„Po jūsų skambučio susimąsčiau. Retai taip būna, kad mąstyčiau apie praeitį, nes dažniausiai žiūriu tik į priekį. Bet iš tikrųjų, jau 30 metų“, – sako Jūratė.
Su greitąja medicinos pagalba susijęs ir asmeninis jos gyvenimas. Audrius dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju, ir kartą, jiems dirbat kartu, jam prasidėjo ūmus pilvo skausmas. Pasirodė, jog apendicitas. O po dviejų parų apendicitas diagnozuotas ir Jūratei. Netrukus po abiejų operacijų jie ėmė draugauti, pajuokaudami, kad apendicitas yra infekcinė liga. Vėliau gimė ir rimtesni jausmai.
„Iki šiol su vyru dirbame toje pačioje Kauno rajono greitojoje pagalboje. Kartais tenka budėti ir vienoje pamainoje“, – sako Jūratė.
Medikė juokauja, kad dvi savo dukras jie užaugino bedirbdami. Kai pamaina Jūratei – namuose Audrius. Ir atvirkščiai.
– Jūrate, pirmą kartą kalbėjomės sausio 1-ąją, po jums pačiai daug emocijų sukėlusio iškvietimo. Tada teko priimti sudėtingą gimdymą, namuose.
– Taip. Bet ta diena nesibaigė taip džiaugsmingai. Pirmas iškvietimas buvo į gimdymą, o paskutinis – mirė žmogus, sirgęs COVID-19. Gyvenimo svarstyklės, jo lėkštelės vieną kartą į vieną pusę, kitą – į kitą. Bet taip yra. Toks gyvenimas.
– Kalbant apie gimdymus namuose, teko priimti juos šešis?
– Tokius atvejus skaičiuoju, taip. Nedažni atvejai. Tai smagu, nes kai su kolegomis pasikalbi, tai kolegos net ir neturėję tokių patirčių. Tad tuo tikrai galiu didžiuotis.
Du kartus iš tų šešių teko priimti gimdymą ir būti visame procese, kitus kartus – suteikti pirmąją pagalbą ką tik namuose gimusiam kūdikiui, mamai, nukirpti virkštelę.
Šiemet, sausio 1-ąją, tai jau buvo mano vaikiukas. Jis nebuvo dar gimęs, kai atvažiavome.
– Po sausio 1-osios jūsų priimto gimdymo su kolegėmis darbe juokavome, kad gimusi mergytė turėtų būti pavadinta jūsų vardu.
– Mačiau, kad ir socialiniuose tinkluose tą rašė. Ne, tai juk tėvų reikalas.
– Greitosios pagalbos medikas yra truputį viskas: šiek tiek kardiologas, šiek tiek akušeris, šiek tiek dar kažkas?
– Kaip sakoma: kai daug visko moki, tai nieko nemoki. Mūsų mokėjimas yra kiek kitoks, mes vertiname ūmias būkles. Nesigiliname labai stipriai į laboratorinius, diagnostinius parametrus. Reikia atskirti, kur reikalinga pagalba čia ir dabar. Jei nesuteiksi jos, žmogui toliau blogės, o tavo pradėtą darbą perėmusiems kolegoms ligoninėje jis bus tik sudėtingesnis.
– Kaip apskirtai pasirinkote šią profesiją?
– Jeigu sakyčiau, kad nuo vaikystės apie tai galvojau, tai būčiau neteisi. Kaip ir dauguma jaunų žmonių, labai stipriai svarsčiau, kur mokytis. Labai bijojau monotonijos. Tai mano charakterio savybė – labai nemėgstu vienodybės, nuobodumo.
Paskutiniais vidurinės mokyklos metais ir nusprendžiau, kad ateitį siesiu su medicina, su skubia pagalba. Tuo metu tai buvo prieinamiausia.
Baigiau Prano Mažylio medicinos mokyklą. Buvome pirmoji Nepriklausomos Lietuvos laida. Mūsų diplomai jau buvo žali, mat seniau diplomai būdavo pilki.
Smagu dabar prisiminti. Esu iš jau neegzistuojančios specialybės –felčerių.
