Pačios Loretos šeimoje auga keturi vaikai, iš kurių du jau pilnamečiai. Moters pirmoji santuoka nutrūko žuvus vyrui. Ji liko našlė su šešių mėnesių dukryte ant rankų. Kaip atvirauja pati moteris, atsitiesti jai padėjo darbas, o kai dukrytei buvo ketveri, į mokyklą atėjo dirbti jaunas kūno kultūros mokytojas Vadimas. Pora susidraugavo ir kartu – jau 21 metus.
Vadimas – ne tik kūno kultūros mokytojas, bet ir daugkartinis baidarių ir kanojų varžybų dalyvis bei čempionas. Laisvesnis būna tik penktadieniais – kitomis dienomis viena kitą veja treniruotės ir pamokos. Tėvo pėdomis seka visi keturi vaikai: Evelina (25 m.), Jogintas (16 m.) ir Norvydas (10 m.) žaidžia futbolą, o Augintą (20 m.) paviliojo dviračiai, taip pat jis žaidžia ir futbolą, ir krepšinį, ir sunkumų kilnojimo neatsisako.
Vaikų apdovanojimų nebesutalpinantis kambarys tik patvirtina, kad sportui šiuose namuose negailima nei jėgų, nei laiko. Bet tai dar ne viskas. Loreta vaidina teatre, jauniausias sūnus griežia smuiku ir groja būgnais „Bernų kapeloje“, vyriausias – gitara, dukra savanoriauja futbolo varžybose.
Visaginiečiai patvirtintų, kad Čižių šeimos pilna visur – jie aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, įvairiuose renginiuose, ne tik sportiniuose. O 15min GYVENIMAS mokslo metų išvakarėse su Loreta kalbasi apie šiandieninio mokytojo kompetencijas, šios profesijos prestižą ir pokyčius mokykloje.
– Kaip atsidūrėte Visagine?
– Gyvenu čia nuo 1993 m. Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir ieškojausi darbo. Mama vis sakydavo, kad važiuočiau į Sniečkų – taip Visaginas tada vadinosi. Kadangi pati esu kilusi iš Švenčionėlių, vietovės buvo pažįstamos.
Atvažiavau į tuo metu čia buvusią vienintelę lietuvių mokyklą ir pasiteiravau, ar reikalinga pradinių klasių mokytoja. Kadangi buvo jau rugsėjis įpusėjęs, direktorė pasakė – kai tik bus poreikis, iš karto paskambinsime. Skambučio sulaukiau jau kitą vakarą.
Apie didmiesčius negalvojau. Man mūsų kraštas – be galo gražus, tie maži mūsų miesteliai turi savo „razinką“. Šalia – miškai ir ežerai, visos sąlygos šeimai kurti, gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Direktorė pasakė – kai tik bus poreikis, iš karto paskambinsime. Skambučio sulaukiau jau kitą vakarą.
Kai gimė vaikai, pamačiau mažo miesto privalumus ir iš kitos pusės – galimybės vaikams lavintis, tobulėti, realizuoti save Visagine yra beribės. Miestą net pėsčiomis gali pereiti, atstumai labai priimtini, tau neskauda galvos, kad reikia vaiką nuvežti į sporto ar muzikos mokyklą, vaikai labai lengvai gali ir dviračiu nuvažiuoti, ir pėsčiomis nueiti, ir viešasis transportas labai patogus.
Turime keturis vaikus, ir visi jie absoliučiai savarankiški, visapusiškai išnaudoja visas galimybes – lanko ir šokius, ir sportą, ir muziką, ir įvairius kitus būrelius, visur dalyvauja. O kuo labiau vaikas užimtas, tuo mažiau laisvo laiko lieka nereikalingiems dalykams, o ir save realizuoja visai kitaip.
– Išleidote jau ne vieną pradinukų kartą. Kaip per tuos kelis dešimtmečius keitėsi vaikai?
