Egzorcistų dažnai klausiama, ar garsiajame 1973 m. filme „Egzorcistas“ (The Exorcist) pavaizduotas demoniškas elgesys yra tikslus.
„Išskyrus vieną reiškinį – apsėstojo galvos pasukimą trimis šimtais šešiasdešimčia laipsnių – viskas filme vaizduojama taip, kaip galėtų elgtis apsėstasis“, – sakė tėvas Martinsas.
Per pastaruosius du dešimtmečius jis matė tokius demonų apsėdimo siaubus kaip levitacija, dramatiški veido bruožų pokyčiai ir nenoras matyti Dievą.
Tėvas Martinsas aprašė egzorcizmą, kurį jis atliko vienai vidutinio amžiaus moteriai, ir kai jis „jau turėjo prasidėti, ji susikibo rankomis su vyru, kurio darbas buvo ją sulaikyti, ir metė jį sau per galvą lyg skudurinę lėlę“.
„Vyras buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir svėrė daugiau nei tris šimtus svarų. Padaręs visišką salto ore, jis nusileido ant grindų dešimt pėdų priešais ją.
Tada moteris pirštu parodė į artimiausią šviesos jungiklį ant sienos, esantį maždaug už dvylikos pėdų. Vienas iš varžtų, laikiusių jungiklio dangtelį, pats atsikabino ir per orą šovė į jos atvirą dešinę ranką.
„Ji įsmeigė jį į kairįjį dilbį. Vėliau, per tą patį seansą, ji trenkė man į veidą su tokia jėga, kad man prireikė dviejų operacijų kaukolės pažeidimams pašalinti“, – dalinosi ezorcistas.
Nors tėvas Martinsas teigia atlikęs daug egzorcizmų, mokslininkai teigia, kad tokius reiškinius žmonėms gali kelti psichikos sutrikimai.
Kai kuriems pacientams, kurie buvo laikomi paveiktais demonų ir gydomi neuroleptikais, vėliau pasireiškė remisija, o tai rodo stiprų biocheminės teorijos palaikymą, – sakė daktaras Aminas Muhamedas Gaditas, Niufaundlendo memorialinio universiteto (Kanada) psichiatrijos profesorius.
„Taip pat gali būti galimas paaiškinamasis vaidmuo, susijęs su nenormaliu smegenų kamieno struktūrų funkcionavimu ketvirtojo skilvelio srityje, kurį lemia genetiniai ar aplinkos veiksniai arba jų derinys“, – dalinosi medikas.
Kitų tyrimų duomenimis, „apsėdimo sindromas“ buvo sunkių psichikos ligų, traumų, masinės isterijos ar kultūrinių įsitikinimų pasekmė.
Tačiau šie siūlymai nesustabdė tėvo Martinso nuo kovos su blogiu.
Savo naujoje knygoje „Egzorcisto bylos“, tėvas Martinsas atskleidžia keletą šiurpą keliančių atvejų, su kuriais jis asmeniškai susidūrė ir kurie, anot jo, rodo, kad velnias ir jo pakalikai yra realybė.
„Žmonės manęs klausia, ką reiškia kovoti su velniu. Mano priešininkas yra pati neapykanta, – rašoma knygoje.
„Kai įeinu į kambarį atlikti egzorcizmo, mane pasitinka senovinės gyvatės panieka ir panieka, tos, kuri atsisakė paklusti Dievui, tos, kuri sukėlė mūsų pirmųjų tėvų nuopuolį, tos, kuri mėgaujasi kiekviena žmogaus nelaime ir kančia“, – sakė tėvas Martinsas.
Besilaukianti moteris
Vienas iš labiausiai sukrečiančių tėvo Martino susitikimų buvo su jauna pora – Cheryl ir Marku. Visi vardai jo knygose pakeisti dėl privatumo.
Porai nepavyko pastoti, todėl Cheryl puolė į depresiją ir tuštumą užpildė kūdikių drabužėlių, sauskelnių, kūdikių žaislų ir lovelės manija.
