Pamesta siela
Informacijos ir komunikacijos mokslus baigusi Jurgita, paprašyta pasidalinti, kuo norėjo tapti vaikystėje, susimąsto: „Man regis, nelabai turėjau vizijos. Nepamenu svajonių. Buvau kaip tie vaikai, kuriems sekasi daugiau mažiau viskas. Kažkokios labai aiškios krypties neapčiuopiau. Aš buvau gera mergaitė, o kur stoti, rinkausi pagal tai, kas yra puikiai vertinama visuomenės“, – mokyklos baigimą prisiminė moteris.
Iš Vilkaviškio studijuoti Jurgita atvyko į sostinę ir labai greitai pradėjo savarankišką gyvenimą.
Pavyzdingai baigti mokslai – ir bakalauras, ir magistras, „Erasmus“ mainų programa Švedijoje, stažuotė, bendramokslių ir kolegų rekomendacijos, o galiausiai – pasiūlytas puikus darbas bei, kaip pati sako, svajonių gyvenimas Briuselyje.
Jurgitai iš tiesų sekėsi puikiai, aplinkos skatinama ji toliau siekė karjeros aukštumų, atlyginimas buvo puikus ir laukė dar didesnės profesinės perspektyvos. „Bet nedžiugino“, – nusišypso Jurgita, prisipažįstanti, kad kone visą minėtą etapą vidinis kirmėliukas nuolat graužė – esi ne čia. Pašnekovė svarsto, kad ne veltui būtent tada jai į rankas pakliuvo knyga „Pamesta siela“, mat būtent taip ji ir jautėsi.
10 metų Belgijos sostinėje Jurgitai atnešė daug gražių dalykų, tačiau prisimindama save, įsispraudusią į juodą kostiumėlį, sako, jog grįžti į tą etapą tikrai nenorėtų: „Mačiau žmones, kurie uždirba fantastiškai, gyvena lyg ir pavyzdingus gyvenimus, tačiau yra užrakinti auksiniuose kalėjimuose. Gal mane ir išgąsdino, kad tai gali būti mano ateitis.“
Jurgita atvirauja, kad suvokimas, jog tikrai reikia ką nors keisti, atsirado, veikiausiai, maždaug prieš penkerius metus. Moteris tarp darbų daug keliaudavo, taip bandė nuraminti sielą, tačiau grįžusi į Lietuvą suprato, kad reikia sustoti ir mėginti pajausti, kur visgi yra jos kelias.
„Mano siela nuolat kuždėjo, kad nesu savo vietoje, tiesiog nejaučiu pasitenkinimo. Ir vieną dieną atėjo tas momentas, kai suvokiau, kad nebepakeliu daugiau būti ten, kur esu – apsisprendžiau pokyčiui, nors nežinojau dar, kur eisiu“, – pasakoja moteris.
Dabartinis kelias, pasak kūrėjos, neatsirado lengvai: „Tam prireikė skirti daug laiko savęs pažinimui ir priėmimui, įsiklausymui ir pasiryžimui keistis. Pokytis skauda, tai nėra lengvas kelias, reikia išmokti pasirinkti, išeiti iš ten, kur tau nėra tinkama, nutraukti santykius, kurie nėra palaikantys. Psichoterapija buvo vienas iš esminių įrankių visame šiame virsmo procese.“
Ilga pauzė
Žiūrėdama retrospektyviai, Jurgita svarsto, kad kelionėse ir stažuotėse praleisti metai, gyvenimas Briuselyje greičiausiai buvo mėginimas bėgti nuo savęs, mat grįžusi į gimtąjį miestą Vilkaviškį ji pajuto pauzės poreikį: „Supratau, kad Briuselį, pasaulį, kitus žmones galbūt pažįstu ne itin gerai, tačiau veikiausiai daug geriau nei save.“
Pašnekovė atvirauja pajutusi, kad tiesiog sukosi gyvenime, kurį diktavo aplinka, bet negirdėjo ir ilgą laiką net neklausė savęs, o ko nori pati?
Taigi, 2017-ieji, kai grįžo į Lietuvą, buvo naujoji pradžia. Pirmiausia, tai buvo ilgo sustojimo ir pažinties su savimi laikas, o jau daug vėliau – ir meninio gyvenimo bei kūrybinio verslo.
„Išmokau leisti sau jausti. Pirmiausia, jausti save. Tiesiog keldavau sau klausimą: o ko aš noriu? Užuot ką nors veikusi automatiškai, leidau sau tiesiog būti. Neapkroviau savęs užduotimis, lūkesčiais ir produktyvumo matais. Buvau tiesiog atvira ir smalsi.
Tik aiškiai žinojau, kad nenoriu gyventi Vilniuje, tempas jame man per didelis, tada prisiminiau – juk svajojau gyventi prie jūros, mintyse šovė – Klaipėda. Neturėjau ten nei darbo, nei draugų, nei jokių planų, bet tvirtai tikėjau, kad viskas atsiras. Taigi taip apsisprendžiau kraustytis į uostamiestį ir iki šiol čia puikiai gyvenu“, – šypsosi Jurgita.