– Vaikai visais laikais buvo be galo imlūs ir aktyvūs. Pirmaisiais metais, kai pradėjau dirbti, gavau klasę, kurioje beveik visi mokiniai buvo rusakalbiai, o juos reikėjo mokyti lietuviškai. Buvo labai sunku, bet įdomu. Jau antroje klasėje jie prasilaužė, taigi iš esmės toks modelis pasitvirtino. Ir dabar dauguma šios pirmos laidos auklėtinių gyvenime yra tikrai daug pasiekę, dirba prestižinius darbus Lietuvoje ar užsienyje.
Šiandieniniai – kompiuteriniai, telefoniniai – vaikai, aišku, vertina visai kitus dalykus nei vaikai prieš 20 metų. Tačiau su bet kokiu vaiku galima rasti bendrą kalbą. Aš tėvams visada aiškinu, kad kiekvienas vaikas yra nepakartojamas ir niekada negalima jo lyginti su kitais. Kiekvienas gali atrasti kokią nors savo stipriąją pusę, kurią gali tobulinti net būdamas blogiausias mokinys klasėje ir vėliau gyvenime pasiekti daug daugiau negu klasės pirmūnai.
Visada stengiuosi vaike pamatyti tą jo gebėjimą ir lavinti jį, stumti vaiką ta linkme ir jį girti už tą išskirtinumą – kad jis tik vienas toks, daugiau tokių nėra. Visada kartoju tėvams, kad ne viską gyvenime lemia pažymiai. Svarbiausia turėti gerą širdį ir užaugti geru žmogumi. Tada tave visi labiau mylės ir gyvenime pasieksi daugiau.
– Grįžtant prie kartų skirtumo – kaip skiriasi ankstesnių ir dabartinės kartos vaikų vertybės?
– Anksčiau su vaikais labiau puoselėdavome liaudies tradicijas – dainas dainuodavome, rateliuose sukdavomės, susėdę liaudiškus žaidimus per pertrauką žaisdavome. Jie visi mielai šioje veikloje dalyvaudavo, būdavo labai lengva vaikus sudominti.
Šiais laikais sudominti vaikus jau darosi sunkiau. Turi dvigubai daugiau pergalvoti kiekvieną dalyką.
Šiais laikais sudominti vaikus jau darosi sunkiau. Turi dvigubai daugiau pergalvoti kiekvieną dalyką, turi pasitelkti informacines technologijas, gal kokį filmuką parodyti, paruošti pristatymą, gal net ir į kompiuterinę klasę nuvesti vaikus, kad jie sudalyvautų konkurse kompiuteriais. Per pertraukas vėlgi leidi vaikams pasileisti per kolonėlę kokią nors jų muziką. Žaidimai jau yra kitokie.
Šiandien vaikai gyvena kosmopolitiniame pasaulyje, ir liaudies tradicijos jiems nebėra tokios įdomios, nors labai stengiuosi perduoti, kad jie žinotų senelių papročius, tradicines šventes. Aišku, Visaginas yra internacionalinis miestas, mes turime labai daug tautybių ir tikėjimų vaikų, bet lietuviškas tradicines šventes norisi perduoti visiems vaikams, kad jie žinotų, kokioje šalyje gyvena.
– Kaip skaitmeninės technologijos paveikė motyvaciją skaityti, rašymo įgūdžius?
– Iš tiesų vaikai labai nori kuo greičiau skambučio į pertrauką ir telefono į rankas, nes per pamokas telefonai turi būti išjungti ir padėti į dėžutę. Tačiau skaitymo įgūdžius aš lavinu bendradarbiaudama su miesto viešąja vaikų biblioteka. Mes nuolat lankomės įvairiuose renginiuose, kuriems reikia pasiruošti. Tai priverčia juos apsilankyti bibliotekoje.
Nuo pirmos klasės taip pratinu vaikus, iš anksto juos perspėju, kokias knygas jiems šiemet reikia perskaityti, pagal kurias vėliau reikės paruošti pristatymą, sugalvoti vaidybinį žaidimėlį ir pan.