Tačiau reikalai pakrypo į blogąją pusę, kai ji pradėjo rinkti negyvus vabzdžius, įskaitant vikšrus, žiogus, šermukšnius, širšes, kandis ir drugelius, ir dėti juos šalia tuščios lovelės.
„Kažkas man pasakė, kad jie padės man pastoti, – pasakojo Cheryl Mar. – Kai jie miršta, jų dvasios kabo aplink kūną ir ieško vietos naujai gyvybei sukurti. Mirtis išlaisvina gyvybinę energiją. Noriu, kad ta energija mano įsčiose sukurtų kūdikį.“
Kai namai ėmė pildytis negyvomis voverėmis ir paukščiais, Markas dar labiau susirūpino dėl savo žmonos, kuri taip pat sumokėjo tūkstančius dolerių aiškiaregei, sakiusiai, kad ji gali panaudoti negyvų gyvūnų gyvybinę energiją pastoti.
Galiausiai Markas nusekė paskui Čeryl į naminių gyvūnėlių parduotuvę ir grįžęs namo išvydo neįsivaizduojamo siaubo sceną.
Šerilė stovėjo virš kelių negyvų žiurkių, iš kurių viena vis dar trūkčiojo, o kai Markas su ja susidūrė, ji pasakė itin giliu, svetimu balsu: „Tu laikykis atokiau nuo žiurkių“.
Markas kreipėsi pagalbos į savo metodistų dvasininką, kuris pasakė: „Tau reikia kreiptis pagalbos į katalikus. Jie vieninteliai žino, kaip elgtis su tokiais dalykais.''
Tėvas Martinsas atvyko į jų namus pasikalbėti su Cheryl, kuri atsisukusi tarė: „Kodėl tu atsivežei šitą šunsnukį kunigą!“.
„Kas tu toks?“ – paklausė tėvas Martinsas.
„Jūs žinote, kas aš esu“, – atsakė Cheryl.
Po aštuonių egzorcizmo seansų, pasak dvasininko, ji „buvo apvalyta“.
Apsėstasis ugniagesys
Džeremis, dvidešimtmetis ugniagesys gelbėtojas, kreipėsi į tėvo Martinso bažnyčią, prašydamas pagalbos dėl keisto elgesio, dienų dienas trunkančių sąmonės pritemimų ir nepaaiškinamų sužalojimų.
„Kai jis prisistatė, pastebėjau, kad Džeremis buvo mandagus, švelniai kalbantis ir malonus – džentelmeno įsikūnijimas“, – savo knygoje dalijosi tėvas Martinsas.
Iš jo elgesio niekas negalėjo atspėti, kad jam kas nors negerai.
Dėl pirmojo įspūdžio tėvui Martinsui teko atlikti Katalikų bažnyčios egzorcizmo apeigas, kad įsitikintų, jog jaunuolis tikrai apsėstas.
Egzorcizmo apeigų metu kunigas kalba įvairias maldas, įskaitant Viešpaties maldą, Sveika, Marija ir Atanazo tikėjimo išpažinimą, naudoja švęstą vandenį ir kryžių.
„Prieš egzorcistui atliekant šį ritualą reikia būti morališkai įsitikinusiam, kad asmuo yra apsėstas“, – rašoma knygoje.
„Moralinis tikrumas“ suprantamas kaip išvada, kurią bet kuris protingas ir racionalus žmogus padarytų, atsižvelgdamas į surinktus įrodymus.
Tėvas Martinsas ir Džeremėjus akimirką kalbėjosi privačiai, aptarinėdami jo išgyvenimus, kurie įvyko prieš tai, kai prasidėjo keistumas ir būtent tada paaiškėjo apsėdimo šaltinis.
Džeremis prisiminė, kai jam buvo aštuoneri metai ir brolio draugas į namus atsinešė Ouija lentą bei pakvietė jį sudalyvauti keistose apeigose.
