Atrado prasmę padėdamas vaikams
Arvydui nuo pat mažens buvo ugdomas noras padėti kitiems, o už šią savybę vaikinas dabar yra dėkingas mamai. Būtent tai yra viena priežasčių, kodėl dabar jis padeda raidos sutrikimų turintiems vaikams.
„Pirmą kartą pas šiuos vaikus apsilankiau 2018 metais. Buvau mokyklos tarybos pirmininkas ir vienu metu sugalvojome, kad Lietuvos šimtmečio proga reikia padaryti 100 val. gerų darbų. Pasirinkome Giruliuose esančius Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus.
Ten apsilankęs, iš karto pajutau didelę empatiją kiekvienam vaikui ir supratau, jog noriu čia būti, čia manęs reikia. Pamažu pradėjau savanoriauti, o praeitais metais ėmiau įtraukti draugus, nepažįstamus žmones, tad dabar esame nemaža savanorių komanda – mūsų jau apie 15 asmenų“, – pasakoja A.Makaras.
Anot Arvydo, jo lankomi vaikai yra su raidos sutrikimais – dauguma, kaip pats sako, yra autistukai, turintys Dauno sindromą ir kitas įvairias ligas.
„Taip išėjo, specialiai nestrategavome – natūraliai juos pasirinkome, – prisimena A.Makaras. – Atvažiavus mūsų laukė labai šiltas priėmimas, visi vaikai norėjo dėmesio, bendravimo. Džiaugiuosi, kad pasirinkome šią įstaigą.“
Praėjusiais metais Arvydas taip pat įsteigė paramos fondą, kuriuo siekia prisidėti prie kuo geresnio raidos sutrikimų turinčių vaikų gyvenimo. Nors šią mintį vaikinas puoselėjo ilgokai, įgyvendinti ryžosi neseniai.
„Šis dalykas turbūt buvo vienas laukiamiausių mano gyvenime, – pripažįsta A.Makaras. – Anksčiau neturėjau reikiamos informacijos, kaip tai padaryti. Kai susikaupiau ir buvau 110 proc. tam pasiruošęs, įsteigiau.
Kol kas viskas gerai, džiaugiuosi, kad paramos fondas veikia, esame supirkę nemažai edukacinių priemonių, kurios palengvina vaikų kasdienybę. Tikiu, jog tai turi prasmę vaikų ateičiai.“
Sunkumus atperka vaikų šypsenos
Arvydo savanorystė apima kur kas daugiau nei tik laiko leidimą su vaikais. Vaikinas perka edukacines priemones, renka pinigus, ieško rėmėjų, kurie norėtų prisidėti ir rūpinasi kitais reikalais.
„Savanoriai turi savus gyvenimus – vieni studijuoja, kiti dirba, bet vis tiek randa laiko pabūti su vaikais. Aš pats keliauju pas juos bent porą kartų per savaitę, – sako A.Makaras. – Kai darai tai, ką myli, net nereikia sukti galvos, ką veiksi. Būdami kartu, mokomės valdyti savas emocijas, spalvinti, piešti, pažindinamės su gamta, einame į lauką, žaidžiame žaidimus.
Reikia mokėti prieiti prie vaikų, nes kiekvienas yra individualus. Vienas gali nerodyti emocijų, o kitas jų rodys itin daug. Norime, kad visi vaikai šalia savanorių jaustųsi gerai, saugiai. Esu pastebėjęs, jog vaikai turi gerą atmintį – kai atvažiuoju, yra tokių, kurie apsikabina, paima už rankos, kviečia eiti žaisti.“
Svarstydamas, kodėl jam taip lengva užmegzti ryšį su vaikais, Arvydas mano, kad viduje turi ugnelę, kurią moka parodyti kitiems.
„Bandau įvairiausiais būdais pasiūlyti kokį nors žaidimą, išeiti į lauką – reikia atrasti, jog vaikui iš tikrųjų patiktų ir užsiimdamas ta veikla jis atsiskleistų. Kai tą padaro, parodo visai kitokią emociją, – tikina A.Makaras. – Be to, pats turiu daug noro tuo užsiimti – galbūt tai taip pat prisideda.“
Arvydo teigimu, jo lankomi vaikai turi reikiamų priemonių, tačiau toli gražu ne visų. Kaip sako vaikinas, vis atsiranda naujų, patobulintų versijų, su kuriomis būtų lengviau dirbti ir suprasti.
„Visos edukacinės priemonės yra perkamos kuo naujesnės, kad būtų kokybiškesnės, o darbas būtų efektyvesnis. Priemonių yra labai įvairių: pradedant nuo to, kaip taisyklingai laikyti pieštuką tarp pirštų, iki pusiausvyros laikymo įgūdžių lavinimui“, – aiškina A.Makaras.
Reikia atrasti, jog vaikui iš tikrųjų patiktų ir užsiimdamas ta veikla jis atsiskleistų.
Arvydas pripažįsta, kad savanoriaujant ir valdant paramos fondą tenka suktis daugybėje darbų, tačiau jis dėl to nėra linkęs skųstis.
„Mano rutinoje yra daug veiksmo, esu tikrai veiklus žmogus, bet nenoriu aplinkiniams verkšlenti, kad nieko nespėju. Kai žmogus nori, jis gali viską. Kiekviena vaikų šypsena kompensuoja sunkias dienas, kai, atrodo, visko būna per daug, nieko nespėji, tačiau galiausiai spėji ir dar atvažiuoji pas vaikus, kurie apkabina. Visa tai atperka“, – sako A.Makaras.
Anot Arvydo, tokia veikla suteikia daug patirties darbui su vaikais. Jo teigimu, tai padėjo išmokti elementarių dalykų – nuo aprengimo iki pietų miego užmigdymo ir pagalbos atsikeliant, valgant, plaunantis rankas.
„Man nuo mažumės tai nėra svetima – tekdavo prižiūrėti jaunesnį pusbrolį, – pasakoja A.Makaras. – Įgudau, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, kaip elgtis įvairiose situacijose. Tai atneša į mano gyvenimą daug spalvų. Jaučiu, kad esu savo rogėse, man tai patinka ir sukelia gerų emocijų.“
Įsitikinęs, kad savanorystė daro pasaulį gražesnį, Arvydas kviečia ir kitus žmones jungtis prie šios veiklos.
„Ištarti žmogui „ačiū“ visiškai nieko nekainuoja, bet sukelia neįkainojamą jausmą. Jeigu yra noro, prisijunkite prie mūsų savanorių komandos, – sako A.Makaras. – Labai džiaugiuosi ir tomis akimirkomis, kai žmonės perveda pinigėlių fondui.“
