Apie 20 metų personalo atrankos specialiste dirbanti L.Kovaitienė sako, kad darbo paieška yra irgi darbas, kurį reikia mokėti atlikti ir jį daryti gerai: „O jei jaudinatės prieš darbo pokalbį –normalu. Taip ir turi būti. Būtų blogiau, jei visiškai nesijaudintumėte.“
15min portalo skaitytojams – L.Kovaitienės įžvalgos.
Kaip paprašyti atlyginimo?
Visų pirma, derybos dėl atlyginimo neturi būti panašios į prašymą. Ir dažnai šiose derybose pasitaiko nesusikalbėjimo: vadovai užduoda klausimą „Kiek norite uždirbti?“, kandidatai atsako: „Noriu gauti…“
Nors iš tiesų darbdavio mintyse klausimas skamba šiek tiek kitaip: „Kiek kainuotų jūsų žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir ta vertė, kurią sukurtumėte?“. O darbuotojas iš tiesų mintyse atsako: „Esu pripratęs ir moku apsieiti štai su tokia suma per mėnesį ir manau, kad tai sąžininga.“
Kai suprantame, kad derybos dėl atlygio – tai derybos dėl kainos, tampa aiškiau, kodėl į jūsų pareiškimą apie planuojamą pirkti būstą, automobilį ir todėl reikalingą tokį atlyginimą potencialus darbdavys žiūri skeptiškai ir šiek tiek nusivylęs.
„Beje, manau, kad ir darbdavio klausimo formuluotę laikas keisti. Jei klausimas panašus į šabloninę frazę, matyt, ir atsakymas bus toks pat. Tačiau jei klausimas apie atlyginimo lūkesčius būtų formuluojamas tiksliau, tarkime taip: „Kiek per mėnesį kainuotų jūsų atnešama nauda ir jūsų kompetencija?“, galbūt ir kandidatų atsakymai būtų tikslesni“, – kalbėjo specialistė.
Pasak L.Kovaitienės, atsakymas į klausimą apie lūkesčius atlyginimo dydžiui dar kartą galėtų parodyti kandidato motyvaciją siūlomam darbui ir tapti stipriu argumentu darbdaviui priimant sprendimą. Galbūt vietoj paprasto „Norėčiau uždirbti x eurų per mėnesį“ būtų verta darbdaviui trumpai pagrįsti savo lūkesčius, pavyzdžiui taip: „Atsižvelgiant į tai, kad turiu puikų išsilavinimą ir darbo patirties, apie kurią kalbėjome, taip pat vertinant mano pasiryžimą pritaikyti savo žinias bei įgūdžius jūsų siūlomame darbe ir tą vertę, kurią tikiuosi sukurti, manau, kad tai kainuotų x eurų per mėnesį.“
Bet kokiu atveju, atlyginimo aptarimas – beveik galutinis žingsnis link susitarimo dėl bendradarbiavimo.
Ieškant naujo darbo tenka atlikti nemažai darbų: domėtis darbo pasiūlymais, atidžiai įsigilinti į įmonių pateikiamą informaciją, paruošti patrauklų gyvenimo aprašymą, susitarti dėl susitikimo su potencialiu darbdaviu ir t. t.
Amžius – kliūtis ar ne?
Kodėl vyresni žmonės nerašo savo amžiaus į CV? Nes, sako specialistė, daugeliu atveju mano, kad jų kandidatūrą galimai atmes dėl amžiaus.
„Taip, yra kompanijų, kur darbdaviai įsitikinę, kad visi darbuotojai turi būti jauni. Bet sulaukiu vis daugiau prašymų rasti darbuotoją, turintį pakankamai darbo ir gyvenimiškosios patirties.
Įmonės vadovui pageidaujant jauno amžiaus darbuotojų, dažnai pasidomiu tokio sprendimo logika. Galėčiau apibendrinti įmonių vadovų mintis. Jas vienija keletas baimių, kurias galima būtų pavadinti mitais.
