Kontrabosą tempianti Rasa ir pozicijas užsiėmęs klarnetininkas Dainius – žmona ir vyras, ant kėdės su akordeonu rankose įsitaisiusi Jovita – „šeimos teta“. Prie trijulės tuoj pat prisijungia Rasos ir Dainiaus Buikų vaikai – Saulė, Dovydas ir Ramunė. Šeimų ansamblių atrastume daug – bet ar kada girdėjote tikrų lietuvių lūpomis ir rankomis atliekamų žydiškų kūrinių?
Tokio susibūrimo istorija verta dėmesio – po koncerto su šypsena veide nužengusios nuo scenos savo istorija dalijasi mama Rasa ir smuiku griežianti Saulė.
„Klezmer Klangen“ – pažodžiui iš jidiš kalbos – „muzikantų balsai“. Akordeonininkė Jovita – kaip ją vadina Rasa – „šeimos teta“, buvo ansamblio šiuo keistu pavadinimu susikūrimo pradininkė. Būtent ji, dvidešimt metų dirbusi žydų mokykloje, pakvietė Dainių groti į gimnazijos ansamblį. Ji pasidalino ir pirmosiomis žiniomis apie žydišką muziką.
Bet apie viską – iš pradžių.
Iš pradžių šeimoje muzikavo trise
Iki susipažinimo su žydiška muzika Buikų namuose skambėjo klasika. Dar prieš susiburiant į ansamblį, jie išbandė savo jėgas viename šeimų festivalyje Kaune, kai jauniausiajai šeimos narei buvo vos septyni mėnesiai. „Pamatėme, kad tai labai smagu. Žinoma, daug darbo, mes vienas kito neklausome – juk esame šeima“, – šypsosi Rasa.
Tuo metu pasirodymai vykdavo namų aplinkoje, šeimyna grojo įvairiausią repertuarą, o žydišką muziką atrado tik tuomet, kai vyrą pakvietė groti Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos žydiškame ansamblyje. Iki tol žydiškos muzikos negirdėjusi Rasa stebėjosi jos gražumu: „Vyras ateidavo repetuoti namie, grojo klarnetu – todėl ir klausiau – kas čia per muzika? Tikrai graži.“
Pirmas šeimyninis prisilietimas prie žydiškos muzikos įvyko dar 2014-aisiais metais, kuomet vienuolikmetei Saulei teko greitai išmokti smuiko partiją (pakeisti smuikininką kolektyve – aut.), kad vyktų į festivalį Lenkijoje su gimnazijos ansambliu, kuriame grojo tėtis.
Visgi Rasa teigia – išmokti melodiją galima labai greitai, bet griežimo maniera tuomet buvo vaikiška ir lietuviška: „Ją galima pagauti tik augant toje aplinkoje, tad mums tai padaryti buvo sudėtingiau.“
Tiesa, dabar Saulė turi labai daug pasiekimų ir įvertinimų ne tik kaip klasikinės smuiko mokyklos atstovė. Žydiškos muzikos profesionalų ji vertinama kaip „ypač gerai jaučianti žydišką manierą“. Saulė nuolat griežia ne tik klezmer stiliaus muziką, bet ir profesionaliąją žydų kompozitorių kūrybą įvairiuose moksliniuose renginiuose.
Po kiek laiko gimnazijos ansamblis iširo, bet šeimyna pasitarusi nusprendė nemesti šito reikalo. „Supratau, kad Lietuvoje nėra didelės tokios muzikos pasiūlos, o dalykas išties gražus“, – apie susibūrimo aplinkybes pasakoja Rasa.
Būdama pianistė, ji suvokė, kad fortepijono visur nepasivežios, tad kompanijoje tada mušė būgną.
Prie ansamblio jungiasi ne tik muzikantai
Nuo trijų žmonių prasidėjęs ansamblis greitai pilnėjo – sūnus Dovydas, nors nėra muzikantas, o geras sportininkas ir matematikas, taip pat prisijungė prie šeimos laisvalaikio užsiėmimo. „Juk nepasakysi – Dovydai, tu čia sėdėk, o mes važiuojam. Reikia kažkaip į šeimą įsilieti“, – šypsosi pašnekovė.
Jauniausia šeimos narė Ramunė, būdama dar trejų, tėvams įrodė savo meilę muzikai: „Vyko repeticija, todėl ji sėdėjo kažkur nuošaliau. Vyras pakvietė ją atsisėsti tarp mūsų – davėm į rankas žaislinį smuiką ir... Ji visas dvi valandas imitavo, kad groja“, – pirmus dukros prisilietimus prie muzikos prisimena moteris. Iš klausos dainas besimokiusią mergaitę tėvai užrašė į muzikos mokyklos dainavimo skyrių, kur ji mokosi jau trečius metus.
Nors pati mama Rasa – profesionali pianistė, žydų kultūros dienų koncerte, kuriame pirmą kartą susitikome, ji paėmė į rankas kontrabosą – šio instrumento pasirinkimą lėmė Saulės įvaldytas smuikas.
„Kai vaikas mokosi groti instrumentu, negali jo palikti mokytis vieno, turi padėti ir išmokyti mokytis – todėl mokiausi kartu. Supratau, kaip veikia styginių sistema, ir pagalvojau, kad reikėtų pakeisti labai sunkiai koncertų vietose randamą fortepijoną kažkuo kitu. Be to, fortepijonas nėra autentiškas instrumentas tokiai muzikai, todėl pereiti nebuvo sunku,“ – prisimena ji.
