Laikas svarbus dalykas jos gyvenime – kaip moteris pasakoja, ji negali sėdėti ir nieko nedaryti, tad pokalbio metu Rodica ne tik parodė savo kūrinius, kurių per gyvenimą nutapiusi jau daugiau kaip tūkstantį, bet ir dar tik gimsiantį paveikslą, kuriamą 3D technika.
„Iki atvykimo į Lietuvą gyvenome Kišiniove – ten dabar liko mano artimieji: tėvai, seneliai, o brolis su seserimi dirba Vokietijoje. Aišku, pandemija pakoregavo galimybę pasimatyti, bet tikimės, kad viskas bus gerai. Į Lietuvą mane atvedė meilė – mano vyras Vilius labai norėjo sugrįžti į gimtuosius kraštus. Kačerginė ir Lietuva man tikrai paliko didelį įspūdį vos apsilankius pirmą kartą. Čia viskas įkvepia, žaviuosi gamta, miškais – tai tikras rojus menininkams“, – pasakoja Rodica.
Ji priduria, kad jaučiasi Lietuvoje gerai, tačiau jos darbas, profesija glaudžiai susijusi su bendravimu, todėl svarbu įsilieti į bendruomenę, atrasti sau artimą sielą.
„Mano gyvenime buvo visko, todėl aš atsargi, galėčiau pavadinti save jautria, visgi, matau, kad miestelyje žmonės šilti, noriai pažindinasi, mielai bendrauja, siūlo pagelbėti – tai labai džiugina.
Save galiu pavadinti trapia, mane labai lengva sužeisti. Aš kaip rožė – prisiliesi ir nukris lapeliai. Esu jausminga, tačiau visos permainos gyvenime mane daro stipresne, labiau pasitikinčia savimi, tvirtesne. Vyras mane taip pat keičia – į gerąją pusę. Jis labai mane palaikė, palaiko ir skatina eiti į priekį. Juk atvykau į naują šalį ir man reikia įsitvirtinti“, – pasakoja R.Morari.
– Papasakokite, kaip menas atsirado jūsų gyvenime?
– Dar būdama maža, baigiau Marijos Biešu meno mokyklą Moldavijoje. Supratau, kad menas man labai artimas, kad be jo negaliu gyventi. Prašiau tėvų, kad ir toliau man leistų mokytis to, kas susiję su menu – jie pritarė ir palaikė mane, tad įstojau į universitetą.
Iš pradžių turėjau mokėti už mokslą, bet paskui gavau stipendiją, tad buvau nepriklausoma ir išlaikiau save. Baigiau interjero dizainą, taip pat galiu mokyti dailės bei piešimo. Interjero dizainas man ne itin patinka, nes aš nemėgstu sėdėti prie kompiuterio. Man patinka kurti, tad stengiuosi kuo mažiau mirkti socialiniuose tinkluose. Aš labai vertinu savo laiką, ir suprantu, kaip tai brangu ir neįkainojama, nenoriu net penkių minučių paleisti veltui.
Kai baigiau universitetą, iškart pradėjau gaminti įvairius rankdarbius ir juos pardavinėti įvairiuose renginiuose. Taip prasidėjo mano karjera, tačiau vėliau galimybės tuo užsiimti netekau ir pradėjau ieškoti kito darbo. Įsidarbinusi sutikau savo būsimą vyrą, pradėjo skraidyti drugeliai, įsimylėjome vienas kitą. Susituokėme ir šiandien kartu auginame sūnų Dominyką, kuriam jau 3,5 metų. Dabar kuriame gyvenimą Kačerginėje ir čia turime labai daug planų. Šis kraštas tikrai puikus.
– Kuo jus labiausiai įkvepia šis miestelis? Kokie darbai čia gimsta?
