– Kaip jūsų gyvenime atsirado kalbos?
– Kalbas atradau labai netikėtai – niekad jomis nesidomėjau, o mokykloje apskritai mokiausi prastai. Visgi atsitiktinai 8-oje klasėje išgirdau, kad yra tokia dirbtinė esperanto kalba. Kaip mokinys buvau sumišęs, sutrikęs ir tuo metu galvojau: kaip galima kalbėti dirbtine kalba, o vėliau ja dar ir kurti? Vienas mokytojas man padovanojo esperanto kalbos vadovėlį ir žodyną, tad pradėjau vartyti jų puslapius – žodžiai man pasirodė labai gražūs, nesudėtingi. Pramokęs esperanto kalbos, pamąsčiau, kad reikėtų pažiūrėti, kas vyksta rusų ir vokiečių kalbų gramatikoje, pradėjau šiomis kalbomis domėtis.
Vėliau man teko išvykti iš gimtojo Alytaus, mokytis Telšių vyskupijos licėjuje: ten susipažinau su lotynų kalba, kuri man pasirodė lengva, nes labai daug lotyniškų žodžių yra ir esperanto kalboje. Netrukus kilo entuziazmas pasižiūrėti, kas vyksta italų, ispanų, prancūzų kalbose…
Iš tiesų per visą gyvenimą mokiausi 35-ias kalbas, bet išmokau tik 12 ir dabar galiu jų mokyti.
Vėliau turėjau galimybę išvažiuoti į Italiją, studijavau Laterano universitete. Čia susipažinau su iš Kenijos ir Tanzanijos atvykusiais studentais, kurie tarpusavyje kalbėjosi suahelių kalba. Paprašęs jų, kad kalbos pamokytų ir mane, vėliau jos pradėjau mokytis pats. Tai nebuvo rimtos studijos, suahelių kalba susidomėjau daugiau, kai iškeliavau į Juodąjį žemyną. Laikui bėgant ten susipažinau ir su zulų kalba.
Po to pradėjau domėtis turkų kalba, nes į Turkiją dažnai skrisdavau pailsėti. Nors turkų kalba priklauso visai kitai kalbų šeimai, suahelių kalboje yra nemažai arabiškų žodžių. Dėl to man pasidarė įdomu, kaip funkcionuoja turkų kalba. Romanų kalbos man pasidarė savos, todėl pradėjau domėtis portugalų kalba. Na, o gyvendamas Vilniuje, daugiakultūriame mieste ir aktyvios lenkų bendruomenės apsuptyje, pagalvojau – kodėl nepramokus ir lenkų kalbos?
Iš tiesų per visą gyvenimą mokiausi 35-ias kalbas, bet išmokau tik 12 ir dabar galiu jų mokyti.
– Ar nebuvo etapų, kai šios kalbos painiojosi? O gal atvirkščiai – kuo daugiau mokaisi, tuo paprasčiau jas atskirti?
– Kartais, stebėdamas aplinkinius, matau, kad mokytis daugiau nei dvi kalbas kai kuriems yra iššūkis, nes žmonės painiojasi, nebeskiria jų. Visgi pats tos problemos neturiu – vienu metu galiu kalbėti visomis kalbomis, kurias moku. Žinoma, kai dirbau gidu ir turėdavau, tarkim, po italų grupės ateinančius ispanus, vieną kitą žodį supainiodavau, galbūt būdavau primiršęs kurio nors žodžio prasmę. Vis dėlto esu tikras, kad jei gerai moki kalbą, gali to išvengti.
Man pačiam patinka vienu metu mokytis 5-ių kalbų ir nebūtinai jas išmokti puikiai – kaip ir minėjau, mokiausi iš viso 35 kalbas. Kai kurios taip ir liko man galvelėje gal tik su pora žodžių, kai kurios išaugo į rimtus mokslinius tyrimus, darbus.
Vienu metu galiu kalbėti visomis kalbomis, kurias moku.
Kartais noriu išmokti kalbą, bet ji nelieka mano gyvenime. Tarkim, bandžiau mokytis japonų kalbos, bet to nebetęsiau. Kitos kalbos, nors ir neplanavau, su manimi pasiliko (šypsosi).
– Koks jūsų patarimas, kad kalbos liktų?
– Jeigu norite išmokti kalbą, pirmiausia rekomenduoju pamiršti žodį „motyvacija“, nes tai yra tinginių išmislas. Nėra tokio dalyko kaip motyvacija. Noriu – mokausi, nenoriu – nesimokau. Ir vargu ar net žodis „mokytis“ čia tinkamas – kalbą reikia ne mokytis, o vartoti – pažiūrėti ta kalba filmą, žinias, paskaityti laikraščių, ieškoti naujų žodžių, geriausiu atveju – bendrauti, keliauti kartu su ta kalba kalbančiais žmonėmis. Vartoti kasdien ir su ja gyventi – su ja gultis ir su ja keltis. Tada kalba tikrai liks jūsų gyvenime.
