Nusprendė pratęsti mirusios mamos projektą
Pašnekovė tikino, kad imtis šio socialinio projekto jai nebuvo sudėtinga, kadangi ir pati užaugo tokioje aplinkoje. Socialiniu projektu ji vadina savo pačios tėvų šeimą.
Mama turėjo svajonę savo vienišus senukus susirinkti gyventi arčiau savęs, nes žiemą, gyvenančius kur nors pamiškėse, vienkiemiuose, būdavo sunku pasiekti.
„Mano tėtis buvo žurnalistas, mama – kaimo gydytoja ir padėti kitiems, kažką daryti dėl kitų jiems buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, jie įsivaikino du vaikus, nes reikėjo jiems padėti. Ir mes su broliu neprieštaravome. Taip pat mama turėjo svajonę savo vienišus senukus susirinkti gyventi arčiau savęs, nes žiemą, gyvenančius kur nors pamiškėse, vienkiemiuose, būdavo sunku juos pasiekti, o ji dėl jų visų labai jaudindavosi. Taigi Plateliuose, kur mes gyvenome, ji pradėjo statyti 10 kambarių namą, tačiau prieš pat statybų pabaigą susirgo ir per pusmetį mirė nuo vėžio. Namas buvo statomas už asmenines lėšas, iš nieko ji pinigų neprašė. Mes vis dar skoloje esame už jį.
Vis galvojau, kad reikėtų pratęsti mamos projektą. Iš pradžių svarsčiau galimybę pati grįžti į Platelius, nes taip pat su vyresniais žmonėmis nesusipykusi, iš visų socialinių problemų jų problemos man skauda labiausiai. Tačiau komerciškai ten vystyti projektą būtų sunku, be to, traukos centras buvo mama, o jos nelikus vargiai kas norėtų į tuos namus keltis“, – pasakojo Marija.
Kodėl senjorai, turėdami turto, gyvena pusbadžiu?
Tačiau jauna moteris, mamos projektą patobulinusi, nusprendė idėją įgyvendinti Vilniuje. Šiuo tikslu įsigijo 140 kvadratinių metrų patalpas Karoliniškių mikrorajone.
„Kadangi dirbau asmeninių finansinių trenere, pastebėjau, kad senjorai, kurie asmeninių finansų prasme nėra vargšai, nes turi nekilnojamojo turto, deja, neturi apyvartinių lėšų ir dėl to badauja. Taigi gaunasi, kad tas turtas jiems senatvėje kaip akmuo po kaklu, o ne pagalba. Jeigu žmogaus pajamos per mėnesį – 200 eurų, o žiemą už butą tenka pakloti 150 eurų, kaip pragyventi iš 50 eurų?
Kadangi dirbau asmeninių finansinių trenere, pastebėjau, kad senjorai, kurie asmeninių finansų prasme nėra vargšai, deja, neturi apyvartinių lėšų ir dėl to badauja. Taigi gaunasi, kad tas turtas jiems kaip akmuo po kaklu.
Ką daryti, kad tas turtas jiems neštų pajamas? Faktas, kad jie turėtų gyventi kažkur kitur, todėl pagalvojome, kodėl nesukūrus kitokių namų, kuriuose senjorai susikurtų naują gyvenimą.
Šiuo atveju kalbame apie 60–70 metų senjorus. Kai žmogui 80–90 metų, jau tikrai jam sunku palikti savo namus. Kita vertus, jei bus norinčiųjų, žinoma, kad priimsime, tačiau orientuojamės į kiek jaunesnius“, – toliau dėstė idėjos autorė.
Taigi kaip veikia šis modelis?
Žmogus persikelia gyventi į Orius namus, kuriuose nemoka jokių komunalinių mokesčių, vadinasi, visa pensija lieka jo kitoms reikmėms. Tuo tarpu Orūs namai, kad padengtų senjoro pragyvenimo išlaidas, nuomoja jų butus kitiems, tačiau butai ir toliau yra senjorų nuosavybe.
