Keliai, kuriais teko eiti su kuprine antpečių ir gitara, nebuvo tiesūs ir rožėmis nukloti, tačiau prieš penkerius metus atsitiktinai Barselonoje nusėdusi 15min GYVENIMO pašnekovė šiandien pasaulio tautų muziką grojančios grupės „Balkumbia“ vokalistė bei muzikantė, dievinanti savo darbą.
Šiuometinės Jūros šventės dalyviai turėjo galimybę šios grupės koncerte pabuvoti ir Lietuvoje. Jau bene penkiolikoje šalių gastroles turėjusi ir vis populiarėjanti grupė į Lietuvą atvyko iš solidarumo savo narei, o taip pat iš smalsumo ir noro susipažinti su mažos šalies kultūra.
Ugnę pakalbinome apie jos pašaukimo paieškas, klajones po pasaulį ir kovą dėl vietos po saule muzikos pasaulyje.
– Išvykote iš Lietuvos iš karto po mokyklos – ir ne studijuoti, dirbti, o keliauti po pasaulį. Sakyčiau, drąsus poelgis. Kaip gimė galvoje tokia idėja?
– Nuo pat vaikystės planavau būti dailininke. Menų gimnazijoje buvau pasirinkusi grafikos specialybę ir man labai gerai sekėsi. Visiems mano ateitis buvo aiški – stosiu į Dailės akademiją. Tačiau baigusi mokyklą supratau – nenoriu studijuoti dailės, pavargau nuo visko. Ir nusprendžiau keliauti į pasaulį laimės ieškoti.
Supratau – nenoriu studijuoti dailės. Ir nusprendžiau keliauti į pasaulį laimės ieškoti.
Šešis mėnesius gyvenau ir dirbau Gibraltare padavėja, tačiau taip pat supratau, kad toks gyvenimo būdas man netinka. Taigi grįžau į Lietuvą be jokios idėjos, ką veiksiu. Ir vieną dieną man skambina draugas, su kuriuo susipažinau Gibraltare, ir sako: „Aš prisijungiau prie dviračiais keliaujančio cirko, rodančio gatvės spektaklius, paskambink jo direktoriui ir prisijunk!“
Tuoj pat skambinu cirko direktoriui ir sakau: „Kokia nuostabi idėja – labai noriu prisijungti.“ Jis apsidžiaugia ir klausia: „O ką tu darai?“ Apie tai, kad reikia mokėti kažką daryti, aišku, nepagalvojau.
Apsisukau aplink savo ašį ir akys užkliuvo namuose už afrikietiško būgnelio, kurį kažkas mums padovanojo kaip suvenyrą. Sakau: „Aš perkusininkė!“ Direktorius dar labiau nudžiunga: „Mums kaip tik reikia perkusininko!“
Prisijungiau prie jų Lenkijoje. Aišku, jie greitai suprato, kad nesu jokia perkusininkė, bet buvo labai smagūs žmonės. Pirmą mėnesį jie man padovanojo aplūžusią gitarą – vienoje pusėje skylė, kitoje pusėje skylė – ir paprašė ką nors pagroti. Nuo to karto gitaros iš rankų taip ir nepaleidau. Supratau, kad save radau.
– Galiausiai su gitara rankose, duonai užsidirbdama kaip gatvės muzikantė, pradėjote keliauti viena?
– Buvau labai jauna, bebaimė, nepavargstanti, kupina gyvybinių jėgų ir smalsumo. Norėjau pažinti pasaulį ir keliavau tokiais būdais, kuriais šiandien turbūt jau nekeliaučiau.
Pavyzdžiui, viena keliavau po Albaniją, Turkiją, tekdavo miegoti ir parkuose ant suoliuko. Tačiau per du su puse klajonių metų supratau, kad pasaulyje yra labai daug gerų žmonių. Televizorius meluoja, kad dedasi tik negeri dalykai!
Žmonės mane priimdavo į svečius, pamaitindavo, suteikdavo nakvynę, parodydavo miestą, ko nors išmokydavo. Žmonių gerumas, nuoširdumas, svetingumas, paslaugumas tikrai yra begalinis. Iš jų to paties mokiausi ir aš.
