tyrinėtojai apklausė 110 špagų rijikų iš 16 šalių. Tačiau tik 46 respondentai leido naudoti jų duomenis. Galbūt dėl „profesinių prietarų“. Kiekvienas juk turi savo darbo metodą, kurio nenori atskleisti.
Meno aukos
15 apklaustų špagų rijikų prisipažino, kad šis „aštrus“ užsiėmimas traumavo jų stemplę, o vienas buvo įsitikinęs, kad netgi persibrėžė širdį. Daugeliui aštrių daiktų rijikų teko kreiptis pagalbos į chirurgus. Jų traumas sukėlė pernelyg rafinuotos manipuliacijos. Vienas žmogus persipjovė gerklę, besistengdamas praryti gerokai išlenktą durklą. Kitas stemplę pažeidė dėl papūgos kaltės. Mat paukštis, per pasirodymą tupėjęs ant artisto peties, svarbiausiu momentu sukliko ir suplasnojo sparnais, o dėl tokio netikėto paukščio elgesio sudrebėjo špagų rijiko ranka, aštrus ginklas kryptelėjo į šoną, sužeisdamas triukų meistrą.
Kartą traumą sukėlė žiūrovas. Jam patiko šokėja, su trimis prarytais durklais šokusi pilvo šokį. Žmogus pabandė triuko atlikėjai užkišti už diržo pinigų. Nenumatytas judesys kone nesibaigė gražuolės žūtimi: durklų ašmenys susikryžiavo kaip žirklės, ir merginai prasidėjo stiprus vidinis kraujavimas...
Pavojinga tarnyba
Tyrinėtojai pasistengė nustatyti, kaip apmokomi ir profesionaliai tobulinami špagų rijikai. Jie net sugalvojo būtinas šiam amatui savybes.
Pirmasis pradedančiojo špagų rijiko uždavinys – įveikti vėmimo refleksą. Turėdami tokį tikslą artistai treniruojasi, mėgindami ryti įvairiausius daiktus, pamažu rinkdamiesi vis stambesnius. Iš pradžių panaudoja savo pirštus, paskui – šaukštus ir kitus stalo įrankius, virbalus ir t. t.
Toliau pavojingų triukų atlikėjai mokomi pasitelkti viršutinius stemplės raumenis ir jais nukreipti ašmenis reikiama kryptimi, o kitus raumenis atpalaiduoti. Ryti ypač trukdo išdžiūvusi burna, tad kai kurie ašmenis suvilgo seilėmis arba ištepa sviestu.
Aštraus daikto prarijimo procesas labai individualus. Vieni rijikai savo pasirinktą ginklą įveda į stemplę labai lėtai, kiti mėgsta šuolį – staigiai įstumia, leisdami jam įkristi į vidų, tarsi prasmegti. Tie, kas jaučiasi itin tvirtai, netgi leidžia žiūrovams paimti prarytos špagos ar durklo rankeną ir pasukinėti. Profesionalai beveik nenukenčia, tačiau nepatyrusiems artistams tokie eksperimentai neretai baigiasi liūdnai. B. Witkombas užfiksavo atvejį, kai išgėręs alkoholio žmogus pamėgino praryti 90 centimetrų durklą (pasaulio rekordas – tik 72 centimetrai) ir persipjovė stemplę bei plautį.
Ar tai paveldima?
Pasaulyje gyvuoja ištisos tokių triukų atlikėjų dinastijos, kurios rodo drąsą rydamos aštrius geležinius daiktus. Įdomu, kokia būtų bendra prarytų daiktų suma, tūkstančiai, o gal milijonai?
Tose šeimose šio itin pavojingo meno subtilybės perduodamos iš kartos į kartą. Tad gal viskas užkoduota genuose?..
