O ketvirtas mokslui pašvenčia visą savo gyvenimą. Tik kaip gi įsivaizduojate pastarojo kasdienybę? Tai – nesibaigiantys vizitai ir „nuolatinis“ bibliotekos bilietėlis? Kasdienis mokslinių tyrimų dokumentų analizavimas? Pasiėmė štai iš lentynos gilumos, nupūtė dulkes, reikiamą informaciją susirado, išsitraukė kitą krūvelę, vėl dulkes nupūtė... Ir taip – metai iš metų?
„Na, ji ne visai tokia. Mokslinė veikla tikrai nėra tokia monotoniška ir nuobodi, kokia gali pasirodyti su ja nesusidūrusiam, – juokiasi Akademijos miestelyje gyvenantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Renaldas Žydelis (30 m.).
– Kita vertus, nė viena veikla nėra nuobodi, jeigu užsiimi ja pašaukimo vedamas. O man mokslas yra be galo įdomus. Galbūt aš buvau ne pats gabiausias, tačiau visuomet išlikau užsispyręs, pareigingas, smalsus ir labai kruopštus. O tai, ko imuosi, išpildau geriausiai kaip galiu.“
Mokslų daktaru tapo prieš pusmetį
Ir nuskamba daugiau nei įtikinamai, kuomet taip nuoširdžiai kalba trisdešimtmetis, akademinei veiklai paskyręs jau 22 savo gyvenimo metus: 12 – Akademijos miestelio gimnazijoje, dar 10 – universitetinėse studijose, kuriose įdėtą triūsą vainikavo prieš pusmetį atsiimtas daktaro kvalifikacinį laipsnį patvirtinantis diplomas. Baigiamajam studijų darbui jaunasis mokslininkas tyrė, kas lemia kukurūzų derlingumą, o disertaciją rašė anglų kalba.
„Vienas pasirinkimas mane vedė kito link, o sutikti kompetentingi specialistai įkvėpė siekti dar daugiau“, – šypteli nemenką patirtį žemės ūkio mokslų srityje sukaupęs akademiškis R.Žydelis.
Pritaikė žinias gimtojo miestelio labui
– Renaldai, kas jus paskatino pasirinkti studijas, susijusias su aplinkos inžinerija? – „Rinkos aikštė“ paklausė dr. R.Žydelio.
– Gal todėl, kad esu iš nedidelio miestelio, jau vyresnėse klasėse dairiausi studijų, susijusių su gamta (šypteli).Baigęs gimnaziją, pasirinkau aplinkos inžinerijos bakalauro, o vėliau – vandens inžinerijos magistro studijas Aleksandro Stulginskio universitete Kaune. Jose dėstomi dalykai – hidrologija, hidrogeologija, vandens išteklių valdymas – man atrodė ir įdomūs, ir prasmingi.
Bet kokie moksliniai tyrimai gali būti įdomūs, tik tai didele dalimi priklauso nuo studijų vadovų, dėstytojų kompetencijos, jų žmogiškųjų savybių ir gebėjimo sudominti. Mano kelyje tokie žmonės pasitaikė dažniausiai, ir tai padėjo man apsispręsti tapti mokslininku (šypteli).
– Baigiamąjį magistro darbą 2013 metais rašėte tema „Vandens kokybės parametrų kaita ir Akademijos tvenkinio įtaka jų pokyčiams Dotnuvėlės upėje“, tad savo žinias ir atliekamus tyrimus dar nedirbdamas Institute pritaikėte gimtojo miestelio labui. Kodėl nusprendėte trejus metus vandens kokybės parametrų matavimus atlikti ir analizuoti būtent čia?
– Moksliniais tyrimais susidomėjau dar būdamas paskutiniame bakalauro studijų kurse, kuomet artėjo laikas rengti pirmąjį akademinį baigiamąjį darbą. Jau tada norėjau atlikti realius mokslinius tyrimus, susijusius su Dotnuvėlės upės vandens kokybe savo gimtajame miestelyje, tik iki galo nebuvau tikras, ką tiksliai galėčiau tirti. Idėjomis pasidalinau su profesoriumi Arvydu Povilaičiu, o jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie savo pavyzdžiu parodė, kad mokslas gali būti labai įdomus. Radome bendrą kalbą ir aptarėme, ką konkrečiai galėčiau tirti, kokius matavimus atlikti.