Tuo metu gyvenau labai kukliai, bet tokį gyvenimą, kokį norėjau gyventi. Norėjau pažinti pasaulį. Labai daug laiko praleidau Balkanuose, Graikijoje, Turkijoje, buvau nuvykusi iki Armėnijos ir Irano sienos, pabuvojau Afrikoje. Visur žeme – pėsčiomis, dviračiu, autostopu, vieną kartą plaukiau laivu. Susipažinau su puikia lietuvių šeima, kuri mus paėmė ir mes perplaukė visą Viduržemio jūrą.
Turbūt gyvenime daugiau nepatirsiu tokio tikro laisvės jausmo. Gal kažkam tas jausmas keltų baimę, bet man jis buvo labai išlaisvinantis. Aš neturėjau nusimačiusi jokių terminų, kiek keliausiu, jokių galutinių taškų ir stotelių.
Aišku, kartais esi pavargęs, alkanas, šlapias ar net sergi ir neturi, kur prisiglausti. Tačiau išmokau suprasti, kad ne viskas yra tavo rankose, kad kartais tiesiog turi leisti gyvenimui tekėti savo vaga. Pagaliau visos gerosios patirtys neleisdavo užmiršti, kad pasaulyje, be juodos, yra ir kitų spalvų. Ir dažnai tu pats renkiesi, kokį gyvenimą gyvensi – gražų ir spalvotą ar užgniaužtą, liūdną ir sunkų.
Dabar taip pat daug keliauju, bet jau kitaip. Tai nėra nei blogiau, nei geriau. Tiesiog kitaip. Su grupe pavyko nukeliauti dar toliau – buvau Čilėje, Bolivijoje, Meksikoje, planuojame vykti į Braziliją, Kolumbiją.
– Kaip nusėdote Barselonoje?
– Keliauti yra labai smagu, nutinka daug įvairių nuotykių, bet galiausiai pavargsti. Sukaupi labai daug patirties, bet neturi laiko jos apgalvoti, išsėdėti ir ką nors iš to sukurti.
Į Barseloną atvažiavau aplankyti gero bičiulio, kuris šiuo metu yra mūsų grupės bosistas, o beviešėdama pas jį susiradau daugiau draugų ir netikėtai užsisuko muzikinė veikla.
Turėjau daug noro groti su kitais muzikantais ir sukurti kažką stabilesnio, daugiau laiko skirti kūrybinei veiklai, bet kai tu nuolat keliauji, būna trumpi susitikimai ir greiti išsiskyrimai. Nelabai spėji nuveikti ką nors rimtesnio. Taigi pagalvojau – jeigu jau taip svetingai mane priėmė šis miestas, pasiliksiu. Ir gyvenu čia jau penktus metus.
Keliauti yra labai smagu, bet galiausiai pavargsti. Sukaupi labai daug patirties, bet neturi laiko jos apgalvoti ir ką nors iš to sukurti.
Barselona – labai modernus ir naujovėms atviras miestas. Jeigu esi nevietinis ar darai kažką keista, kitaip, žmonės netgi labiau tavimi džiaugiasi. Nors tai didelis miestas, tu privalai būti stiprus, greitas, kad galėtum konkuruoti su kitais, visgi jeigu turi kokią nors naują idėją, tas miestas visada norės ją išklausyti.
Čia kiekvienas klausytojas ras savo muziką ir kiekvienas muzikantas – savo klausytoją. Pavyzdžiui, mes grojame muziką, kuri yra dviejų, atrodytų, labai skirtingų žanrų sintezė. Iš pirmo žvilgsnio ji gana keista, bet Barselona labai smagiai priėmė mūsų grupės gimimą.
– Kaip susikūrė grupė?
– Susitikime prieš ketverius metus. Tai buvo lengvas ėjimas į priekį, nebuvo jokių pretenzingų pareiškimų – dabar mes kursime grupę. Pirmiausiai mes tiesiog susidraugavome, nes dauguma iš mūsų mieste buvo naujokai. Mes ne tik kartu grojome, bet ir nemažai laiko kartu praleisdavo laisvalaikio metu. Savęs nespaudėme, kad turime kažką bendra sukurti, tiesiog tai gavosi natūraliai – mums buvo smagu kartu džiaugtis tuo, ką darome.
Grupę sudaro keturi ispanai iš skirtingų šalies regionų, du italai, vieną čilietis ir aš, lietuvė. Taip pat mūsų grupėje pabuvojo muzikantai iš Turkijos, Kolumbijos, Peru. Kadangi žmonės keliauja, migruoja, nariai kartais keičiasi.