Kartais noriu išmokti kalbą, bet ji nelieka mano gyvenime.
– Ką jums duoda kalbos be to, kad galite jomis komunikuoti?
– Vieni sako, kad pinigai duoda laisvę. O aš sakau, kad man laisvę duoda kalbos – ne tik laisvę komunikuoti, bet ir laisvę naudoti literatūrą, žiūrėti filmus, laidas. Būna, pasidarau sau laisvadienį, prisiperku vaisių, saldumynų, gulėdamas lovoje žiūriu filmus ir net nepajaučiu, kaip perjungiu filmą, kuriame kalbama jau kita kalba. Tai man visiškai savas laukas. Atsimenu, kad net ir rašydamas disertaciją rėmiausi skirtingomis kalbomis parašytais šaltiniais – tuomet jaučiau visišką laisvę.
Bėgant laikui supratau, kad kalba išgrynina mūsų žvilgsnį į aplinką, į kitą žmogų, per kalbą galima atrasti labai daug dalykų, pastebėti tai, ko kita kalba galbūt iki galo neatskleidžia. Tai tam tikras suvokimas, daugialypiškumas, tarsi būtų suklijuota daug prasmės plokštumų, tarsi susidarytų briaunainis. Kalbų išmanymas – tarsi rankoje laikomas kampuotas rutulys, o tie kampai gludina, masažuoja delną, centrus, kurie dirgina mūsų smegenis ir sielą. Taip randasi visai kitas regėjimo laukas.
Vartoti kasdien ir su ja gyventi – su ja gultis ir su ja keltis. Tada kalba tikrai liks jūsų gyvenime.
Kalbos taip pat man suteikia ir daug galimybių neapsikrauti nereikalingomis emocijomis, kurios mums kartais trukdo gyventi. Kitaip tariant – leidžia jaustis laisvam, ramiam šiame daugiakultūriniame, daugiakalbyje pasaulyje.
– Ar pasakytumėt, kad kalbų mokymasis jus pakeitė kaip žmogų?
– Yra kalbininkų, kuriems rūpi vadovėliai, padaryti pratimą, atsakyti į klausimą (šiuo pasakymu tikrai nenoriu nieko įžeisti). Bet man kalba yra kažkas daugiau. Man kalba yra filmų žiūrėjimas, bendravimas, muzikos klausymas, poezijos skaitymas, kai esi vienas namuose ir girdi tos kalbos grožį erdvėje. Kalba man yra malda Visatai.
Kalba man yra malda Visatai. Tam tikra prasme man ji netgi simbolizuoja dievybę.
Kartą per mėnesį Vilniuje organizuojame šv. Mišias esperanto kalba, Eucharistiją švenčiame ir prancūzų, ispanų, anglų kalbomis. Kartais sulaukiu užklausų, kam tokios mišios organizuojamos – juk ypač esperanto kalbą mažai kas supranta. Bet juk žmonės šimtus metų nesuprato ir lotynų kalbos, nepaisant to, ja buvo aukojamos Mišios.
Mūsų vidaus, sielos žvilgsnis į Visatą – po to išreiškiamas ar neišreiškiamas kalbos žodžiais – yra labai gražus reiškinys. Kartais jau girdėto teksto terminas kita kalba atneša kitokį suvokimą ir malda pradeda atsiverti kiek kitaip – ispaniškai, vokiškai, rusiškai, esperanto kalba ir t. t. Svarbiausias yra mąstymo atvirumas.
Taigi man kalba yra labai platus reiškinys. Tam tikra prasme man ji netgi simbolizuoja dievybę. Tiek, kiek yra platus mūsų pasaulis, visata, neaprėpiama būtis, tiek yra neaprėpiama ir kalba – mums viską norisi aprašyti, verbalizuoti, apsakyti, išsakyti. Kartais gal ir sau, bet dažniausia – kitam.
Iš tiesų manęs niekas nemokė, kaip tų kalbų mokytis – gal ir būtų buvę paprasčiau, jeigu kas būtų pataręs. Bet per tuos ieškojimus ir mokymosi procesą su kalba susikūriau labai asmeninį santykį. Kadangi nemokėjau mokytis, su kalba gyvenau.
Net vėliau rašydamas savo vadovėlius, į juos sudėjau akimirkas, kuriomis gyvenau. Tarkim, važiavau traukiniu ir išgirdau įdomų pokalbį tarp vyro ir žmonos. Na, man pokalbis pasirodė įdomus, jį įdėjau į vadovėlį. Arba taip į vadovėlį įdėjau ir pokalbį su studentu. Arba oro uoste pamatytą reklaminį užrašą. Visa tai dokumentuoju, fotografuoju. Taigi, tie vadovėliai man yra kartu ir mano paties istorija. Tai savotiškas mano kalbų dienoraštis. Ir kaip yra malonu mokyti iš tokių knygų! Man tai gyva, sava.
