Nepaisė nuostatų ir stereotipų. Nors išgirdo ne vieną neigiamą atsakymą, savo šanso Domantas sulaukė, šiandien jis – Lietuvos banko darbuotojas.
Atkaklus nuo mažens
Su klausos negalia Domantas Čikota gyvena visą gyvenimą, ji jam buvo diagnozuota nuo gimimo. Sulaukęs šešerių, berniukas pradėjo lankyti kurčiųjų mokyklą, kurioje mokiniai tarpusavyje bendravo lietuvių gestų kalba.
Vaikinas pasakoja, kad mokykloje nejautė nei patyčių, nei diskomforto, nes visi ten besimokę vaikai buvo to paties likimo. Vaikystėje, pasakoja Domantas, jis domėjosi daugybe dalykų: „Lankiau įvairius būrelius: plaukimo, šokių, šaškių. Aktyviai dalyvavau įvairiose varžybose: krepšinio, futbolo, smėlio tinklinio, šaškių, smiginio. Man puikiai sekėsi mokytis. Labai mėgau matematikos pamokas. Buvau pirmūnas nuo pirmos iki paskutinės klasės.“
Gal todėl, juokiasi, pasvajodavo tapti matematikos mokytoju. Apskritai, priduria Domantas, jis visada pasižymėjo savotišku maksimalizmu. Visose srityse, kurios patiko, norėjo siekti geriausių rezultatų, o ir užsibrėžtų tikslų link keliaudavo labai atkakliai.
Vis tik mokytojo kelias liko vaikystės svajone, o atėjus profesinio pasirinkimo metui nugalėjo ekonometrija. „Išlaikiau visus penkis egzaminus. Vienas iš jų, aišku, matematikos, buvo išlaikytas aukštu įvertinimu. Tai man sekėsi geriausiai, todėl pasirinkau tiksliųjų mokslų specialybę – ekonometriją, kuri yra susijusi su matematika, ekonomika.“
Studentavimo iššūkiai
Mokęsis mokykloje, kur vieni kitus kurtieji ir neprigirdintieji puikiai suprato – ir kalbine, ir emocine prasme, įstojęs į Vilniaus universitetą, Domantas pateko visai į kitą aplinką. Vaikinas pripažįsta, kad pirmieji studijų metai buvo labai sunkūs.
„Kai pradėjau studijuoti pirmą savaitę, buvau nepripratęs prie girdinčiųjų bendruomenės ir jaučiausi vienišas. Todėl man labai reikėjo pagalbos – kreipiausi į savo VU kuratorę ir neįgaliųjų koordinatorę. Jos man labai pagelbėjo prisitaikyti prie studijų.
Mano grupiokė įsitraukė kaip savanorė, ji padėjo konspektuoti paskaitas. Tai labai padėjo, tada visai kitaip pasijutau. Studijuojant su bendrakursiais daugiausia bendravome susirašinėdami. VU neįgaliųjų koordinatorė dažnai mane kviesdavo į įvairius seminarus bei susitikimus su neįgaliaisiais. Galiausiai visai apsipratau“, – studijų laikus prisiminė pašnekovas.
Įpusėjęs studijas, Domantas pradėjo mąstyti apie darbą. Siuntė kelis CV, dalyvavo keliuose darbo pokalbiuose, tačiau darbdaviams vaikinas su klausos negalia pasirodė per didelis iššūkis – tiek dėl darbo atlikimo, tiek dėl bendravimo su kolegomis. Aišku, trūko reikiamos patirties, tačiau ir galimybės tiesiog pamėginti jam niekas nesuteikė.
„Manau, kad problema yra labiau visuomenės nuostatos. Juk mažiau galimybių turintys žmonės ne visuomet reiškia, kad jie neturi kitų naudingų kompetencijų“, – svarstė vaikinas. Taigi, sunkiai rasdamas kelią į darbo rinką, nelengvai rasdamas net vietą, kur atlikti praktiką, vaikinas ėmė ieškotis pagalbos.