Pirmasis mitas: vyresnio amžiaus žmogus dirbs lėčiau. Gali būti, kad jaunas žmogus išties judės greičiau, nes turi daugiau energijos. Bet vyresnis, turintis vertingą patirtį, žinias ir įgūdžius, gali atlikti tą patį darbą per trumpesnį laiką, nesiblaškydamas. Jis žino tiesesnį kelią, jis ramiai pasieks tą patį rezultatą, kaip jaunas entuziastingas žmogus, nors darbdaviui ir atrodys, kad judesio buvo mažoka.
Antrasis mitas: vyresnio amžiaus darbuotojai neturi užsienio kalbų įgūdžių. Gali būti, pasitaiko, tačiau tokiu pat dažnumu pasitaiko ir jaunų kandidatų, nekalbančių jokia užsienio kalba ir net neplanuojančių mokytis. O štai kandidatai, užaugę praeitame šimtmetyje, bent vieną užsienio kalbą tikrai moka.
Trečiasis mitas: vyresnio amžiaus žmonės nemoka dirbti kompiuteriu. Taip, kartais kandidatas, dešimtmečiais dirbęs turguje, negali pasigirti aukštu kompiuteriniu raštingumu, tačiau nė kiek ne rečiau tenka sutikti jaunų žmonių, kurių žinios galėtų būti ir geresnės“, – kalbėjo L.Kovaitienė.
Pastaruoju metu, sako specialistė, darbo pasiūlymų padaugėjo bet kokios profesijos žmonėms. Specialistų trūksta, nors darbdaviai savo lūkesčių kritiškai nepadidino. Kaip ir anksčiau darbdaviai tikisi atsakomybės, sąžiningumo, savarankiškumo ir orientacijos į rezultatą.
Priklausomai nuo siūlomo darbo, lūkesčiai, žinoma, skiriasi. Tačiau, jei vyresnio amžiaus kandidatas neatitinka lūkesčių (pvz., nekalba užsienio kalbomis, prastai dirba kompiuteriu, nevairuoja ir pan.), amžius – tikrai ne ta priežastis, dėl kurios kandidatūra nebuvo svarstoma toliau.
Meluoti dėl amžiaus nėra išeitis
L.Kovaitienė pataria kandidatams neslėpti savo amžiaus, juolab nemeluoti ir drąsiai jį įrašyti į savo gyvenimo aprašymą.
„Žinoma, amžius tikrai nėra kriterijus renkantis, bet kiekvienas iš mūsų turime savo darbinę istoriją. Atrankų specialistas privalo suvokti jūsų karjeros logiką, atsižvelgti, kiek teisingai pateikti duomenys, ir užduoti klausimus, leisiančius geriau jus suprasti.
Nuo to, kad „flirtuosite“ su atrankų specialistais, poreikis kompleksiškai vertinti jūsų darbinę istoriją niekur nedings.
Kartais kandidatams, kurie nepaminėjo savo amžiaus gyvenimo aprašyme ir klausia manęs, ar to reikia, atsakau: „Jūs juk norėtumėte dirbti patikimoje kompanijoje, neslepiančioje nieko? Norėtumėt pasitikėti įmone, kurioje dirbsite? To paties tikisi ir darbdaviai – naujo komandos nario, kuris neslepia amžiaus, patirčių ir nuomonės.“
Kai kandidatas į mano pasidomėjimą, kodėl nenurodė amžiaus, man atsako, jog aš pati galiu atsiskaičiuoti pagal jo universiteto baigimo metus, pati vadinu tai „flirtu“. Nuo to, kad „flirtuosite“ su atrankų specialistais („turi vertinti ne mano amžių, bet kompetenciją“), poreikis kompleksiškai vertinti jūsų darbinę istoriją niekur nedings.
Dar kartą priminsiu – amžius niekaip nedaro įtakos mano pasiryžimo su kandidatu aptarti siūlomą darbo poziciją, amžius – ne kriterijus, vertinant kandidatą, tad tendencingai nenurodyti ir universiteto baigimo metų – nėra jokios prasmės. Svarbiausia – jūsų patirtys, žinios ir gebėjimai.
