– Koks jausmas, kai tau 30? Yra kažkokių baimių – esą ojėj, jau gal daug metų, gal dar ne viską padariau, gal jau tikrai reikia surimtėti – kaip ir vadinasi tavo gimtadienio koncertas? Nors žinant tave, tai surimtėti, regis, tau tikrai nėra prioritetas gyvenime.
– Jausmas labai primena tuos laikus, kai man buvo 29-eri. Bet tie laikai jau praėjo. O metų truputį daugiau negu vakar. Padariau taip pat ne viską, bet visko padaryti aš net ir neplanavau. Tačiau šis tas padaryta, šis tas dar laukia savo eilės.
O tas „surimtėjimas“ tikriausiai kiekvienam sukelia skirtingas asociacijas. Nes pats žodis „rimtas“ tai nereiškia, kad žmogus vien tik nelinksmas. Į šį žodį sutelpa daugybė reikšmių. Pavyzdžiui, terminų žodyne sakoma, kad „rimtas“ – ramaus, apgalvoto, santūraus elgesio ir veiksmo, susimąstęs, kreipiantis dėmesį, svarbus, rodantis susirūpinimą. Tai – puikios savybės.
Manau, kad aš anksčiau kartais taip pat būdavau rimta. Todėl ir dabar nebijau šito žodžio ir su malonumu pakartosiu – SURIMTĖJAM! 30!
– Kokiais dalykais šiuo metu labiausiai džiaugiesi?
Mano vaizduotė piešia neblogą ateities paveiksliuką ir, jei tik nenusibos šitie gėlynų reikalai, turėtų išaugti nuostabus augalų sodas.
– Net nežinau, kaip reiktų suskirstyti. Galima sakyti, kad visi džiaugsmingi dalykai vieni kitus papildo. Iš tikrųjų pastaruoju metu jaučiuosi labai laiminga. Turiu begalę skirtingos ir įdomios veiklos, mane supa nuostabiausi pasaulio žmonės, kūrybinių minčių, idėjų, planų netrūksta. Be to, ruduo mane įkvepia, ypač kai žinau, jog po rudens – žiema.
Na, o būtent šią minutę labiausiai džiugina mintis, kad gali daryti, ką tik sugalvoji. Šiuo atveju sugalvojau per gimtadienį pasidaryti koncertą ir pasidariau! Ir tas be galo džiugina. Todėl jeigu šiandien į koncertą ateis daugiau žmonių, negu įsivaizdavau, tai džiaugsmo bus dar daugiau.
– O kas tave liūdina?
– Įvairiose situacijose įvairūs dalykai ir liūdina. O ir liūdesys tas kaskart skirtingas. Šiaip aš truputį mėgstu tą tokį nostalginį, egzistencinį liūdesį. Jis labai padeda atsirinkti, kas yra svarbu, o dėl ko išvis nereikia „sukt smegenų“. Aš neretai jaučiu tokį liūdesį ir, nors nežinau jo buvimo priežasties, bet jis yra, ir tas suteikia dar daugiau laimės. Aišku, jei šiandien niekas neateis į mano koncertą, tuomet liūdesio priežastis bus tikrai aiški.
– Kaip suprantu, mėgsti bandyti naujus dalykus – naujas šokio rūšis (pvz., pole dance), naujus darbus. Ar gali prisiminti, ką naujo ir tikrai įdomaus išbandei per pastaruosius metus ir ką tau tai davė?
– Viskas, ką tik išbandai, kažką duoda naudingo. Naujausia patirtis man buvo vasaros gėlininkystės. Didžiąją vasaros dalį praleidau kaime: prisodinau įvairių gėlių, prisiliečiau prie eterinių aliejų gamybos.
Mano vaizduotė piešia neblogą ateities paveiksliuką ir, jei tik nenusibos šitie gėlynų reikalai, turėtų išaugti nuostabus augalų sodas. Pažiūrėsim, kas iš to išeis.
– Stebint tave, tavo video, kokia tu esi, kartais apima baltas pavydas – tu tokia laisva, atrodo, neturi jokių kompleksų. Iš kur ta laisvė?
– Iš visur. Iš visur, kas mane supa. Iš Lietuvos. Laisvė yra labai svarbi vertybė, reikia ją mylėti ir joje būti.
– Tau nuo mažens nerūpėjo, ką pagalvos kiti?
– Rūpėjo. Ir dabar rūpi. Kartais. Žiūrint, kas tie kiti.
– Ką darai, kai jautiesi visiškai išsekusi, liūdna ar apatiška? Koks tavo atsistatymo receptas?
– Pirma vieta – masažas. Šiaip gal visai nieko kažkur išvažiuoti pakeisti aplinką, bet net nebūtinai. Svarbu išsimiegoti, viską daryti sulėtintai, skaniai pavalgyti ir po to – dar kartą į masažą. Geriausia yra nepervargti. Aš tarp darbų pasidarau pertraukėles. Poilsis žmogui būtinas.
– Tu nuolat matoma ant scenos – dainuoji, dalyvauji muzikiniuose projektuose, tačiau teatre tavęs nematyti. Kodėl?
– Teatre aš vaidinau, ir ne kartą, o etato neturiu, nes niekas nekvietė, o ir pati nesisiūliau. Juolab, kad daugiau dėmesio skiriu muzikiniams reikalams.
Kita vertus, ir teatras, ir muzika, ir šokiai yra viskas viename. Dažnai būna, kad muzikantai griežia dantį, kada aktoriai neva tampa dainininkais, ir atvirkščiai. Nesuprantu, kodėl tai kažkam nepatinka. Aš asmeniškai labiau mėgstu sąvoką „artistas“.
Scenos žmogus gali būti visoks, turėti daug visokių sprendimų ir nebūtina apibrėžti jo pagal diplomą, tai tiesiog žmogaus kūryba.
– Kaip atsirado tavo solo projektas EYE’stė?
– Visada norėjau savo nuosavos programos. Darbas komandoje labai skiriasi nuo darbo su savimi. Man labai patinka išsikrauti iki galo taip, kaip aš pati tai suprantu, neieškant kompromisų. Mėgstu jausmą, kai nuo manęs priklauso ir pirminis, ir galutinis sprendimas.
Ir dabartinė mano muzika skiriasi nuo anksčiau kurtos. Bent jau muzikine prasme. Dabar pavadinčiau ją elektronizuota poetika. Bet vis dėl to siūlyčiau ateiti šį vakarą į mano gimtadienio koncertą „Surimtėjam! 30!“ (Vilniaus bare „Peronas“. – Red.) ir bus aiškiau, ar tapsite mano muzikos fanais ar… Norėčiau, kad taptumėt.
– Kam ir už ką gyvenime esi labiausiai dėkinga?
– Oi... Mamytei ir Tėtukui, kad mane pagimdė, seneliams ir močiutėms, kad pagimdė mamytę ir tėtuką, proseneliams, kad pagimdė močiutes ir senelius, proproseneliams, kad… Manau, būtų labai ilgas sąrašas. Ir čia tik apie gimdymą, bet kiek padėkų dar yra po jo… Gal tiesiog AČIŪ visai visumai!