Jis prisiminė, kad planšetė judėjo atsakydama į įvairius grupės užduodamus klausimus, o tą vakarą Džeremis nuėjo miegoti ir savo kambaryje pamatė tamsią figūrą.
„Figūra buvo tokia juoda, kad, nors šviesa buvo išjungta, visa kita kambaryje atrodė kaip dienos šviesoje. Vienintelė papildoma detalė, kurią jis prisiminė, be to, kad ji buvo intensyviai juoda, buvo ta, kad ji turėjo žmogaus kūną, bet katės galvą“, – pasakojo tėvas Martinsas.
Džeremėjus sakė, kad figūra pažadėjo mainais už jo sielą duoti jam viską, ko tik panorės. Būdamas mažas berniukas, jis svajojo tapti ugniagesiu.
Tėvas Martinsas padavė Džeremėjui knygą su mažu šventojo vandens lašeliu ant viršelio, o kai jis ją paėmė, „pašoko nuo kėdės ir išlenkė viršutinę kūno dalį atgal“.
„Demone, kas tu toks?“, – paklausiau.
„Tu žinai, kunige!“ – atsakė jis. „Jis yra mano. Jis atidavė save man. Tu niekada jo neturėsi!
„Demone, noriu pasikalbėti su Džeremiu“, – pasakiau.
Jis atsakė lėtu, pašaipiu juoku.
„Jėzaus vardu įsakau tau atvesti Džeremį“, – pareiškiau.
Tėvas Minsteris kelis kartus pakartojo, kad Džeremis turi išsižadėti demono ir „paskelbti Jėzų savo Viešpačiu“.
Tėvas Martinsas teigė, kad Džeremis privertė ištarti žodžius ir išvijo demoną iš savo kūno.
Persekiojanti muzikinė dėžutė
Vienas iš pirmųjų tėvo Martinsų susidūrimų su velniu įvyko, kai jis buvo išsiųstas į Afganistaną mokyti Evangelijos.
Su velnio antgamtinėmis galiomis jis susidūrė akis į akį, kai padėjo moteriai, kurios namus sunaikino gaisras – todėl ji persikėlė į dėdės namus.
„Neilgai trukus ji pradėjo girdėti balsus, kviečiančius ją iš gretimų kambarių, ir brazdėjimo garsus sienose“, – pasakojo tėvas Martinsas.
Įrenginiai savaime įsijungdavo ir išsijungdavo, o daiktai, saugiai gulėję ant stalo ar stalviršio, staiga nukrisdavo ant grindų. Šie reiškiniai ją išgąsdino.
Nors demonų apsėdimai jam buvo gana nauji, jis jautė, kad jį stebi kažkas, kas nenori, kad jis ten būtų.
Buvau įspėjamas: „Išeik!" Tada moteris sušuko: „Tai muzikinė dėžutė“, – pasakojo tėvas Martinsas.
Anksčiau ji buvo minėjusi muzikinę dėžutę, kuri atsitiktinai skambėdavo iš dėdės kambario – net ir nuėmus užvedimo raktą.
Tėvas Martinsas pašventino kiekvieną kambarį švęstu vandeniu – tačiau muzikinės dėžutės viduje aptiko kažką šokiruojančio.
Pasiekiau žemyn ir be jokio vargo ją pakėliau, bet vos tik mano rankos ją palietė, ji nustojo skambėti, – pasakojo jis.
„Atidariau dangtelį, kad pažvelgčiau į jos vidų. Mūsų abipusiam šokui, muzikinėje dėžutėje nieko nebuvo. Nebuvo jokių dalių, jokių skambaliukų, jokio užvedimo mechanizmo ir jokios vietos baterijoms. Po to, kai apipyliau dėžutę švęstu vandeniu, ji daugiau niekada nepatyrė velniškų reiškinių ir ramiai gyveno savo dėdės namuose“.
Tėvas Martinsas prisipažino: „Nors man malonu dirbti šį darbą, niekada nesidžiaugiau susitikimais su velniu“..