Nors būna situacijų, kai perskaitai trumpą gyvenimo aprašymą, lauki ateinant maždaug 27 metų merginos, o ateina akivaizdžiai vyresnė moteris. Pasiteiravau, kiek moteriai metų. Sako: 52-eji. „Kaip miela, – sakau. – Mes vienmetės.“ Ji sutriko ir prisipažino, kad jai 61-eri. Beje, tai buvo geriausia kandidatė į siūlomą poziciją. Ir nerimauti dėl amžiaus jai tikrai nevertėjo“, – pasakojo L.Kovaitienė.
Vienam gyvenimo aprašymui – 20 sekundžių
Per pastaruosius keletą metų sumažėjo gaunamų per savaitę gyvenimo aprašymų skaičius. Nors karantino metu buvo vienas darbo pasiūlymas, per savaitę sulaukęs beveik 700 kandidatų dėmesio. Vidutiniškai šiuo metu į vieną darbo vietą kandidatuoja 100–300 žmonių. Tiek gyvenimo aprašymų tenka perskaityti personalo atrankų specialistui.
„Statistiškai vidutinis CV skaitymo laikas Lietuvoje yra 20–30 sekundžių, pasaulyje – 5–6 sekundės. Per šį trumpą laiką atrankų specialistas turi apsispręsti dėl susitikimo su kandidatu. Tad jūsų gyvenimo aprašymas, jo tvarka, forma, išdėstymas, logika yra svarbūs.
Žinoma, per daugelį metų išmoksti skaityti daugiau nei parašyta. Ir kartais tiesiog aišku, jog būtina pasikalbėti su šiuo žmogumi, bet atranka – ne nuojautos ar asmeninės simpatijos dalykas. Jūsų gyvenimo aprašymas – vienintelė galimybė apie jus sužinoti. Tad ką ten parašysite, tą aš ir perskaitysiu“, – kalbėjo pašnekovė.
Taigi, kas gi tie CV akcentai, leidžiantys susidomėti jumis per 20 sekundžių?
Nieko labai sudėtingo, sako L.Kovaitienė, pirmiausia – tvarka ir logika. Patikrinkite, ar nepalikote gramatinių klaidų. Atkreipkite dėmesį, ar parašėte gyvenimo aprašymą viena kalba – daugėja atvejų, kai aprašymas prasideda lietuviškai, pareigybė nurodyta moteriškąja gimine, o baigiasi angliškai ir „vyriškai“.
O gal parašėte skirtingas eilutes skirtingais šriftais? Supainiojote pavadinimus, datas, aprašėte patirtį ne nuo paskutiniosios darbovietės? Smulkmena po smulkmenos – ir gyvenimo aprašymas sudaro netvarkingo dokumento įspūdį.
„Tikiu, kad kiekvienas esame skaitę reklaminį skelbimą, gavę lankstinuką su reklama, kuri surašyta neprofesionaliai, netvarkingai, atmestinai. Tarsi pardavėjui nelabai svarbu mus sudominti. Darbdavio – potencialaus jūsų „kliento“, besidominčio jūsų kompetencija ir galimybe dirbti kartu, – požiūris į jūsų gyvenimo aprašymą yra toks pat.
Jei jau pasirūpinote tvarka gyvenimo aprašyme, pasirūpinkite jūsų pateikiamos informacijos logika. Svarbiausias patarimas – nemeluokite. Šiais informacijos sklaidos laikais apie jus galima sužinoti iš jūsų pačių pateikiamos informacijos socialiniuose tinkluose, jūsų komentaruose ir panašiai, tad net nepajusite, kaip nutylėję faktus gyvenimo aprašyme, labai paprastai juos atskleisite kitur.
Antrasis patarimas: būkite logiški pateikdami informaciją. Pabrėžkite savo patirtis ir gebėjimus, kurie būtų naudingi būsimajame darbe. Neperkraukite gyvenimo aprašymo informacija, kuri neturi jokios prasmės ir naudos darbdaviui, kaip antai tikslus namų adresas ir nurodyta šalis – Lietuva.