Šeimai tik muzikos nepakako
Pradėjus groti žydišką muziką ir dainuoti jidiš kalba, domėjimosi laukas natūraliai pakrypo ir į žydišką kultūrą. Rasa prisimena, kad anksčiau bene visos sąsajos su žydais buvo tik anekdotai, dukra Saulė antrina – žinių apie žydus mokyklose beveik negaunama.
„Pradėjome gilintis, atsivėrė akys – Lietuva buvo visai kitokia, negu aš įsivaizdavau,“ – atvirauja ansamblio vadovė Rasa. Pasak jos, žydų kultūra Lietuvoje buvo didinga, bet prasidėjus masiniam susidorojimui su žydais – nacių fiziniam ir sovietų kultūriniam – ta kultūra buvo išnaikinta.
„Todėl mes laisvą laiką skiriame tam nematomam, povandeniniam darbui – ieškome istorinių žydiškos muzikos kūrinių. Kurį laiką domėjomės ir ieškojome to, kas gražu. Visgi vėliau grįžome prie autentiškų dainų ir muzikos, kuri buvo atliekama čia, Lietuvoje, ieškojimo“, – savo laisvą nuo darbo laiką apibūdina Rasa.
Tokių istorinių archyvų paieškas apsunkina pasikeitusios, išmirusios žydų kartos, todėl gyvų pavyzdžių rasti tikrai sudėtinga. Moteris apgailestauja, kad litvakų muzikinis palikimas nėra sudėtas į atskirą archyvą.
„Atsiverti ir matai, kad tam tikrų vietovių Ukrainos ar dalies Lenkijos žydų kultūrinis palikimas surašytas, jis neišnyko, o litvakų nėra“, – pasakoja ji.
Paieškos, kaip teigia Rasa, vyksta per knygas ir elektroninius archyvus, bet ir ten nėra taip paprasta – turi nuolat lyginti su kitais kūriniais, kad suprastum, ar kūrinys tikrai iš to regiono.
Muzika domina žmones, kurie vertina kultūrą
Koncertų šeimyna sako turinti nemažai – valstybinės šventės ir istorinės sukaktys, moksliniai renginiai. O ir pats kolektyvas – išskirtinis. „Mes stengiamės ne tik kūrinius, bet ir dainas atlikti litvakų maniera – tai ypač įdomu žmonėms, kurie vertina kultūrą ir ieško, kas dar iš jos liko,“ – pasakoja ji.
Tyrinėdama litvakų muziką, Rasa pastebi – skirtumai tarp jos ir, tarkime, Balkanuose gyvenusių žydų kurtos muzikos yra akivaizdūs ir tai sieja su žydų gyvenimo būdu: „Litvakai gyveno šalia kitų tautų – lenkų, lietuvių, todėl jų muzikiniai motyvai supanašėjo su šitų tautų muzika. Tai yra visiškai kitokia maniera – mes stengiamės ją išlaikyti“, – kalba ji.
Skirtingų regionų muzika skiriasi ritmu ir melodingumu, Balkanų muzika, pasak vyriausiosios dukros Saulės, yra ugningesnė, temperamentingesnė, o litvakiška – įprasta mūsų ausims.
Natūraliai gilinantis į savo veiklą, Rasai teko įsigilinti ir į jidiš kalbą, kurios mokėsi kursuose ir šiuo metu gali skaityti originalia kalba užrašytus jidiš tekstus.
Taip pat šeima inicijuoja ir vykdo edukacinę veiklą, puoselėjančią žydų kultūrą bei istoriją šalies ugdymo įstaigose. Taip skatinamas šalies istorijos pažinimas bei tolerancija šalia esančiam.
Repeticijose – darbas, po koncertų – džiaugsmas
Rasa juokauja, kad repeticijos ne visada praeina kaip per sviestą. „Ypač buvo sunku iš pradžių, kadangi visiems šeimos nariams reikėjo suprasti, kad tai yra darbas. Galima kartais neklausyti tėvų ar atsikalbinėti, bet reikia pasidaryti ir darbus – kad repeticija būtų produktyvi.“
Pašnekovė pripažįsta, kad tas požiūris vis vien nėra toks kaip darbe ir tarp svetimų žmonių, bet bendras tikslas ir noras koncertuojant pamatyti pasaulį neleidžia apleisti šios šeimyninės veiklos.
Smuikininkė Saulė atvirauja – nėra sunku matyti mamą kaip kolektyvo vadę ar mokytoją, bet visgi ji ne visada sutinka su mamos išsakomomis pastabomis: „Mama vadas – kiti gali išsakyti savo nuomonę, bet jos bus svarbiausia. Tėtis bene visada su ja sutinka. Bet vėliau įpranti – kai daugiau repetuoji, tiesiog susitaikai su tuo.“
Vis dėlto, paklaustos, ar būtų geriau, jeigu jie visi kolektyve būtų nepažįstami žmonės, tiek Rasa, tiek Saulė sinchroniškai atsako – būti šeima yra geriau.
„Tu padirbi šiek tiek, bet paskui, po koncertų, apima vidinis džiaugsmas. Ir džiaugtis einame visi kartu, o ne taip, kad tavo šeima kažkur namuose, o tu leidi laiką su svetimais žmonėmis“, – atvira Rasa.
Moteris tikina, kad tokios veiklos vienija šeimą: „Kartais susimąstau, kaip pasikeitė mūsų vertinimas to, kuo užsiimame. Dabar visi turime vieną tikslą šeimoje – būti kartu ir dvasiškai turtėti pažįstant ir skleidžiant kitos tautos kultūrą bei istoriją.“