Pilotinis projektas – keturbutis su keturiomis moterimis
„Pradedame nuo pilotinio projekto, t. y. ketiname įrengti keturis 25 kvadratinių metrų ploto butus su erdve bendrai veiklai. Taigi jei senjoras šiandien nenori bendrauti, uždaro savo namų duris, jei nori bendrauti, pabarškina kaimynams, visi susėda bendroje erdvėje, išgeria kavos, pažiūri žinias, pažaidžia kortomis ar dar ką nors nuveikia. Didesnės erdvės ir nenoriu. Kai yra 10–20 butų, tai jau tampa institucija, o ne namais, šeima.
Buvo visokių minčių. Iš pradžių galvojome, kad jeigu močiutė turi trijų kambarių butą, pas ją galima atkelti dar dvi močiutes, o du butus išnuomoti ir visi laimingai gyventų. Tačiau negerai: vienas bus šeimininkas, o du – svečiuose.
Tada galvojome 10 senjorų sumaišyti taip, kad nė vienas neliktų savo bute. Tačiau vėlgi – vyresniam žmogui gyventi bendrabučio principu su viena virtuve, viena vonia, nebus jauku ir oru. Taigi apsistojome ties keturbučiu, kai kiekvienas senjoras turi savo virtuvę, savo vonią ir tualetą“, – aiškino Marija.
Šiuo metu planuojama atrinkti keturis senjorus, kurių būstai būtų panašios vertės, kad nereikėtų spręsti, ką daryti su finansine nelygybe, kai vienas iš jų turi trijų kambarių butą miesto centre, o kitas – dviejų kambarių miegamajame rajone.
„Yra daug variantų, kaip tai išspręsti, tačiau, kol nežinome, kuris sprendimas geriausias, pradėsime nuo panašios vertės senolių būstų. Mes skaičiuojame, kad mūsų projektą padengtų 250 eurų nuoma“, – teigė pašnekovė.
Senjorai bus atrenkami pagal psichologinį suderinamumą
Kad nekiltų bendravimo problemų, vienos šeimynos senjorai bus atrenkami pagal psichologinį suderinamumą. Tai padaryti padės psichologai. Taip pat bus tikrinama jų motyvacija – jie turi norėti gyventi oriai, turėti hobių. Pradžiai nuspręsta pasirinkti keturias moteris.
„Vienas iš reikalavimų, kad padidėjus pajamoms, žmogus pinigų nekištų į kojines, o išnaudotų oriam gyvenimui. Tai reiškia, kad žmogus turi norėti gyventi – nueiti į teatrą, išvykti į kelionę ir pan., juolab kai yra keturi žmonės, jau galima lengviau organizuoti bendrą veiklą. Svarbu, kad žmonės toliau nesėdėtų namie ir nedepresuotų, o kad pridėtiniai pinigai atneštų pridėtinės vertės.
Planuojame dvi šeimynas sukurti iš aukotų lėšų, o toliau jau galėsime finansuotis per banką ir plėstis be rėmėjų lėšų, nes bus pajamų srautas, bus pakankamas užstatas. Kai turėsime daugiau šeimynų, vieną kitą senjorą galėsime priimti ir tokį, kuris visai neturi jokio turto, nes turėsime tam lėšų iš kitų būstų. Arba jeigu jis turi nelikvidaus turto provincijoje, galime ir ten kurti šeimynas. Gal ta šeimyna pati savęs neišlaikys, bet galėsime ją išlaikyti iš bendro katilo“, – svarstė Marija.
Kita šio projekto pusė, kad senjorų būstus planuojama nuomoti kitoms pažeidžiamoms socialinėms grupėms, kurioms dėl diskriminacijos sunku susirasti būstą, pavyzdžiui, pabėgėliams, mamoms su mažais vaikais ir pan.
Pinigais nepamatuojama projekto pusė
Dar viena šio projekto nauda, kad senjorai galės bendradarbiauti su savo nuomininkais. Pavyzdžiui, vienišoms mamoms gal labai reikia močiutės, kuri paimtų vaiką iš mokyklos, jį prižiūrėtų, kai šis serga. Jei žmogus pats gyvena „socialiniame projekte“, kodėl negalėtų padėti kitoms socialinėms grupėms? Taip pat senjorai bus skatinami vystyti savo hobius ir taip prisidurti dar daugiau pinigų. Pavyzdžiui, kažkas labai gražiai mezga, kažkas kepa skanius pyragus...