Pamenate apie 20 sekundžių? Ypač greitai sekundės senka, kai žmogus nurodo pilietybę (Lietuvos), šeiminę padėtį (3 vaikai, jų vardai, amžius ir t.t.), įvairius laisvalaikio užsiėmimus. Pakalbėkime apie tai susitikimo metu, jei tik jums tai svarbu, bet gyvenimo aprašymo užduotis – pristatyti savo patirtis ir kompetencijas taip, kad darbdavys suprastų susitikimo su jumis vertę.
Ar žinojote, kad geriau jus suprasti padėtų jūsų patirtys, aprašytos logiškais sakiniais, o ne tais šabloniniais išsireiškimais – ataskaitų rengimas, projektų vykdymas ir panašiai?
Turbūt žinojote, kad daug svarbiau už jūsų darbo pobūdžio aprašymą – pasiekimų įvardijimas. Gaila, nedaug kandidatų pamini savo darbus, už kuriuos yra labiausiai vertinami. Tai labai padeda suprasti ne tik stipriausius jūsų bruožus, bet ir jūsų nuomonę.
Tad jūsų gyvenimo aprašymo tvarka ir logika – pagarbos būsimajam darbdaviui ir motyvacijos darbui išraiška bei tikra priežastis suteikti jums pasitikėjimo kreditą“, – sakė L.Kovaitienė.
Kodėl iš darbo išėjo Martynas?
Kai atranka vyksta sėkmingai – visi kandidatai pakalbinti ir galima drąsiai pristatyti rekomenduojamų kandidatų gyvenimo aprašymus užsakovui – būsimajam naujoko vadovui, atrodo, belieka laukti darbdavio pasirinkimo ir išgirsti jo argumentus.
„Bet kas kartą vadovai užduoda vieną klausimą. Tiesiog iš karto, kai tik išgirsta, kad sėkmingiausias kandidatas, pavadinkime jį Martynu, pasiruošęs pokalbiui su vadovu, o aš rekomenduoju jį pakalbinti. Paprastas klausimas: kodėl toks šaunus darbuotojas ir patikimas žmogus Martynas išėjo iš darbo ir ieško naujo?
Todėl logiškai mąstant – jei darbdaviams tai labai svarbu, galbūt verta paminėti gyvenimo aprašyme darbo keitimo priežastį? Su vienu šauniu kandidatu pasikalbėjusi išsakiau šią mintį. Jis pasisiūlė pakoreguoti savo gyvenimo aprašymą.
Nuoširdumas, pagarba sau ir pašnekovui, sąžiningumas ir tikra motyvacija siūlomam darbui – neatremiamai geras nuostatų kompleksas kiekvienam kandidatui.
Perdaviau kandidato gyvenimo aprašymą direktoriui. Jis perskaitė ir pakėlęs akis pasakė: „Jaučiuosi tarsi būčiau pasikalbėjęs su šiuo žmogumi – taip aiškiai viskas išdėstyta. Žinoma, norėčiau su juo susitikti gyvai.“
Reikia pripažinti, kad Martyno gyvenimo aprašymas buvo tvarkingai paruoštas, išsamus, tikslus, tad darbo keitimo priežasties nurodymas tapo tik dar vienu privalumu. Jau po kelių dienų Martyną pasveikinau su nauju, įdomiu darbu.
Galėčiau kalbėti ilgai apie dalykus, padedančius tapti labiausiai vertinamu kandidatu, tikiu, kad žmonės, ieškantys darbo, panašių patarimų skaitė šimtus. Informacijos gausa apie darbo paieškas – šokiruojanti, tačiau nuoširdumas, pagarba sau ir pašnekovui, sąžiningumas ir tikra motyvacija siūlomam darbui – neatremiamai geras nuostatų kompleksas kiekvienam kandidatui.
O jei po pokalbio su būsimu darbdaviu galite save pagirti (pristačiau save geriausiai, kaip mokėjau, geriau – negalėjau), tuomet jaudintis nebėra priežasčių. Belieka apsvarstyti, ar šio darbdavio pasiūlymas jums – tikrai tai, ko ieškojote“, – kalbėjo L.Kovaitienė.