Savo muzikoje sujungėme du stilius. Kumbija yra Pietų Amerikos stilius, atėję iš afrikietiškos Kolumbijos. Masiškai iš Afrikos gabenami vergai atvežė bliuzą į Šiaurės Ameriką ir kumbiją į Pietų Ameriką. Dabar jau yra daug šio stiliaus variacijų, bet jo ištakos – būgnai ir daina. Šią muziką mes deriname su Balkanų pusiasalio muzika. Atrodytų, du tokie tolimi stiliai, bet jie mums labai gerai „klijuojasi“.
Taip pat mūsų muzika paveikta ir kitomis įtakomis, pavyzdžiui, aš dainuoju daug lietuviškų dainų tekstų, turėjome turką gitaristą, kuris žinojo labai daug turkiškų dainų, taigi grojome ir jas. Kai kur išlenda tarantela – tradicinė italų muzika. Taigi mūsų klausytojai girdi labai įvairaus pasaulio muzikos skambesio.
O Balkanų muzika atsirado taip. Vienas mūsų grupės narys, italas, atvyko į Barseloną ir ieškojo žmonių, su kuriais galėtų groti Balkanų muziką, kuria jis labai domisi, yra gerai išstudijavęs ir išanalizavęs. Tačiau grupės gimimą pastūmėjęs Diego iš Čilės norėjo groti kumbiją. Taigi buvo nuspręsta groti abiem stiliais. Taip pradėjome kurti visai naują muzikinį stilių.
– Esate grupėje vienintelė mergina. Kaip jaučiatės?
– Gastrolėse Meksikoje mūsų trimitininką pakeitė saksofonistė iš Meksikos ir labai džiaugiausi, kad grupėje atsirado dar viena mergina. Nežinau kuo, bet kažkuo moteriška mes su ja dalinomės.
Tačiau iš tiesų visus grupės narius labai myliu kaip savo brolius, jaučiuosi kaip ta sesė iš pasakos su dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Jie visi yra nuostabūs žmonės, mes puikiai sugyvename, vieni kitiems padedame ir tikrai nesijaučiu nei princesė, nei pelenė. Jaučiuosi lygiavertė su visais.
Mano aistra yra muzika. Tai nėra būti žvaigžde ar scenos karaliene.
Kita vertus, apskritai muzikos pasaulyje kaip moteris aš jaučiuosi labai viena, nes moterų šiame pasaulyje yra labai mažai. Nekalbu apie popmuzikos žvaigždes ir scenos karalienes. Kalbu apie muzikantą, kuris turi kažkur pasirodyti su tam tikru repertuaru ir už tai gauna atlygį, t. y. atlieka darbininko darbą. Ten merginų nėra. Bet man šis darbas patinka – pasiraitoju rankoves ir dirbu. Mano aistra yra muzika. Tai nėra būti žvaigžde ar scenos karaliene. Aš tiesiog noriu groti ir dainuoti.
Esu laiminga, kad su „Balkumbia“ mes galime groti tai, kas mums patinka, bet jeigu tu nori gyventi iš muzikos, tenka imtis įvairių projektų. Aš groju ir restoranuose, ir privačiuose vakarėliuose, bet esu laiminga. Jei man reikia rinktis – groti ar dirbti ką nors kita, nedvejodama renkuosi muziką.
– Kaip pati jaučiatės ant scenos?
– Tas jausmas vis keičiasi. Iš pradžių sakiau – ant scenos aš nekalbėsiu, nieko nedarysiu, į nieką nežiūrėsiu, dainuosiu ir viskas. Tačiau po truputį pradėjau bendrauti su publika. Mokykloje teko lankyti lietuvių liaudies dainų ansamblį ir iki šiol labai žaviuosi lietuvių liaudies muzika, dainuoju liaudies dainas, turime jų intarpų ir mūsų repertuare, netgi norėčiau organizuoti folklorinį lietuvių ansamblį Barselonoje.
Bandome siųsti meilės, taikos ir gerumo žinutę.
Taigi mūsų vadovė sakydavo, kad liaudies muzika skirta ne scenai, o žmonėms, todėl mes visi turime būti kartu. Man niekada nepatiko būti atskirtai nuo publikos, visada norėdavau būti su visais kartu. Ir dabar man svarbu susijungti su publika, kad ne būtų – mes čia, o jūs ten.