Todėl ir sakau, kad kalbą reikia įbūtinti savyje, kasdienybėje, ji turi būti šalia tavęs.
– Tikiu, kad per tiek laiko mokantis kalbų, teko gerai apsvarstyti ir savo santykius su gimtąja kalba.
– Mano meilė lietuvių kalbai užgimė pradėjus mokytis kitų kalbų. Prieš išvažiuodamas studijuoti į Italiją, buvau užkietėjęs „užsienietis“ – mokiausi kitų kalbų, klausiau užsienietiškos muzikos, domėjausi svetimomis kultūromis, mada. Žinoma, tai yra įdomu – tie nauji, neatrasti dalykai, naujos patirtys…
Bet kai išvykau svetur, ypač kai ten mane kartais pavadindavo rusu (klausdavo – kas jūs, tie lietuviai, esate?), suklusau. Ta patirtis kartais būdavo ir skaudi, įžeisdavo. Esu turėjęs tikrai nemalonių patirčių, bet dabar už tai esu dėkingas, nes dėl jų pradėjau daug skaityti lietuviškai, prašydavau draugų, kad man atsiųstų lietuviškų knygų. Italijoje sutikdavau lietuvių, su jais knygomis keisdavomės, pradėjau skaityti ir lietuvių literatūrą, kuria mokykloje visai nesidomėjau.
Mano meilė lietuvių kalbai užgimė pradėjus mokytis kitų kalbų.
Esu dzūkas – dėl to visiems sakau: ar būčiau Vilniuje, ar Paryžiuje, ar Niujorke, ar Buenos Airėse, vis tiek mirsiu dzūku. Kartais draugai man sako: „Kodėl, Gediminai, į mane kreipiesi „Stasiuk, Stasiuk“ – juk aš Stasys.“ Tada ir galvoju – kodėl visada kreipiuosi deminutyvais, malonybiniais žodžiais? Visgi suprantu, kad tai man diktuoja mano tarmė.
Dzūkuodavo mano mama ir močiutė, o močiutė net susinepatogindavo, jei jos ko paklausdavau literatūriškai (o gal ir nemokėdavo atsakyti?). Būtent močiutė ausdama man stovinčiam šalia staklių (dzūkiškai stovų) sekdavo pasakas, kartu su ja žiūrėdavome į tekantį Nemuną…
Supratau, kad visas šis turtas – mano ir jis yra neįkainojamas. Tuomet padariau kardinalų posūkį – atsisukau į savo kalbą, kultūrą ir tarmę. Taip man kilo įvairiausių norų – sudaryti dzūkų tarmės vadovėlį, net ir Bibliją esu pradėjęs versti į dzūkų tarmę (nors pats jau dabar sakyčiau „kalbą“). Tiek visko pradėjau – dabar prašysiu Dievulio dar 100 metų, kad leistų viską užbaigti (šypsosi).
– Šiemet minimi Dzūkijos (Dainavos) metai. Kuo jums dzūkų tarmė ir apskritai lietuvių kalba yra išskirtinės?
– Tikrai man daugelis pritars, kai pagarsinsiu, kad dzūkų tarmė yra gražiausia iš visų Lietuvos šnektų. Jau minėjau – mūsų tarmės dainingumas, skambumas yra išties išskirtiniai. O kiek joje mažybinių ir maloninių žodelių! Regis, jog prabilusį dzūkiškai supras ir pievų žiogelis. Aš dzūkų tarmę girdžiu ir savo močiutės austuose raštuose, kaimo pirkiose pakabintuose abrozėliuose, lauko darbų padargai irgi, regis, užkalbina mane dzūkiškai – juk kaime tekdavo ir vieną kitą ūkišką darbelį nudirbti. Žvilgtelkime į žemėlapį – net ir upių tėvas Nemunas savo vandenis plukdo dzūkų tarmės ritmu (šypsosi).
O gidaudamas visad klausdavau savo turistų – kaip jiems skamba lietuvių kalba. Būdavo ir tokių, kurie neskiria baltų nuo slavų kalbų, bet būdavo ir sakančių: „Jūs kalbate daug muzikaliau ir švelniau nei latviai.“ Didžiuojuosi, kad esu lietuvis ir kalbu viena seniausių pasaulio kalbų! Nežiūrint to, kad mūsų kalbos gramatika yra itin sudėtinga, visi užsieniečiai, kuriuos mokau, įsimyli lietuvių kalbą, pamėgsta nenuspėjamai šokinėjantį kirtį, ilguosius ir trumpuosius balsius ir net linksnių galūnių litanijas. Išties gaila, jog kai kurios emigrantų šeimos nesistengia savo atžalų mokyti lietuvių kalbos... Tai tarsi nepadovanota kalėdinė dovana. Kažkas yra pasakęs: „Jei pasaulio tautų vertė būtų matuojama jų kalbų grožiu, tai lietuviai būtų pirmoje vietoje tarp mūsų Žemės gyventojų“.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