Taip pat labai skatinu per pamokas gerai skaitančiųjų pagalbą skaitantiems silpniau. Jei kuriam sunkiau sekasi skaityti, leidžiu kitam prieiti ir padėti, parodyti. Mat klasėje pas mus daug rusakalbių vaikų, dalis jų ateina į pirmą klasę net nemokėdami kalbėti lietuviškai. Įsivaizduokite, ką reiškia išmokyti juos ne tik kalbėti, bet dar ir skaityti ir rašyti.
Visko prisigalvojome – ir ant stalo atsisėdę paskaitome, ir po stalu lendame, ir žvakę užsidegame ar skaitome pasišviesdami žibintuvėliu.
O kad būtų įdomiau skaityti, visko prisigalvojome – ir ant stalo atsisėdę paskaitome, ir po stalu lendame, ir žvakę užsidegame ar skaitome pasišviesdami žibintuvėliu. Ieškome įvairiausių netradicinių skaitymo būdų, kad vaikams atsirastų motyvacija skaityti. Mat dažnai ir šeimoje jie nemato pavyzdžio – tėveliai taip pat mažai skaito.
Rašymo įgūdžiams lavinti aš vis dar naudoju seną metodą, kuriuo mokydavo ir mane, – dailyraštį. Pavyzdžiui, Vasario 16-ajai visi dailyraščiu ant balto lapo rašome laišką Lietuvai. Vėlgi reikia sugalvoti kokį nors žaidimą, kokią nors temą, kad vaikas stengtųsi. Jei pasakysime paprastai – dabar rašome dailyraščiu, kaip čia pasakius...
– Kaip galite įvertinti – dabar mokykloje mokytojui dirbti sudėtingiau ar lengviau?
– Iš tiesų sudėtingiau. Nežinau, ar mūsų karta sulauks laikmečio, kai mokytojo profesija bus prestižinė, nes kol kas, mano manymu, mokytojo darbas nėra vertinamas.
Iš šalies visi galvoja, kad mokytojai dirba tik po pusę dienos, o iš tiesų nemato, kad iki išnaktų mes taisome sąsiuvinius ar ruošiamės pamokoms, vykdome įvairiausius projektus su vaikais. Deja, apmokėjimas kol kas neatitinka įdėto darbo ir pastangų.
Pagaliau keičiantis laikmečiams, vaikų kartoms, tu nuolat turi keistis kartu. Turi save labai nuteikti, kad pirma laiko nepasentum, visada turi atrodyti jaunatviškai. Aš, pavyzdžiui, prieš rugsėjį kasmet keičiu plaukų spalvą, ir vaikai jau laukia staigmenos, su kokia plaukų spalva ir kokia šukuosena mokytoja pasirodys šiemet. Rengtis taip pat stengiuosi jaunatviškai.
Turi save labai nuteikti, kad pirma laiko nepasentum. Aš, pavyzdžiui, prieš rugsėjį kasmet keičiu plaukų spalvą.
Be to, geras mokytojas turi mokėti nusileisti iki vaikų lygio: prireikus kartu su jais atsisėsti ant kilimo, stadione atsigulęs padaryti mankštą, kartu pažaisti futbolą, kartu ir nugriūti, ir apsiversti kūlversčiu. Vaikai jaučia, kada tu esi ne tik jų mokytojas, bet ir draugas.
Aišku, tas savybes – geras ir griežtas – yra labai sunku suderinti. O būtent toks turi būti mokytojas su vaikais – geras ir griežtas, t. y. kai reikia, reikalauji, o kai laikas žaisti ir dūkti – žaidi ir dūksti. Tuomet jie ir nepyksta, kai tampi griežtas ir reikalauji, kad jie atliktų užduotis, išmoktų, atsiskaitytų. Mes turime tokį susitarimą: kai juokiamės – juokiamės, kai dirbame – dirbame.
