Trijų vaikų mama Rimantė sako, kad Norvegiją pamilo iš pirmo žvilgsnio: „Pirmą kartą išvažiavau, kai buvo likę metai iki mokyklos baigimo – man tuomet buvo 17-a. Išvažiavau, įsimylėjau šią šalį ir supratau, kad grįšiu. Ten aš pasijaučiau labai gerai, supratau, kad atradau savo vietą.
Norvegija mane sužavėjo jaukiais namais, sodais, o ir Lietuva tada atrodė visai kitaip. Šiandien aš jaučiuosi Norvegijos dalis, net mano vyro tėvai sako, kad pamiršta, jog esu kilusi ne iš čia. O aš gyvendama Norvegijoje labai pamilau žmonių skirtingumą ir kitoniškumą“, – pasakoja ji.
– Kaip jūs atsidūrėte Svalbarde? Kas nuvedė į atšiaurų kraštą?
– Po poros metų, kai baigiau mokyklą, atvažiavau į Bergeną ir prasidėjo nuotykiai. Buvau jauna, neturėjau jokių įsipareigojimų, todėl keliavau po Norvegiją ir dirbau. Pasižiūriu į žemėlapį, susirandu vietą ir vykstu. O kodėl gi ne?
Iš pradžių ieškojau darbo ten, kur yra draugų ir pažįstamų, paskui dariau priešingai. Jeigu atsirasdavo koks darbo pasiūlymas toliau nuo komforto zonos, priimdavau kaip nuotykį ir iššūkį, juk taip daug smagiau ir įdomiau. Apvažiavau ne vieną vietą, dirbau senoviniuose viešbučiuose, kur daug jaunimo, o tada viena iš naujų darbo stotelių turėjo būti šiaurė – Svalbardas. Norėjau patirti, ką reiškia ten gyventi, o ne turistauti, pamatyti šalį gyventojo, o ne turisto akimis.
Tai labai unikali vieta, didžiąją jos dalį dengia ledynai ir ten galima patekti tik lėktuvu.
Svalbardas yra pusiaukelė link Šiaurės ašigalio – tai didelė sala, maždaug Danijos dydžio. Tai labai unikali vieta, didžiąją jos dalį dengia ledynai ir ten galima patekti tik lėktuvu. Įmanoma ir laivu, bet praktiškai tai nevyksta. Aš žinojau apie Svalbardo išskirtinumą ir labai norėjau ten pakliūti. Kai tik gavau darbą – išvykau. Pradirbau šešis mėnesius, gavau kitą darbo pasiūlymą, ir vėl likau. Taip laikas bėgo, čia sutikau savo būsimą vyrą Yngve ir taip praskriejo net 14 metų – dirbant, kuriant šeimą ir auginant vaikus. Šiuo metu sūnums Magnusui – 12-a, Edvardui – 8-eri, o dukrai Heddai už mėnesio – 3-eji.
Visada sakiau, kad Svalbarde aš užaugau ir susiformavau kaip asmenybė, nes gyventi ten pradėjau labai jauna. Visgi praėjusiais metais mes nusipirkome namą vidurio Norvegijoje ir palikome Svalbardą.
– Ar nebuvo sunku palikti vietos, kur praleidote net 14 metų?
– Mums labai sunku, juolab kad ten buvo unikali vieta. Ten mes gyvenome visai kitaip. Čia, vidurio Norvegijoje, pasaulis yra visai kitoks – tikresnis, skubesnis, pavojingesnis. Svalbarde mes gyvenome lyg burbule, kur bendruomenė buvo labai tampri ir mes buvome jos dalis. Didžiausias minusas ten buvo tai, kad žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja – niekas čia neužsibūna, nes atvyksta patirti nuotykių.