„Jei tau 65 metai, gyventi gal liko dar 30 metų. Tai pusė to, kiek nugyvenai. Ir jei save nurašai, nusiteikęs tuos likusius 30 metų tiesiog prastumti, tai žiauru. Taigi būtina padėti senjorams atgauti savivertę. Kita vertus, kai tu neturi draugijos, neturi su kuo pabendrauti, kai vienatvė tave varo į depresiją, tu neturi pinigų net minimalioms reikmėms, nesudėtinga įpulti į tokią situaciją ir pačiam savęs nebegerbti.
Be to, orumą aš suprantu kaip pasirinkimo laisvę. Nebūtinai senjoras, kuriam sunku išlaikyti savo būstą, turi keltis į Orius namus. Tačiau kai jis gyvena dviejų kambarių bute, kurio nesugeba išlaikyti, nes neturi kito pasirinkimo, tai nėra oru.
Kai atsiras Orūs namai, atsiras pasirinkimas: jeigu man nepatinka taip gyventi, aš galiu eiti gyventi į juos, bet galiu ir neiti. Vien tik pasirinkimo atsiradimas, kad tai mano sprendimas, o ne per prievartą, suteikia orumo. Aš dar taip matau šio projekto socialinę įtaką“, – įsitikinusi Marija.
Po 20 metų visuomenėje senjorai sudarys 30 proc.
Pasak statistikos, 2040 m. mūsų visuomenėje jau gali būti apie 30 proc. senjorų, ir juos išlaikyti valstybei bus nepakeliama našta. Taigi, pašnekovės teigimu, turime dar 20 metų situacijai pakeisti, t. y. sukurti daug įvairių, nebūtinai tokių save išlaikančių modelių. Taigi projekto iniciatoriai kviečia visus geros valios žmones prisidėti prie mūsų visų orios senatvės.
„Patalpas jau nusipirkome. Kai sako žmonės, kad kartais nutinka stebuklai ir kažkas nukrenta iš dangaus, mums taip ir buvo. Mes nusipirkome 140 kvadratų patalpas mieste už 80 tūkst. eurų. Ir dar atsirado moteris, kuri paaukojo šiuos pinigus mums, – visiškai nepažįstamiems žmonėms, pradedantiems visiškai naują projektą.
Ji net ne lietuvė, o Lenkijos žydė, gyvenanti Bostone, neturinti nieko bendra su Lietuva. Ji, pati būdama 70 metų, supranta, kad kuo daugiau tokių save išlaikančių modelių sukursime, tuo mūsų senstančiai visuomenei bus lengviau išlaikyti senolius. Jeigu viską kabinsime tik ant biudžeto lėšų, tiesiog subankrutuosime.
Moteris sulaukia nemalonių klausimų
Dabar reikia lėšų remontui, tačiau Lietuvoje rinkti pinigus sunku, nors vertybinio palaikymo sulaukiame daug. Kol kas labiausiai remia įmonės. Kažkas pasiūlė parengti interjero projektą, kažkas pažadėjo dovanoti baldines plokštes. Tačiau vis tiek pirmiausiai reikia pinigų – santechnikai, elektrai išvedžioti. Todėl kviečiame visus prisidėti prie projekto paaukojant bent mažytę sumą – 5, 10, 20 eurų. Kiekvienas, paaukojęs 20 eurų ir daugiau, galės įsiamžinti savo vardine apdailos plytele ant Orių namų fasado“, – aiškino pašnekovė.
Marija pasakojo, kad bandė kreiptis į valstybines institucijas, tačiau finansinio palaikymo nesulaukė. Kita vertus, ir neturėjusi tokių vilčių. Pasak jos, būtų labai naudinga, jeigu tokius projektus, kurie vėliau išlaiko save patys, remtų ES fondai, užuot maitinę projektus, kurie, nustoję gauti finansavimą, numiršta.
Tikimasi, kad projektų iniciatorių ir gerų žmonių dėka Orūs namai duris atvers po metų – per pusmetį planuojama surinkti reikiamą sumą remontui, o dar per pusmetį – padaryti remontą.
Tiesa, pati Marija iki šiol sulaukia klausimų, kam jai viso šito reikia, žmonės bando įžvelgti klastą ar pasipelnymo šaltinį, tačiau įsitikinusi, kad kai pradės veikti pirmieji Orūs namai, šios abejonės ir baimės bus išsklaidytos.