– Iš kur semiatės kantrybės, kurios dirbant su vaikais, įsivaizduoju, labai reikia?
– Aš energijos pasikraunu iš šeimos. Kadangi ir vyras yra mokytojas, jis mane labai gerai supranta ir namuose ramina, kad nesikrimsčiau dėl darbo, primena, kad viskas laikina ir rytoj šią dieną aš jau būsiu pamiršusi, nes bus kita diena. O juk mokykloje būna situacijų įvairių, tenka dėl įvairių dalykų jaudintis. Lygiai taip pat mane labai palaiko vaikai, nuolat ragindami nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Be to, vyras, kaip kūno kultūros mokytojas, visą šeimą uždegęs sportine veikla. Nuo mažų dienų vaikai sportuoja, dalyvaujame įvairiausiuose šeimų konkursuose, spartakiadose, suvažiavimuose, stovyklose. Toks aktyvus poilsis, kelionės, matyt, kompensuoja nuovargį ir suteikia naujos energijos. Tuomet į darbą ateini visai kitos nuotaikos.
Man vis dar patinka mano darbas. Ir būna labai smagu girdėti, kai mano buvę mokiniai, dabar jau stumdantys vaikų vežimėlius, sako, kad jie jau pasiskaičiavę, kada galės atvesti savo vaiką į mano pirmą klasę. Kiti, sugrįžę iš kur nors pasisvečiuoti į gimtąjį miestą, taip pat nori su manimi pasimatyti. Jeigu jie nenorėtų su manimi net sveikintis, tuomet galvočiau, kad reikia kažką keisti. Tačiau, matyt, dar neatėjo laikas keisti darbo. Rugsėjai manęs dar laukia.
– Yra stereotipas apie provincijos miestelių vaikus, kad jie gauna prastesnį išsilavinimą. Patvirtinsite tai ar paneigsite?
– Aš manau, kad tai mitas. Aišku, viskas priklauso nuo vaiko, bet mūsų mokykla pagal reitingus yra tiktai aukštose pozicijose. Nuėję į gimnaziją ar profesinio mokymo centrus, mūsų mokiniai gauna tikrai labai gerus atsiliepimus apie jų paruošimo lygį. Kita vertus, aš manau, kad jeigu vaikas motyvuotas, nesvarbu, kur jis mokosi – mieste ar kaime. Jeigu jis tikrai žino, ko nori gyvenime, tikrai pasieks.
– Kokių kompetencijų šiais laikais reikia mokytojui?
– Šiandien turime labai daug integruotų, netradicinių pamokų kitose erdvėse, stengiamės mokykloje organizuoti kuo daugiau papamokinės veiklos, neformaliojo ugdymo renginių, kad kuo daugiau vaikai užsiimtų neformalia veikla mokykloje. Pratęsus mokslo metus, birželio mėnesį visos pamokos pas mus buvo netradicinės. Aišku, birželio mėnesį vaikus jau labai sunku kuo nors sudominti.
Mano manymu, logiškiausia būtų buvę palikti tokią mokslo metų trukmę, kokia ji buvo, bet Švietimo ir mokslo ministerija turbūt turi savų argumentų, kodėl juos reikėjo pratęsti.
Šiandien mokytojas turi būti įvaldęs ir kompiuterines technologijas, ir be galo komunikabilus, ir bendradarbiaujantis, nes jeigu užsidaryti tik tarp savo keturių sienų, nesidalinsi patirtimi su kolegomis arba neperimsi iš jų gerosios patirties, atsiliksi. Turi koja kojon eiti su laikmečiu, kuriame gyveni, negali likti tame dešimtmetyje, kuriame pradėjai dirbti, nes šiais laikais tai būtų viskas, taškas. Tu būtum neįdomus ir negalėtum mokyti vaikų.
Turi koja kojon eiti su laikmečiu, kuriame gyveni, negali likti tame dešimtmetyje, kuriame pradėjai dirbti.