Pabaigęs aplinkos inžinerijos bakalauro studijas, sprendimą magistrantūros studijas tęsti vandens inžinerijos srityje priėmiau nesunkiai. Tęsiau tyrimus, susijusius su Dotnuvėlės upe. Ši tema man labai įdomi. Be to, džiaugiausi galėdamas atlikti tyrimus Akademijoje, vietoje, kurioje gimiau, užaugau ir gyvenu. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dedama daug pastangų, kad vandenų tarša mažėtų, ir tai – viena pagrindinių Europos Sąjungos aplinkosaugos problemų.
Vienas pasirinkimas mane vedė kito link, o sutikti kompetentingi specialistai įkvėpė siekti dar daugiau, – šypteli R.Žydelis.
Į doktorantūrą atvedė... bulviakasis
– Šie tyrimai – baigiamasis jūsų magistro studijų darbas – buvo įvertintas labai gerai. Siekti mokslų daktaro laipsnio jus pastūmėjo šis įvertinimas, o gal tai užsibrėžėte anksčiau?
– Pabaigęs magistrantūros studijas, jau turėjau trejų metų patirtį mokslinių tyrimų srityje. Man tai patiko, tad pasiryžau sistemingai siekti dar daugiau ir tapti mokslininku. Štai čia buvo keletas galimų pasirinkimų. Pirmasis – dirbti daugiausia su studentais. Tai – puiku, bet dėstytojavimas reikalauja daug laiko, tad tyrimams jo lieka mažiau. Na, o antras, man priimtinesnis variantas – dirbti moksliniame institute ir didžiąją laiko dalį skirti būtent tyrimams.
– Dauguma jaunų žmonių studijoms renkasi didžiųjų Lietuvos miestų arba užsienio universitetus. Jūs – išimtis iš taisyklės: aukščiausio mokslinio laipsnio siekti sugrįžote į gimtąjį miestelį. Kodėl doktorantūros studijoms pasirinkote LAMMC Žemdirbystės institutą?
– Istorija – labai įdomi (šypteli). Kuomet 2013 metais baigiau vandens inžinerijos magistro studijas, ėmiau rimtai svarstyti išvykti dirbti į užsienį. Tačiau, ko gero, iš tiesų niekas nevyksta be priežasties... Institute dirbanti mano draugo mama pasakė, kad jų skyrius derliaus nuėmimo darbams ieško darbuotojo.
„Puiki proga užsidirbti pinigų prieš vykstant į užsienį“, – pamaniau, fizinio darbo nebijojau, todėl ilgai nedvejodamas įsidarbinau Augalų patologijos ir apsaugos skyriuje. Galima sakyti, kad savo karjerą institute pradėjau nuo bulvių kasimo (juokiasi).
Po mėnesio pasibaigus darbo sutarčiai sužinojau, kad Institutui reikalingas darbų saugos inžinierius. Turėjau reikiamą išsilavinimą ir netrukus pradėjau dirbti naujose pareigose (šypteli). Darbas patiko, buvo įdomus, tačiau norėjosi išnaudoti galimybę plėsti žinių bagažą, tad 2014 metų vasarą ir vėl dirbau žemės ūkio techniku, tik jau kitame skyriuje.
Dirbdamas Institute susipažinau su savo doktorantūros studijų vadovu dr. Sigitu Lazausku. Susidomėjau jo pasiūlyta studijų tema, įstojau ir prieš pusmetį sėkmingai apgyniau disertaciją.
Ispanijoje sėmėsi inovatyviausios augalų modeliavimo praktikos
– Pastaruosius dvejus metus žinias gilinote ir stažuotėse užsienyje. Pusmetis Vokietijoje, du mėnesiai Ispanijoje – kokie jie buvo? Ar išvykti į mokslinę stažuotę yra paprasta?
– Vokietijoje prieš dvejus metus vykusi mano mokslinė stažuotė buvo finansuojama Vokietijos DBU fondo (vok. Deutsche Bundesstiftung Umwelt – aut. past.). Šis fondas – vienas didžiausių Europoje, remia projektus ir mokslinius tyrimus, skirtus aplinkosaugos technologijoms vystyti, specialistams užmegzti ilgalaikius kontaktus ir kurti jų tinklui, kaupti žinias aplinkosaugos srityje. Patekti nebuvo labai paprasta. Pasiūliau savo parengtą projektą „Kukurūzų derliaus modeliavimas sausros ir šalčio sąlygomis“, kuris buvo įvertintas DBU aplinkosaugos ekspertų komisijos. Gavęs kvietimą, Rygoje pristačiau savo projektą DBU fondo atstovams.
