Į Lietuvą atvyko prieš 12 metų
Baltarusijoje užaugusi Natallia, baigusi mokyklą, priėmė sprendimą, kad nori kraustytis svetur. Pagrindinė priežastis buvo ta, jog mažame miestelyje, kuriame gyveno, nebuvo galimybių imtis, ko ji norėtų.
„Tiesa, man dar reikėjo išsiaiškinti, ką būtent noriu daryti, – šypteli N.Alekseevna. – Mano mama sutiko vyrą lietuvį, su kuriuo ėmė kurti gyvenimą Norvegijoje. Jie pasiūlė važiuoti kartu arba bandyti įsikurti Lietuvoje. Pasirinkau antrą variantą, nes norėjau gyventi viena.“
Taip Natallia, būdama 18-os, atsidūrė Lietuvoje, kur jai gyvenimas paruošė nemažai išbandymų. Nemokėdama lietuvių kalbos, mergina turėjo kuo greičiau įsilieti į vietinių žmonių kasdienybę tam, kad pritaptų.
„Supratau, kad, jeigu noriu čia gyventi, turiu kaip nors integruotis. Tam reikėjo vaikščioti visur, kur tik galiu: į kiekvieną konferenciją, renginį, klubą. Tai padėjo susipažinti su žmonėmis, suprasti, kaip jie gyvena, kaip su jais kalbėtis, pastebėti, ar jie tave priima ar ne. Apie porą metų, o gal net šiek tiek daugiau, buvo labai sunku.
Kurį laiką su žmonėmis bendravau angliškai – mačiau, kad lietuviai be problemų gali su manimi bendrauti šia kalba. Tačiau, kai čia gyveni 4 ar daugiau metų, jiems ima kilti klausimų, kodėl dar nekalbi lietuviškai. Tai nėra blogai, toks mąstymas normalus – jeigu žmogus gyvena kitoje šalyje, jis turi išmokti kalbą“, – pasakoja N.Alekseevna.
