Bėgimas nuo mirties
Jelizaveta, kartu su mama, broliu, seneliais bei proseneliu gyveno šalia Charkivo miesto. Mergina lankė dešimtą klasę nedidelėje vietinėje mokykloje, padėjo seneliams rūpintis sodu ir daržu, prekiauti užaugintais vaisiais turguje.
Prasidėjus karui, šeima beveik pusantro mėnesio pragyveno rusų okupacijoje.
„Slėpėmės namuose ir galvojome, kad išlauksime. Deja, tos raketos, kurios nepasiekė Charkivo, krito ant mūsų. Okupantai slopino ryšį visoje apskrityje ir negalėjome beveik su niekuo susisiekti. Naujienų nuotrupų klausėme per radiją telefone“, – su ašaromis prisimena mergina.
Visą tą laiką šeimos namuose nebuvo nei elektros, nei vandens. Lauke iškritusį sniegą krovė į kibirus, tirpino ir taip pasigamindavo vandens. Benzinu varomą generatorių įjungdavo kelis kartus per dieną, kad pakrautų telefoną ir užvirintų vandenį.
Ukrainiečiai į gatvę galėdavo išeiti tik užsirišę baltus raiščius ant rankų, prasilenkdami su rusų kareiviais gatvėje, turėdavo eiti lėtai ir iškėlę rankas. Mama bijojo Jelizavetą išleisti iš namų, liepdavo dukrai vaikščioti apsivyniojus veidą skaromis, nes tuo metu rajone siautėjo „kadyrovcai“.
„Mūsų kaimynai antrą karo savaitę atvažiavo į Lietuvą. Jiems pavyko su mumis susiekti, ragino atvykti, sakė, kad čia yra pagalbos. Tačiau rusų kareiviai nieko neįleido į Charkivą, todėl vienintelis kelias pabėgti buvo per Rusiją. Bijojome rizikuoti. Visai šalia namo nukritusi bomba, kuri sugriovė ir mano kambarį, buvo paskutinis lašas – mama apsisprendė bėgti“, – pasakojo Jelizaveta.
Balandžio pradžioje vieniša moteris su dviem paaugliais vaikais automobiliu leidosi į keturias paras trukusią kelionę per Rusiją link Lietuvos. Jelizavetai tai buvo pirma gyvenime kelionė į užsienį ir ji iki šiol dreba ją prisiminusi.
„Ukrainoje palikome visus savo daiktus, nes žinojome, kad rusų postuose bet ką vertingo atims. Tik telefonus ir SIM korteles pasislėpėme mašinoje. Turėjome mažai likusio benzino, o kelius išvykti vieną po kito uždarinėjo. Pamatę baltą automobilį su užrašu „Vaikai“, prisijungėme į koloną ir lėtai judėjome į priekį Rusijos link“, – sako ukrainietė.
Ukrainoje palikome visus savo daiktus, nes žinojome, kad rusų postuose bet ką vertingo atims.
Merginos mama viena nesustodama vairavo automobilį tik po pusvalandį numigdama pakelėse.
„Rusijoje lenkėme karinių mašinų kolonas. Daugelis lengvųjų automobilių buvo „pasipuošę“ Georgijaus juostelėmis ir Z raide. Pamatę ukrainietiškus numerius, mums piktai pypino, rodė gestus, kėlė avarines situacijas. Taip patekome į avariją. Tuo metu išgirdome gandą, kad uždaroma siena ir persigandome, jog nespėsime pabėgti iš Rusijos.
Nepažįstamas vyriškis, kuris atvyko tempti mūsų automobilį su tralu, pagailėjo ir davė pinigų mašinai pataisyti, kad tik pasiektume sieną greičiau, – su siaubu prisimena 16-metė. – Prie sienos stovėjome visą parą, kratė mūsų daiktus. Mamą vis išsivesdavo apklausoms. Mus, vaikus, ilgai tardė – ar tai jūsų mama, koks jos vardas, sakė, kad į Baltijos šalis negalima važiuoti, nes tai – nedraugiškos šalys.“
Naujas gyvenimas Lietuvoje
„Niekada nepamiršiu to užplūdusio palengvėjimo ir saugumo jausmo kirtus Latvijos sieną. Toks ryškus skirtumas nuo Rusijos – viskas tvarkinga, švaru, ramu. Bet nesustojome ir važiavome toliau iki Vilniaus. Čia mus pasitiko tie patys ukrainiečiai kaimynai. Mus savo name kelioms dienoms priglaudė lietuvės ir amerikiečio šeima.
Po keturių parų vairavimo mama sirgo ir negalėjo paeiti, jai skaudėjo visą kūną. Kadangi pabėgėlių centre mums kito tinkamo būsto nerado, taip likome gyventi su šia nuostabia šeima iki šiol“, – pasakoja Jelizaveta.
Niekada nepamiršiu to užplūdusio palengvėjimo ir saugumo jausmo kirtus Latvijos sieną.