Paskutiniais doktorantūros studijų metais vis dažniau svarsčiau: jeigu noriu toliau tobulėti kaip mokslininkas, turiu nepaliauti didinti savo kompetencijos augalų modeliavimo srityje, kuri man, be to, dar ir labai patinka, o joje reikalingos įvairios tarpdisciplininės žinios.
Praėjusių metų pabaigoje mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra paskelbė konkursą. Reikėjo pateikti projektus finansavimui gauti stažuotėms užsienio valstybėse. Pateikiau. Šio pagrindinis tikslas buvo perimti ir perduoti agroverslui pažangiausią augalų modeliavimo praktiką ir panaudoti gautas žinias veislių ir auginimo technologijų komercinimui Lietuvos sąlygomis.
Kuomet 2013 metais baigiau vandens inžinerijos magistro studijas, ėmiau rimtai svarstyti išvykti dirbti į užsienį.
Mano projektas laimėjo dviejų mėnesių finansavimą, tad šių metų pradžioje išvykau į Aragono žemės ūkio maisto produktų tyrimų ir technologijų centrą (angl. Agrifood Research and Technology Centre of Aragon – aut.) Ispanijoje, Saragosos priemiestyje.
– Nusprendėte ne tik pagilinti žinias, bet ir išeiti iš savo komforto zonos, kardinaliai keisdamas savo gyvenamąją ir akademinę aplinką. Kaip pasiryžote pasinaudoti galimybe išvykti į užsienį?
– Esu įsitikinęs: stažuotės yra privaloma kiekvieno studento, doktoranto ar mokslininko karjeros dalis. Ne vien dėl įdomių tyrimų kartu su užsienio kolegomis ar patirties iš geriausių savo srities mokslininkų pasisėmimo. Stažuotės suteikia galimybę pajusti kitą darbo atmosferą, pamatyti, kaip mokslininkai bendrauja tarpusavyje, kaip sprendžia įvairias problemas.
– Patartumėte ir kitiems studentams pasinaudoti šiomis galimybėmis?
– Ne tik patarčiau, bet ir labai skatinčiau, nes tai vienas geriausių dalykų, kas gali nutikti studijų metu. Yra daugybė galimybių išvykti į užsienį ir kas nori, tikrai ras būdų, kaip tai padaryti.
Su vokiečiais – ir laboratorijoje, ir krepšinyje
– Pasidalinkite įspūdžiais: kas jums padarė didžiausią įspūdį institutuose, kuriuose stažavotės?
– Vienareikšmiškai – juose dirbantys mokslininkai. Tie, su kuriais man teko susipažinti, buvo tikri profesionalai. Darbštūs, dideli optimistai, niekuomet nepasiduodantys, besidalinantys idėjomis, palaikantys, įkvepiantys. Mano manymu, tai yra pagrindinės gero mokslininko savybės.
Buvo nemažai įdomių, žmogiškų nutikimų. Vokietijoje stažuotės vadovas pakvietė mane į naudingą seminarą. Pranešėjui paklausus, ar visi supranta vokiečių kalbą, vienintelis pasakiau, kad ne visai gerai suprantu... Tad jis ir kiti seminaro dalyviai kalbėjo tik angliškai. Vėliau sužinojau, jog visi buvo vokiečiai ir dėl vieno manęs kalbėjo angliškai. Tai paliko didelį įspūdį.
– Jūsų hobis – krepšinis, o stažuodamasis Vokietijoje turėjote galimybę pasižaisti. Ar jūs, atvykęs iš krepšinio šalies, neatsilikote nuo kolegų vokiečių savo sugebėjimais aikštėje?
– (Juokiasi) Visi Julicho tyrimų centre dirbantys mokslininkai gali už simbolinį mokestį lankyti krepšinio, futbolo, teniso ir kitus užsiėmimus, tad atvykęs pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Žaisti su kolegomis sekėsi tikrai gerai, jie netgi pasiūlė man žaisti už miesto mėgėjų komandą, bet gaila, jog, kai prasidėjo turnyras, man jau atėjo metas vykti namo (šypteli).
Kitas dalykas, man padaręs įspūdį – tai, kad į treniruoklių salę ateidavo daug vyresnio amžiaus žmonių. Mačiau, kaip vienas žmogus į treniruoklių salę atėjo pasiremdamas lazdele!.. Turbūt tai dar kartą patvirtina, kad žmogus pasensta, kai pats pradeda galvoti, jog paseno (šypteli).
