„Mano tėvelis labai mylėjo muziką ir meną, tad ir aš augau apsupta meno knygų ir muzikos. Man patikdavo piešti, o ir mano tėtis tautodailininkas, tad atiduodavo besibaigiančias dažų tūbeles ir nušiurusius teptukus, kad galėčiau piešti – tai buvo pagrindinis mano turtas. Taip ir pradėjau pamažėle kurti ryšį su menu“, – kalba Jovita.
Ji mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, Vilniaus Saulės gimnazijoje ir lankė J.Vienožinskio dailės mokyklą. Kai reikėjo stoti, sako, kad vienintelė vieta, kur matė save, buvo Vilniaus Dailės akademija. „Įstojau į tekstilę ir su ta tekstile visą gyvenimą ir gyvenu – tai vienintelis ir nesikeičiantis dalykas“, – juokiasi Jovita.
Turkiją pamilo ne iš karto
Menininkė pasakoja, kad studijuodama magistrantūrą pagal Erasmus programą išvyko į Turkiją ir nesitikėjo, kad tiek užsibus. Visgi šiuo sprendimu ji šiandien džiaugiasi.
„Kai ten atvykau, sau pasakiau, kad nė velnio šitoje Turkijoje aš neliksiu... Ir taip nuo šio sakinio prabėgo 15 metų. Ten mokantis man vis labiau joje pradėjo patikti. Iš nuostabios profesorės gavau pasiūlymą likti ir studijuoti doktorantūrą. Galiausiai – kurgi geriau išmokti tą tekstilę, susipažinti su jos istorija nei Turkijoje? Nebent Indijoje ar Irane, tačiau nesu tokia drąsi“, – juokauja Jovita.
Turkijoje ji baigė doktorantūrą, gavo docentės laipsnį, kurio labai norėjo, ir pradėjo dėstyti Izmiro ekonomikos universitete Meno ir dizaino fakultete.
„Taip pradėsčiau penkerius metus. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad išmokti amatą, profesiją, susipažinti su tekstile nuo...iki Turkijoje yra pats geriausias dalykas – mano nuomone, Turkijoje yra vieni geresnių universitetų, kurie taip stipriai puoselėja tradicinio meno ir amato tradicijas“, – sako Jovita, šiuo metu sustabdžiusi akademinę karjerą ir atsidėjusi kūrybai.
Išskirtinė menininkės vizitinė kortelė – veltinis
Menininkė Turkijoje pradėjo dalyvauti pačiose įvairiausiose parodose ir keliauti po pasaulį su savo darbais. Ji surengė 13 asmeninių parodų Turkijoje ir Lietuvoje, dalyvavo daugiau kaip 50-yje tarptautinių parodų, bienalių ir meno renginių Lietuvoje, Turkijoje, Kinijoje, Ukrainoje, Urugvajuje, Indijoje, Prancūzijoje, Dominikos Respublikoje. Išskirtinė jos kūrinių detalė – veltinis.
„Aš jį derinu su viskuo – metalo, medžio ar keramikos detalėmis, o pastaruoju metu labai netikėtai atradau kompoziciją ir su cementu. Kuriu meno skulptūras – veidus – ir save vadinu išraiškų kolekcioniere.
Tam tikra prasme esu stebėtoja. Jeigu man pasirodo kažkas įdomu, aš galiu stebėti valandų valandas tą žmogų, jo mimikas, reakcijas ir pradėti kurti jo gyvenimo istoriją. Kolekcionuoju tas emocijas, labai daug fotografuoju ir po to iš atminties bagažo susikuriu tam tikrus veidus savo galvoje – be giminės, be spalvos, rasės, religijos – visiškai baltus ir švarius kaip naujagimius. Tačiau visi darbai turi mimikas, raukšles ir emocijas, nes tai man yra svarbiausia“, – apie savo kūrybą kalba menininkė.
Paklausta, ar mes, lietuviai, galime savintis veltinį, juk jis, atrodo, toks lietuviškas, Jovita sako – o kodėl gi ne? Veltinio kultūra Lietuvoje yra gili – nuo seniausių laikų tai buvo viena pagrindinių medžiagų, padedanti sušilti.
„Iš kitos pusės visose šalyse, kuriose auginamos avys, yra ta veltinio tradicija. Veltinis visada buvo dalis žmogaus buities, vienos tautos vėlė palapines, kitos aulinukus. Be to, jis buvo prieinamas visiems. Tai nėra prabangos dalykas, tačiau jo panaudojimo galimybės – tiesiog beribės“, – kalba J.Sakalauskaitė.
Kinija pakeitė gyvenimą į kitą pusę
Jovita pasakoja, kad su savo kūryba ji dalyvavo įvairiose parodose ir taip susiklostė, kad ji sudalyvavo From Lausanne To Beijing-9th International Fiber Art bienalėje su savo kūriniu „Vienatvės dievas“. Po bienalės jos gyvenimas pasikeitė į dar vieną pusę – moteris pradėjo bendradarbiauti su šių metų geriausiu Kinijos universitetu Tsinghua Pekine.