Pasidavė žaidimui
Moteris atkreipia dėmesį, kad visiškai nelaikė savęs kūrybinga asmenybe, niekada nieko panašaus neveikė, tačiau pasidavė žaidimui. Jurgita pradėjo lankyti dailės užsiėmimus, o vėliau į jos rankas pateko molis. „Suleidusi rankas į molį, supratau, kad lipdyti man yra džiaugsmas. Patyriau vadinamąją tėkmės būseną, apie kurią buvau tik knygose skaičiusi. Apėmė ramybės jausmas, ekstazė ir aiškumas, kad tai yra mano kelias“, – džiaugiasi moteris.
Jurgita pradėjo lipdyti, nes tai jai labai patiko, teikė atgaivą. „Pradėjau lankyti keramikos pamokas, iš pradžių kartą per savaitę, o vėliau ir kiekvieną dieną. Per vieną iš pirmųjų užsiėmimų nusprendžiau nusilipdyti vazoną, o išėjo autoportretinė vaza.
Vėliau kūryba iš manęs tiesiog plaukė. Atrodo, tarsi pačios rankos vedė mane. Tuomet ir supratau, kad negaliu to nedaryti. Molis mane gydė ir veikė terapiškai. Matydama jo poveikį, baigiau ir dailės terapijos kursus. Ateityje, manau, atversiu studijos duris būtent terapiniams lipdymams. Taip pat molis mane stipriai gydė nuo perfekcionizmo ir labai gerai įžemino“, – tikina pašnekovė.
Tikrasis virsmas – 40-ies
Savęs paieškos užtruko gerą penkmetį, o didysis virsmas, kaip sako Jurgita, įvyko 40-ies, žengiant į penktą dešimtį. Tiesa, iš pradžių, nors ir jautėsi laiminga lipdydama, viešinti savo kūrinius, imtis verslo stokojo drąsos.
„Tuo metu, kai tik pradėjau savo kūrybinę veiklą, iš kitos keramikės įsigijau jau išvystytą prekės ženklą. Atrodo, kad šis žingsnis susiklostė tiesiog stebuklingai, nes ji ieškojo, kam perleisti puoselėtą veiklą, o aš, atsirėmusi į savo vidinį pajutimą ir žinojimą, nusprendžiau tai perimti į savo rankas“, – pasakoja pašnekovė
Jurgita prisiminė, kad tik atsikrausčiusi į Klaipėdą, savo svajonių knygelėje užsirašė „turiu savo studiją Klaipėdoje“. Kokia ši studija bus, tada net neįsivaizdavo.
Kai atrado molį, kryptis tapo aiški, tačiau pačiam verslui ir, kaip pati sako, išlindimui iš kiauto didžiausią postūmį turėjo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotas projektas „Kūrybinio verslo žingsniai“, kurį įgyvendino VšĮ „Kultūros centras Kūrybos gelmės“. Apie jį Jurgita sužinojo vieną vakarą tiesiog užsukusi pas pažįstamą menininkę.
„Kūrybinio verslo žingsniai“ sudarė palankias sąlygas jauno kūrybinio verslo atstovams žengti pirmuosius žingsnius. Grafinio dizaino studijoje kūrėjai, padedami savo sričių profesionalų, galėjo sukurti vizualinę ir reklaminę medžiagą bei rinkodarinį paketą savo kūriniams viešinti.
Kaip pasakoja Jurgita, darbas grupėse ir grįžtamasis kolegų ryšys suteikė drąsos ir pasitikėjimo savimi, savo kūryba. Kūrybinės dirbtuvės buvo filmuojamos, o tai padėjo suformuoti įgūdžius, kaip komunikuoti su savo sekėjais, kurių Jurgitos „Facebook“ puslapis „Mėnulio pietūs“ turi per 6 tūkst. Ne ką svarbiau, pasak pašnekovės, kad projektas padėjo integruotis į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Užmegztos pažintys virto ne tik partnerystėmis, leidžiančiomis vystyti kitas veiklas, bet ir draugystėmis.
Jurgita savo pirmąją parodą atidarė dar projekto metu, o dabar svajoja surengti naują Briuselyje, taip skleisdama ir pasakodama savo istoriją, kuomet davusi sau laiko atrado savo kūrybiškumą.
Pašnekovė džiaugiasi, kad atvykus į uostamiestį knygelėje užrašytą svajonę pavyko įgyvendinti. Pavyko su kaupu, o naujasis etapas džiugina širdį ir sielą. Jurgita šypsosi, kad kartais net negali patikėti, jog kasdien važiuoja į savo mylimą keramikos studiją pačioje Klaipėdos senamiesčio širdyje.
Jurgita Jurkšaitė dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte "Kūrybinio verslo žingsniai", kurį įgyvendina VšĮ "Kultūros centras Kūrybos gelmės".