Idealus variantas: dirbti Lietuvoje, stažuotis užsienyje
– Ne kaip mokslininkui, o kaip keliautojui, kurgi jums patiko labiau – Vokietijoje ar Ispanijoje?
– Jeigu reikėtų rinktis tarp šių dviejų šalių, gyvenčiau Ispanijoje – bene šilčiausioje vietoje Europoje. Juk tai aktualu mums, žmonėms iš Šiaurės ir Rytų Europos (šypteli). Pragyvenimo lygis nėra labai aukštas, žinoma, išskyrus Madridą ar Barseloną. Ispanai – draugiški, paslaugūs, iš šalies atrodo, jog daugumos jų gyvenimai laimingi bei turiningi, o tai juk yra vienas svarbiausių dalykų. Tiesa, ne su visais galėjau susikalbėti angliškai, o tai kėlė šiek tiek rūpesčių.
Gyvenimas Vokietijoje irgi suteikė vertingos patirties, ypač – profesine prasme. Man patiko vokiška tvarka. Tai, ką vokietis pažadėjo, įvykdys laiku. Jie kalba tiesiai, be išvedžiojimų, yra patikimi, drausmingi, darbštūs. Ne veltui Vokietijos ekonomika yra viena stipriausių Europoje.
– Vadinasi, nesvarstote galimybės sugrįžti į Julicho tyrimų institutą Vokietijoje, kuriame jums sekėsi taip, kad sulaukėte pasiūlymo pratęsti stažuotę dar pusmečiui? Doktorantūra baigta, iš stažuotės Aragono centre Ispanijoje sugrįžote prieš dvi savaites. Ko dabar imsitės, Renaldai?
– Palaikau gerus santykius su savo praktikos Julicho institute vadovais. 2018 metų pabaigoje buvo publikuotas mūsų, Žemdirbystės instituto ir kolegų iš Vokietijos, bendras straipsnis prestižiniame agronomijos ir aplinkos mokslų srities žurnale „Agricultural and Forest Meteorology“. Šįmet Akademijoje pradėsime naujus eksperimentinius tyrimus su pluoštinėmis kanapėmis, įkalbinau vokiečių mokslininkus prisidėti prie tyrimo. Labai džiaugiuosi, kad tokie geri mokslininkai sutinka bendradarbiauti, tai suteikia daug motyvacijos judėti pirmyn (šypteli).
Galimybių daug, o ribų siekti tai, apie ką svajoji, nėra. Vienintelė riba – dangus (šypteli). Kai buvau šiek tiek jaunesnis galbūt labiau norėjau gyventi užsienyje, dabar galvoju, jog idealus variantas – gyventi Lietuvoje ir kartas nuo karto išvykti į stažuotes užsienyje (šypteli).
– Džiugu ir stebina tai, kad jaunas žmogus gali ir netgi savo noru pasiryžta visavertį gyvenimą kurti nedideliame Akademijos miestelyje Kėdainių rajone.
– Kai norisi pakeisti aplinką – nuvykstu į kitus miestus... Bet Akademija man labai patinka. Ji – žemės ūkio lopšys, čia susitelkė 3 didelės įstaigos, atliekančios svarbų vaidmenį žemės ūkio politikos formavime, sprendžiant problemas, su kuriomis susiduria Lietuvos ūkininkai.
Daugybė iškilių mokslininkų užaugo Akademijoje, tad mokslas yra neatsiejamas jos akcentas, ir yra pabuvoję beveik visi Lietuvos prezidentai. Turime nuostabų parką bei begalę kitų puikių dalykų. Nežinau, kiek esu šališkas, bet šis miestelis, mano nuomone, yra geriausias Lietuvoje (šypteli).
Stipendiją mokslinei stažuotei pavyko gauti. Kartu su kitais stipendiatais pirmąjį mėnesį leidau fondo būstinėje Osnabriuko mieste intensyviuose vokiečių kalbos kursuose bei seminaruose, kuriuose sprendėme gyvenimiškus klausimus, kurie laukė mūsų, gyvenančių Vokietijoje.
Po mokymų penkiems mėnesiams persikėliau į stažuotės vietą – Julicho miesto tarpdisciplininį tyrimų centrą (vok. Forschungszentrum Jülich GmbH – aut.). Buvo galimybė prasitęsti tai dar pusmečiui, bet tuo metu buvau doktorantūros trečiajame kurse. Turėjau grįžti į Lietuvą.
