Studijoje vieši Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos (AHA) katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas. Jis nuo šių metų rugsėjo 1 d. tapo atsakingu už norinčių savo kūną po mirties paaukoti medicinos studijoms žmonių registrą VU Medicinos fakulteto AHA katedroje.
Kita studijos viešnia – Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ atstovė Vilma Radavičienė – moteris, nusprendusi, kad po mirties jos kūnas būtų padovanotas mokslo tikslams.
Lyg ir nieko pernelyg neturėtų stebinti mintis, kad medicinos studentai anatomijos mokosi tyrinėdami mirusio žmogaus kūną. Ir pačios donorystės idėja mūsų šalyje tampa vis artimesnė ir nebekelianti tiek daug baimės. Vis dėlto norinčių, kad jų kūnas po mirties būtų paaukotas moksliniams tyrimams, itin daug nėra (šiuo metu Vilniaus registre tokių asmenų yra apie 150).
Su studijoje viešinčiais pašnekovais kalbamės apie tai, ką reiškia „paaukoti savo kūną mokslui“ – kodėl to reikia, ar visų žmonių kūnai tinkami, kiek laiko kūnas yra naudojamas, kas su juo daroma, kur jis keliauja, kai jo nebereikia? Ar norinčių paaukoti savo kūną skaičius didėja, kaip tai keičia medicinos studijas, kokios priežastys lemia, kad žmonės vis dar su baime žiūri į tokį pasiūlymą?
Taip pat apie tai, kokios priežastys padeda apsispręsti teigiamai, kaip į tai reaguoja artimieji? Ką turi žinoti ir padaryti žmogus, nusprendęs savo kūną padovanoti mokslo tikslams?