Taip, anksčiau užtekdavo „atpilti“ prieš klasę savo žinias, paklausinėti vaikų, ir tuo pamoka pasibaigdavo. Dabar jau taip pamokos nevyksta. Dabar turi priversti vaiką galvoti, turi jį sudominti, motyvuoti, turi mokyti jį reikšti savo mintį. Dirbame visai kitaip. Mokytojas turi būti visapusiškas – ir aktorius, ir dainininkas, ir lektorius, ir buhalteris, ir medikas, ir sekretorius.
Šiandien mokykloje neužtenka turėti tik savo dalyko žinių, reikia viską mokėti: ir ataskaitas rašyti, ir planus ruošti, ir spausdinti, ir piešti, ir dažyti, ir rinkti namuose antrines žaliavas darbams, kaupti idėjas, kurias galėtum pritaikyti pamokose. Taigi praktiškai 24 valandas per parą tu jautiesi esantis mokykloje, nes net ir sapnuoji dažnai apie mokyklą.
– Minėjote, kad trūksta mokytojo darbo įvertinimo. Ko dar pasigendate mokykloje?
– Aš norėčiau, kad mokykla būtų dar laisvesnė, kad vaikams būtų sukurta daugiau erdvių, kuriose jie galėtų, pavyzdžiui, susėdę ant sėdmaišių skaityti, kitur per pertrauką valgyti savo sumuštinius, pasportuoti ir pan.
Norisi tokios laisvės, kad vaikas mokykloje jaustųsi dar geriau – kaip namie, kad būtų daugiau poilsio ir bendravimo zonų, kokių prisižiūrime užsienio filmuose apie mokyklas.
Norėtųsi, kad vaikai į mokyklą ateitų ne tik pamokoms, bet ir turėtų erdvių, kuriose galėtų pailsėti, pabendrauti, galiausiai galėtume visi kartu susėdę per pertrauką arbatos atsigerti. Kad mokykloje būtų vis mažiau formalumo.
Aišku, suprantu, kad materialinė bazė yra tokia, kokia yra, ir ne visada yra galimybių mokyklai įsigyti atitinkamų priemonių ar rasti tinkamų erdvių naujiems tikslams. Pavyzdžiui, mes mokykloje įprastą skambutį pakeitėme į muzikinį, kuris priverčiu vaikus išeiti į koridorius šokio judesiu. Tai smagu. Turime gerai įrengtą sporto aikštelę. Tačiau norėtųsi dar daugiau.
Aš esu nedidelių mokyklų šalininkė. Pas mus mokykloje yra 250 mokinių. Tai nėra mažai, bet ir nėra labai daug, todėl yra galimybė pažinti kiekvieną mokinį. Man atrodo labai smagu, kai mokytojai visus vaikus vadina vardais, o visi vaikai sveikinasi su tavimi, net jeigu tu jų nemokei. Kai visi vieni kitus pažįsta, per pertraukas galima leisti muziką, bendrauti, rengti bendras šventes ir kiekvieną už ką nors pagirti. Būtent todėl aš dievinu savo mokyklą.
O tūkstantinėje minioje vaikai pasimeta. Tada ir atsiranda poreikis nubėgti kažkur už kampo, o ir mokyklos teritorija tokia didžiulė, kad mokytojai jos visos neaprėpia, nemato, ir vaikai gali daryti, ką nori. Tokiose mokyklose vaikų bendravimas visai kitoks.
Pagaliau mes turime galimybių per pamokas išeiti į gamtą, prie ežero ir stengiamės jas išnaudoti. Tuomet vaikai visai kitaip priima informaciją. Taip pat su vaikais kviečiame ir tėvus į žygius, taip ir juos suburdami į stiprią bendruomenę. Nėra didesnio džiaugsmo, kaip vasarą susitikus savo mokinuką išgirsti, kad jis pasiilgo mokyklos. Vadinasi, darome kažką teisingai.