Ketvirtą dieną po atvykimo 16-metė su broliu pradėjo lankyti Vilniaus „Žaros“ gimnaziją. Mama toje pačioje mokykloje įsidarbino psichologe. Atvykus į Lietuvą, merginai pagaliau pavyko susisiekti su savo ukrainiečiais draugais, kurie pabiro po visą Europą – geriausia draugė įsikūrė Latvijoje, kiti – Vokietijoje, Lenkijoje ir Suomijoje, kažkas liko Ukrainos pasienyje su Lenkija.
Įsisukęs naujas gyvenimas neleido Jelizavetai nuobodžiauti.
„Svarsčiau, kaip gauti savų pinigų išlaidoms – nepatogu juk iš mamos prašyti. Su klasės drauge išgirdome apie „Dėkui“ stoteles, kur galima daiktų pasiimti – nuvykome. Ten susitikau su įdarbinimo agentūros darbuotoja, kuri pasiūlė padėti susirasti darbą. Mus užsiregistravo, sutvarkė dokumentus ir po dviejų savaičių sulaukiau skambučio apie darbo galimybę „McDonald‘s“ restorane“, – pasakoja Jelizaveta.
Socialinės įdarbinimo agentūros VšĮ SOPA vadovė Jurgita Kuprytė pasakoja, kad, kai prasidėjo karas, nedvejodami komandoje nusprendė, jog nori padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams ir pasiūlyti savo paslaugas – pagalbą susirandant darbo vietas.
„Kartu su partneriais DĖK‘ui stotelėje registruojame darbo ieškančius ukrainiečius, padedame jiems susigaudyti Lietuvos darbo rinkoje, bendradarbiaujame su darbdaviais, kurie siūlo laisvas darbo vietas, tarpininkaujame. Tenka spręsti ir mažiau su darbu susijusius, bet jiems svarbius klausimus, tokius kaip registracija poliklinikose, konsultuojame dėl paramos, padedame užpildyti reikalingus dokumentus“, – atskleidžia J.Kuprytė.
Kadangi mergina lietuvių mokykloje jau buvo pramokusi pagrindinių bendravimo frazių, kolegos net palaikė ją lietuve.
„Vasaros pradžioje daug jaunimo kartu prisijungė į komandą – lietuvių ir ukrainiečių – tai mes visi labai susidraugavome. Greitai mokėmės vieni iš kitų kalbų – juk tarp jų daug panašių žodžių. Per kelias savaites įsivažiavau, su džiaugsmu einu į darbą“, – pasakoja salėje pradėjusi dirbti Jelizaveta.
Ji rinko padėklus, plovė grindis ir tualetus, nešė šiukšles. Vėliau perėjo dirbti į virtuvę.
„Ten tiek daug receptų, komplektacijų variantų, išsigandau, kad nespėsiu, nes tempas didelis. Bet per savaitę išmokau ir dabar dažniausiai dirbu virtuvėje“, – džiaugiasi ukrainietė.
Planas grįžti namo
Nuo šių metų rugsėjo Jelizaveta su broliu tęsia mokslus tarptautinėje Ukrainos mokykloje Vilniuje. Tai 11 ir paskutiniai jos mokslo metai. Prasidėjus mokslo metams, mergina toliau tęs darbą greitojo maisto restorane, bet jau tik savaitgaliais ir per atostogas.
Už pirmąją algą Jelizaveta nupirko mamai dovaną – mobilų telefoną, nes senasis nukentėjo kelionėje į Lietuvą. Paklausus, kaip planuoja išleisti kitus pinigus, mergina vėl susigraudino.
„Mes neplanavome išvažiuoti ilgam. Žinau, kad baigusi mokyklą, grįšiu į Charkivą studijuoti. Dabar visus uždirbtus pinigus atidedu į šalį, nes jų labai prireiks gimtinėje – kaimas apgriautas, namai subombarduoti, išplėšti, viską reikės atstatyti“, – pasakoja ukrainietė.
Dabar visus uždirbtus pinigus atidedu į šalį, nes jų labai prireiks gimtinėje.
Jelizaveta, kuri Ukrainoje iki karo praktikavo sportinį jodinėjimą žirgais, norėtų studijuoti veterinariją, ateityje – dirbti su gyvūnais.
„Charkive irgi yra „McDonald‘s“ restoranas, tikiuosi, kad jis nesugriautas ir, turint jau patirties, man ten pavyks įsidarbinti“, – šypsosi mergina.
Jelizaveta su džiaugsmo ašaromis pasakojo, kad ukrainiečių kariuomenei atkovojus Charkivo prieigas, pavyko susisiekti su likusia šeima, draugais ir visi yra gyvi. Nors merginos širdis veržiasi link namų, ji spėjo pamilti mūsų šalį.
„Aš labai pasiilgsiu Lietuvos, ji mums tokia gera. Vilniaus gatvėse visada liks dalelė mano širdies“, – teigia 16-metė Jelizaveta.