„Kaip menininkė aš dabar makaluojuosi kažkur Rytuose, o ne Vakaruose, ir veliu veltinukus. Kai taip pasakau, žmonės kažkodėl įsivaizduoja, kad kuriu meškučius (juokiasi). Kol kas sustabdžiau akademinę veiklą, išėjau iš universiteto. Manau, man tai kažkiek atsibodo. Esu toks žmogus, kuriam viskas labai greitai atsibosta.
Pastaruosius trejus metus buvo sunkoka keliauti dėl pandemijos, nuplaukė daug planų, tačiau kūryba niekada niekur nedingo. Šiuo metu užsiimu vien tik kūryba, tačiau visi jaučiame, kaip menui ir gyvenimui atsiliepė politinė situacija pasaulyje, pandemija. Visgi esu ramios kūrybos būsenos“, – sako Jovita.
Paklausta apie tai, kaip ją – kaip menininkę ir asmenybę – veikia Rytų kultūra, ji atvira – Turkijoje ji išmoko jausti ir rodyti jausmus.
„Aš labai myliu Lietuvą ir lietuvius, tačiau grįžus į Lietuvą man atrodo, kad man kažkas negerai – net draugai sako, kas tau yra? Kodėl tu visada laiminga? Tačiau, kodėl man nesidžiaugti? Esu Tėvynėj ir man čia gera. Tačiau mes, lietuviai, per mažai šypsomės ir per mažai rodome jausmus. Manau, kad lietuviai yra laimingi žmonės, tačiau esame įpratę slėpti savo emocijas. Susideda turbūt daug kas – šalta, gal kažkiek šiurkšti šalis, mentalitetas, auklėjimas.
Turkijoje aš praradau ir tokį dalyką kaip, „ai, kažkiek pakentėsiu“. Ne, aš nekentėsiu. Mano emocinė vaivorykštė čia labiau spindi negu Lietuvoje. Ji ryškesnė ir daugiau jaučianti. Emocinio barjero nebuvimas Turkijoje mane traukia labiausiai“, – sako pašnekovė.
Ji priduria, kad Kinijoje atvirkščiai – šioje dar šalčiau nei Lietuvoje, joje viskas paslėpta, emocijų visai nėra. Bet Kinijoje menininkę itin žavi pagarba darbui, amatui ir bendrai mokslui bei išsilavinimui.
-
Žymi Moldavijos menininkė Rodica Morari laimę atrado Kačerginėje: kuria ir kviečia į parodas miške po atviru dangumi
-
Kardinaliai save pakeitusios menininkės namuose – antram gyvenimui prikelti daiktai iš sąvartyno
-
Katalonijoje gyvenanti lietuvių menininkė D.Pečiukonytė Juan-Font: „Kodėl moterys nelaimingos? Todėl, kad vyrus myli labiau, nei jie myli jas!“
Šiuolaikinis menininkas yra visoks
„Kaip menininkė aš labai myliu šiuolaikinį meną, bet tokį, kuris sukurtas, o ne tik sugalvotas – t. y. šiuolaikinio meno kūrinyje aš turiu matyti, kad menininkas žinojo, ką daro, kad puikiai supranta techniką, ją moka valdyti, perpranta medžiagas ir viską sugeba taip sudėlioti, kad atspindėtų unikalią mintį – šiuolaikinę ir netikėtą. Kinijoje jaučiama pagarba būtent šiems dalykams.
Tu privalai turėti išsilavinimą – negali būti taip, kad sugalvojai ir esi menininkas. Tiek šiuolaikinis, tiek tradicinis menas Kinijoje yra labai gerai apskaičiuotas, sudėliotas ir tai kone priešingybė Turkijai. Šitos dvi šalys turbūt yra tokios, kaip ir aš pati – vieną dieną emocijų apsupta, kitą – absoliučiai susikausčiusi ir pasidavusi taisyklėms. Kinijoje tu negali vėluoti, o Turkijoje tu negali ateiti laiku“, – juokiasi Jovita.
Visa tai atsispindi ir jos kūryboje. Menininkė ne kartą pamini, kad jai labai nepatinka monotonija – tai tikras peilis kūrybai, todėl skirtingos kultūros ir bandymas jas suprasti, pajausti, ją labai motyvuoja kurti. Tie du kontrastai puikiai veikia kartu ir geriausiai atspindi Jovitą ir jos požiūrį į gyvenimą.
„Skirtingos kultūros, kontrastai turi tam tikrą varikliuką, kuris stumia į priekį. Taip pat tai didelė motyvacija darbui. Geriu viską iš aplinkos – žmonių, pamatytų vietų, viską ragauju ir tai atsispindi mano kūryboje“, – kalba J.Sakalauskaitė.
Jovita nemažai kalba apie šiuolaikinį meną ir menininkus. Paklausta, koks gi vis dėlto yra šiuolaikinis menininkas ji sako, kad daug kas priklauso nuo to, kokiame pasaulio krašte mes esame.
„Pavyzdžiui, Europoje šiuolaikinis menas yra vienoks, Turkijoje – visai kitoks, Kinijoje pamatysime dar kitus atspalvius. Europoje performansai yra ant bangos, o kinai to visiškai nesuprastų. Turkijoje, kur kartais bandoma kopijuoti kai kurias Vakarų idėjas, atsiranda turkiškos kultūros ir performansų derinių, kurie atrodo itin neįprastai.