– Tik atsidūrusi čia aš supratau, kad įkvepia viskas – gamta, miškas – man tai labai artima. Visur matau įkvėpimus, skatinančius mane kurti. Manęs negali neįkvėpti šis miestelis, nes vien aplinka jau yra žavinga. Mano širdis miške! Užtenka pažiūrėti pro langą ir iškart norisi kurti. Tačiau ne tik gamta svarbi – tai ir vidinės mano emocijos, kurios atsispindi paveiksluose.
Kuriu įvairius darbus. Štai dariau medinius namelius Kalėdoms, kuriuos labai pirko Rumunijoje. Tačiau vėliau manęs paprašė tuos namukus padaryti ne tik Kalėdoms, bet tokius, kad tiktų visoms progoms. Šiandien jie tikrai mėgstami – ne tik gražiai atrodo, bet ir yra praktiški.
Taip pat dirbu su papjė mašė – kuriu lėles, angelus ir kitus dekoratyvinius interjero elementus, kai kuriems darbams pasitelkiu 3D techniką, tapau paveikslus. Didžiausias mano paveikslas dabar kabo ant sienos – jis yra 6 kv. metrų ploto.
Kiek laiko užtrunku kurdama? Labai įvairiai, kadangi viskas priklauso nuo nuotaikos, situacijos. Kartais proceso viduryje, žiūrėk, jau kažkas tave pertraukia, ir procesas išsitęsia. Galima ir per dieną nupiešti paveikslą, štai akriliniai dažai labai greitai džiūsta. Tačiau jų negalima palyginti su aliejiniais dažais, kuriuos aš labai myliu. Jie visai kitokie, paveikslai su jais gimsta kitaip. Be to, mano darbai labai skirtingi, tad, manau, kiekvienas gali atrasti juose tai, ko ieško.
Aš labai vertinu savo laiką, ir suprantu, kaip tai brangu ir neįkainojama, nenoriu net penkių minučių paleisti veltui.
Mėgstamiausios spalvos paveiksluose – balta, raudona, juoda, geltona. Lietuvoje man labai pritrūko saulės, ypač žiemą. Moldavijoje jos daugiau, tad tai perteikiu ir paveiksluose.
Kūryba man net tik savęs įprasminimas. Moldavijoje ir Rumunijoje padedu tiems, kam labiausiai reikia pagalbos, sergantiems vaikams. Aukoju savo paveikslus, kad pagelbėtume žmonėms. Štai vienai mergaitei reikėjo surinkti net du milijonus eurų vakcinai, kad ji galėtų gyventi. Man sunku matyti, kaip kenčia vaikai, ir tai matydama aš negaliu nepadėti! Juk bet kuris kitas žmogus ir mes patys galime atsidurti sunkioje situacijoje.
– Kaip sugalvojote rengti parodas po atviru dangumi?
– Kai tik atvykau, iškart supratau ir pamačiau, ką noriu daryti šiame miestelyje. Gyvename tokioje vietoje, kur žmonės eidami į mišką gali pasigrožėti paveikslais miško fone. Čia tokia gera aura, kad galima viską suderinti – meną, meditaciją, sportą, buvimą gryname ore. Ateityje turime labai daug planų, tikiuosi, kad jie visi išsipildys.
Viename kambaryje ant sienos rašome svajonių sąrašą – jis tikrai nemažas! Viena iš svajonių – parduoti paveikslą už milijoną, surengti didelę parodą, tačiau labiausiai norime atidaryti meno studiją vaikams ir suaugusiesiems. Tikiu, kad išsipildys, tai ko trokštame.
O paroda po atviru dangumi gimė ekspromtu – aš tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad sulauksiu tiek daug žmonių Pažiūrėjome, kad oras puikus, ir išdėliojome paveikslus bei kitus darbus miško fone. Daug žmonių džiaugėsi, kad karantino metu šis menas miške – kaip saulės spindulėlis. Planuojame šias parodas rengti savaitgaliais, kai tik bus saulėta – mielai visų laukiame! Be to, planuoju mokyti žmones piešti, tad kiekvienas po užsiėmimo galės turėti savo nutapytą paveikslą.
