– Kuo ypatinga Žolinės puokštė?
– Daug kas to nežino, bet senovės baltai, slavai ir gudai tuo metu švęsdavo deivės Lados – meilės, motinystės, vaisingumo globėjos – garbei skirtą derliaus šventę: gamtoje jau sunoksta derlius, pradeda žydėti paskutiniai žolynai. Žolinė, kaip ir Joninės, yra virsmas, žymintis kosminį ciklą. Tuo metu gamta įgauna tam tikrų energinių galių, todėl nuo seno namuose saugomi tiek Joninių vainikai, tiek Žolinės puokštės.
Puokštei galima skinti visus žydinčius žolynus, kurių dar yra nemažai. Mano sodyboje žydi medetkos, atželia nupjautos mėtos, melisos ir sukatžolės – visi šie žaliuojantys augalai savo galių nepraranda iki pat šalnų. Ypač vaikus veikia žolių placebo efektas: jei sirguliuojančiajam įmesite į arbatą sudžiūvusią gėlytę iš Joninių vainiko ar Žolinės puokštės ir pasakysite, kad ji ypatinga, vaikas tikrai greičiau pasveiks. Juk ką mes galvojame, tas ir įvyksta.
Per Žolinę vyksta vasaros pabaigos virsmas. Nuo to momento itin staigiai ima trumpėti dienos. Per tokias šventes yra svarbūs ritualai, tarkime, nusiprausti šaltinyje ir pasisemti jo vandens per Joninių naktį: eini tamsoje, pasišviesdamas žibintuvėliu, aplink šnabždasi žmonės – jau savaime susikuria savotiška mistiška atmosfera ir ji veikia. Taip ir per Žolinę: jei skinsi žoles įsivaizduodamas, kad jos padės, apsaugos, taip ir bus. Žmonėms norisi prisiliesti prie paslapties ar sulaukti stebuklo.
– Kokias gamtos gėrybes geriausia rinkti po rugpjūčio 15-osios?
– Kaip ir sakiau, atžėlusias vaistažoles, visų augalų sėklas. Taip pat labai tinkamas metas pasidžiovinti medžių žievės, ypač ąžuolo: nuo smulkesnių šakelių reikia peiliuku nulupti žievę, išdžiovinti ją, paskui vartoti odos ligoms gydyti, plaukams skalauti. Drebulės žievė gydo moteriškas ligas, pavyzdžiui, cistas, miomas, padeda išspręsti netgi onkologines problemas.
– Šermukšnių ar putinų uogos tradiciškai renkamos vėlyvą rudenį, bet šermukšnių kai kas prisiskina ir anksčiau. Kaip jas paruošti, kad nebūtų karčios?
– Kartais belaukiant, kol prinoks, ima ir nulesa paukščiai. Todėl šermukšnių ar putinų galima prisiskinti jau netrukus ir sudėti į šaldiklį. Vėliau uogos išimamos, atšildomos, nuplikomos verdančiu vandeniu ir jau galima virti uogienę, o iš putinų galima išspausti sultis ir sumaišyti su medumi. Putinų uogos gelbsti nuo kosulio, o šermukšniai nepagaili organizmui labai daug vitaminų. Ypač gardi būna tinkamai paruošta šermukšnių uogienė: maždaug 3 l nuplikytų uogų reikia 4–5 apelsinų, t. y. nutarkuoti oranžinę žievelę, sudėti supjaustytas skilteles ir įberti cukraus pagal skonį. Nereikia ilgai virti. Daugelis džiovina erškėtuoges, bet iš jų irgi galima išsivirti puikios uogienės: uogas perpjauti per pusę, iškrapštyti sėklas, užpilti uogas sirupu arba sirupo bei medaus mišiniu, užvirti, truputį palaikyti, ir viskas.
– O kokių šaknų patartina turėti namuose?
– Kaulažolių ir debesylų. Debesylų šaknis reikėtų gerai nuplauti, išdžiovinti, susmulkinti, truputį jas (nes turi stiprų, į valerijoną panašų skonį) sumaišyti su kitokiais prieskoniais, pavyzdžiui, česnaku, prieskoninėmis žolelėmis, ir užpilti aliejumi. Turėsite gardaus aliejaus. Kaulažolė stiprina kaulus, naudinga gydantis traumas. Beje, galima ir profilaktiškai pakramtyti jos šaknies. Kaip sakau, po mūsų kojomis pilna vaistų, bet žmonės dažnai tingi tuo užsiimti. Tik kai tradiciniai gydytojai juos „nurašo“, kai cheminiai vaistai nebepadeda ar kai pajaučiamas pašalinis jų poveikis, tuomet atsigręžiama į žoles.
Tekstas Dovilės Štuikienės