Kadangi esame pasaulio muzikos grupė ir daug grojame įvairiomis kalbomis, žodžiai nėra mūsų pagrindinė žinutė, tačiau per įvairios muzikos sintezę norime išreikšti, kad mes visi su visais esame susiję, mes visi esame panašūs, ir kokia kalba bedainuotume, visada galime gerai praleisti laiką, susijungti ir suprasti vienas kitą muzikos ir širdies kalba. Bandome siųsti meilės, taikos ir gerumo žinutę.
– Daug kalbate apie šventę ir džiaugsmą. O ar būna situacijų, kai svyra rankos, nieko nesinori ir širdyje ruduo?
– O kam nebūna? Jei nebūtų liūdesio, vėliau nebūtų ką švęsti. Tačiau džiaugiuosi turėdama gyvenimo dovaną, kad aš visada tikrai žinau, ko noriu. Todėl ko nors imdamasi aš nedvejoju. Pirmieji metai Barselonoje iš tiesų buvo labai sunkūs – reikėjo rasti savo vietą muzikiniame pasaulyje. Tačiau to sunkumo aš net ir nepajaučiau, nes žinojau vardan ko visa tai darau.
Kartais būdavo labai blogai, visai neturėdavau pinigų, kartais nuo scenos nulipau verkdama, nes kas nors nepasisekė, bet aš žinojau, kad reikia nusišluostyti ašaras, įkvėpti, iškvėpti ir toliau mokytis, groti ir gyventi, nes aš žinau, kodėl tai darau ir kur noriu nueiti. Manau, gyvenimą labiausiai apsunkina dvejonės. Gal vieną rytą atsibusiu ir suprasiu, kad daugiau nebenoriu būti muzikantė, bet kol kas, kaip bebūtų sunku ar lengva, tai yra mano kelias ir aš juo einu.
– Kaip visos šios patirtys pakeitė tą patirties neturinčią, ką tik mokyklą baigusią mergaitę?
– Manau, kelionės manęs pernelyg nepakeitė. Taip ir likau tokia naivi hipė, skelbianti taiką ir meilę. Labiausiai mane pakeitė pirmieji gyvenimo metai Barselonoje. Kai keliauji, ta sunki kuprinė iš tiesų ne tokia ir sunki.
Daug sunkesnė yra nuoma, kurią reikia kas mėnesį mokėti. Kai Barselonoje supratau, kiek kainuoja – ne tik pinigų, bet ir energijos bei laiko – turėti savo kampelį, buvo šokas. Tik neseniai buvau laisvas paukštis, kuris skraidė, kur jam patinka: jeigu čia lyja, einu kitur. O dabar tu atsibundi – už lango lyja, širdyje lyja, bet negali pabėgti nuo atsakomybių.
Labiausiai mane pakeitė pirmieji gyvenimo metai Barselonoje. Kai keliauji, ta sunki kuprinė iš tiesų ne tokia ir sunki.
Tie metai man tikrai buvo didžiulis iššūkis. Bet aš jį priėmiau ir dabar labai džiaugiuosi gyvendama Barselonoje. Nors reikėjo pakovoti už vietą po saule, šis miestas man atvėrė labai daug galimybių, užaugino mane ir kaip muzikantę, ir kaip žmogų.
– Kaip dabar jaučiatės Lietuvoje ir kaip ją matote iš toli?
– Sava jaustis man čia kol kas sudėtinga. Todėl šįkart atvažiavau mėnesiui, kad galėčiau ramiai pabūti ir iš naujo atrasti savo šalį. Noriu susikurti ir čia savo terpę, kad atvažiavusi turėčiau, ką veikti. Kadangi išvažiavau labai jauna, savo gyvenimo čia susikūrusi nebuvau, seni ryšiai susiję tik su daile. Taigi norisi pasėti sėklas ir žiūrėti, kas išaugs.
Būdama svetur Lietuvos ilgiuosi, bet ne tiek buvimo su žmonėmis, kiek tokių neapčiuopiamų dalykų – dangaus, kai kurių kvapų, ilgai trunkančio saulėlydžio, kai gali sėdėti ir lydėti saulę, kokio Ispanijoje nepamatysi, žemuogių, maisto skonio. Kadangi mūsų mažai, maisto kokybė yra geresnė. Ten, kur yra milijonai žmonių, reikia gaminti labai daug ir greitai, todėl viskas kartono skonio.
Ir gal čia širdies klausimas, bet gražesnio paplūdimio nei prie mūsų jūros, aš niekur nemačiau. Tokie abstraktūs mano ilgesiai, bet jie sudaro Lietuvą.