Tačiau Turkijoje šiuolaikinis menas yra labai stipriai susijęs su Rytų kultūrų mentalitetu, technika, medžiaga ir tai meną veikia labai stipriai. Tarkime, kokioje Pietų Amerikoje technika, medžiagos ir gabaritai yra labai svarbu. O Europoje viršų ima konceptualusis mąstymas. Man asmeniškai labiau priimtinas Rytų pasaulio suvokimas apie šiuolaikinį meną“, – sako ji.
Europoje performansai yra ant bangos, o kinai to visiškai nesuprastų.
Turkija – spalvota ir kasdien vis kitokia
Jovita siūlo nusimesti visus įsivaizdavimus apie Turkiją, nes toje pačioje šalyje netrūksta spalvų ir netikėtų atradimų. Vienu žodžiu Turkijos neapsakysi ir negalima visų turkų mauti ant vieno kurpalio.
„Jeigu jūs važiuosite atostogauti į Alaniją ar Antaliją, matysite vieną Turkiją. Jeigu jūs gyvenate čia, matysite kitokią šalį, tačiau tai irgi priklausys nuo to, su kuo gyvenate, su kuo kuriate gyvenimą, į kokią šeimą patekote, kokį darbą dirbate, kokia aplinka jus supa. Ir jeigu gyvenate gerame rajone, dirbate gerą darbą, tai jūsų gyvenimas nesiskirs nuo gyvenimo Madride, Frankfurte ar Rio de Žaneire. Skiriasi maistas, karštis, oras, – daugiau nieko“, – sako menininkė.
Ji prideda, kad „problemos“ prasideda tada, kai jūs, pavyzdžiui, Lietuvoje būdami „per viduriuką“, Turkijoje norite pataikyti į tą patį viduriuką. Tačiau tie „viduriukai“ čia yra labai skirtingi ir pasaulis matomas kitaip, tačiau tame nėra nieko blogo.
„Turkai yra labai spalvingi ir skirtingi – tiek šiuolaikinių pažiūrų, tiek labai konservatyvūs, tad priklauso nuo to, kur pataikysite. Ir pasakyti, kad Turkija yra tokia ir tokia, aš negaliu. Toje pačioje Turkijoje rytinėje pusėje vyrauja vienokios pažiūros, o vakarinėje – visai kitokios. Tačiau tikrai galiu pasakyti, kad turkai yra draugiški, pagarbūs, išsilavinę, o pati Turkija – spalvota, įdomi ir su savo kultūra bei tradicijomis.
Turkai be galo myli gyvūnus, kuriuos augina visi vienu kartu, o žmonės, kurie myli gyvūnus, tikrai negali būti blogi. Jie labai empatiški. Iš tikrųjų čia niekas nėra už karą.
Turkai, patys patyrę ne vieną karą, supranta, ką tenka išgyventi ukrainiečiams. Jie itin empatiški – vaikų ir suaugusiųjų žūtys juos labai stipriai paliečia. Ukrainiečiai čia labai laukiami ir priimami, tačiau turiu pastebėti, kad laukiami ir rusai. Turkai tokie žmonės, kad kone be išimties myli užsieniečius. Tačiau mums, atvykėliams, yra be galo sunku suprasti tam tikrus kultūrinius dalykus čia, ir juos pradedi priimti tik praleidęs Turkijoje kokius penkerius metus“, – kalba Jovita.
Sava, kad ir kur būtų
Paklausta, ar jaučiasi sava Turkijoje, Jovita drąsiai atsako teigiamai: „Bet aš sava jaučiuosi visur. Bet kur mane numeskit, aš jau po mėnesio būsiu sava. Esu absoliučiai laisva, galiu save bet kur perkraustyti ir man ten bus gerai. Neatsisakau minties pakeisti šalį, tačiau kol kas nenoriu atskleisti savo planų, nes gali ir neišsipildyti“, – juokiasi Jovita.
Artimiausi menininkės planai – personalinė paroda Stambule ir, žinoma, toliau kurti. Ji sako, kad anksčiau jos gyvenimas buvo vien tik planai, o su pandemija moteris suprato, kad nori planuoti tik rytojų, nes poryt jau neįdomu.
„Man patikdavo laukti metų pabaigos. Šitie metai baigsis, o kas toliau? O dabar aš apie tai negalvoju. Menas yra mano gyvenimas 24/7, net ir žiūrėdama filmą, aš smaigstau veltinį. Menas ir kūryba mane lydi nuo tada, kiek save prisimenu, ir tai yra vienintelis nekintantis dalykas mano gyvenime.
Iš vienos pusės aš esu be galo laiminga, nes darau tai, kas man patinka. O iš kitos pusės aš galvoju, kad menas mane užvaldęs ir atrodo, kad ne aš gyvenu, bet „menas gyvena mane“. Ne aš kontroliuoju meną, bet jis mane ir aš esu jo dalis“, – sako Jovita.