Svarbus postūmis
Paskutiniais studijų metais, po ilgų nesėkmingų paieškų Domantas nutarė kreiptis pagalbos į Všį „SOPA“ – socialinę įdarbinimo agentūrą.
„Iš interneto sužinojau, kad „SOPA“ yra tokia organizacija, kuri, darbo rinkoje trūkstant darbuotojų, siūlo darbdaviams alternatyvų kandidatų šaltinį – mažiau galimybių turinčius žmones, kurie nori ir gali dirbti. Taigi pradėjau ieškoti, kur ir ką galėčiau dirbti būtent su „SOPA“ pagalba“, – pasakoja vaikinas, kuris įsitraukė į ES lėšomis finansuotą projektą „Aktyvūs ir reikalingi“.
Išsiaiškinusi Domanto stiprybes, „SOPA“ komanda padėjo vaikinui susirasti praktikos vietą „Danske banke“, kur jis sėkmingai įgavo patirties. Baigęs universitetą ir gavęs diplomą Domantas vėl grįžo į agentūrą, bet šį kartą – ieškodamas nuolatinio darbo. Kadangi vaikinas ne vilnietis, o kėlė sau tikslą po studijų įsidarbinti bei likti gyventi sostinėje, jam buvo pasiūlyta dalyvauti „DUOday“ iniciatyvoje, kuri apėmė tris tarptautines įmones. Jose jaunuolis „pasimatavo“ skirtingas pozicijas ir praplėtė akiratį.
DUOday iniciatyva buvo pirmą kartą organizuota Vilniuje, įgyvendinant projektą „Aktyvūs ir reikalingi“.Pašnekovas pasakoja, kad „SOPA“ aktyviai įsitraukė į darbo paieškas kartu su juo, bet didžiausias privalumas, kad jie jau turėjo patirties – į kokį darbdavį, į kokias pozicijas taikyti, ko pats Domantas negalėjo žinoti: „Agentūra labai prisidėjo, kad pavyko surasti tinkamą darbą, ir aš dėl to labai džiaugiuosi“.
Agentūra ieškojo vietos net tik pagal specialybę, bet ir pagal nusiteikimą, galimybes priimti žmogų su negalia bei pritaikyti jam darbo vietą – galbūt sumažinti bendravimo gyvai ar online, bet padidinti komunikacijos raštu kiekį, suteikti kolegoms kuratoriaus galimybę ir pan.
Taip vieną dieną užsimezgė kontaktas su Lietuvos banku. „SOPA“ organizavo darbdavio ir Domanto susitikimą, kuriame buvo aptartos galimybės, darbo sąlygos ir nutarta ruoštis darbo pradžiai. 2022 metų spalį išsipildė vaikino svajonė, jis susirado darbą. „Ir ne šiaip darbą, o man patinkantį ir tinkantį darbą. Drįstu pasakyti, kad „SOPA“ yra didžiausia mūsų parama. Jei susiduriu su kokias nors sunkumais, tai „SOPA“ specialistai duoda man naudingų patarimų, kaip išgyventi, kaip ištverti emocinius sunkumus“, – pabrėžia vaikinas.
Domantas jau daugiau kaip 10 mėnesių dirba Lietuvos banko Rinkos infrastruktūros palaikymo skyriuje. „Dirbu su mokėjimų sistemomis, jų stebėsena, administravimu. Esant sistemos sutrikimui, apie tai pranešu IT specialistams ir bendrauju su jais. Todėl man šitas darbas yra įdomus. Tai yra puikus profesinis pasiekimas“, – vertina Domantas.
Paklaustas apie ateities planus, vaikinas tikina, kad tiesiog norėtų toliau mokytis ir gilintis į tai, kas jam yra įdomu, ir galbūt kada nors išbandyti programavimą.
Domantas Čikota dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Aktyvūs ir reikalingi“, kurią įgyvendino VšĮ „SOPA“.