– Taip seniau vadinosi jūsų profesija?
– Taip, vėliau buvome pervadinti į skubios pagalbos specialistus. Bet aš širdyje liksiu felčerė. Kaimo žmogaus daktariukas.
Šiemet yra 30 metų, kai baigiau studijas. Esame gana draugiška felčerių grupė, susitinkame kasmet. Iš mūsų 26 baigusių medicinoje likę apie dešimt. Kitos keitė profilį – kartais net radikaliai. Aš likau.
Šiame darbe nėra monotonijos. Kiekviena para, kiekvienas budėjimas turi savo šarmo. Viena diena eina ir praeina, o kita įsirėžia atmintin. Aišku, įsimena nelabai geri dalykai. Bet taip jau yra.
Aš užaugau šioje įstaigoje, tai – pirmoji ir vienintelė mano darbovietė. Jei užteks sveikatos, tikiuosi, bus ir paskutinė.
Atėjau visai jaunutė, netukus po Sausio 13-osios įvykių. Tada atlikau praktiką, buvo tokie neramūs laikai. Dar kai nedribau, teko ir savanore pabūti prie mūsų degančių laužų Sitkūnuose, Juragiuose.
Aš širdyje liksiu felčerė. Kaimo žmogaus daktariukas.
Kolektyvas buvo labai mielas, mane globojo. Iš jų ėmiau viską, kas įmanoma,– ir jų patirties, žinoma.
Atsimenu, važiuojame į vieną kvietimą su tikrai patyrusia gydytoja, švyturėliai įjungti. Klausiu jos: jūs, dirbusi 30 metų, ar ramiai važiuojate į tokį skubų kvietimą? Ten eismo įvykis buvo. Ji atsisuko į mane ir sako: po 30 metų ir tu lygiai tą patį jausi, kaip ir dabar.
Ji buvo teisi. Net graudinuosi kalbėdama. Toks yra gyvenimas... Švyturėliai, skubūs kvietimai neatbukina žmogaus jausmų, jis lieka žmogumi, reaguojančiu į kito nelaimę.
– Galima pasakyti, kad profesine prasme jūs su Lietuva kartu ir užaugot?
– Vienareikšmiai. Ir aš, ir mūsų sistemos pokyčiai jautėsi. Galimybės visiškai kitos, palyginti su tuo, kas buvo prieš 30 metų.
Visada norėjau tobulėti, stengiausi. Kai pirmą kartą Lietuvoje buvo rengiamos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų varžybos, įstaiga irgi delegavo mane. Labai džiaugiausi ir gana gerai pasirodėm, paskui teko sudalyvauti tarptautinėse varžybose Lenkijoje. Irgi patekome į dešimtuką.
Tu augi kaip specialistas. Nėra didelės baimės važiuoti į sudėtingus iškvietimus. Tai natūralu: tu kartoji žinias, kartoji algoritmus, dirbi.
– Sakot, kad kalbėdama apie tuos 30 metų jūs graudinatės. O tada, kai nuvažiuojat į rimtą iškvietimą, kaip tada susitvarkote su emocijomis? Ar tada nebelieka Jūratės, o yra tik medikė?
– Per tiek metų turbūt yra buvę visko. Ir paverkusi kartu su žmonėmis esu, kai miršta jų artimasis, ypač vaikas. Bet tu turi susiimti ir savo emocijas gali paleisti po laiko, jau sau. Tada persijungi į kitą režimą.
Būna, kad ir psichologinę pagalbą žmonėms reikia teikti. Iškvietimai patys įvairiausi. Kas nedirba, kas nežino šito darbo, jiems atrodo, kad važiuoji tik į infarktus, į skubius iškvietimus. Ne. Yra ir tokių žmonių, kuriems reikia žodinės pagalbos. Jiems nuo to geriau.
Ir paverkusi kartu su žmonėmis esu, kai miršta jų artimasis, ypač vaikas.
– O kada jungiami švyturėliai?
– Pagal taisykles. Nėra taip, kad juos jungi, kai užsimanai. Kai yra skubus, gyvybei grėsmingas atvejis, dažniausiai tą nustato dispečeris. Bet mes savarankiškai irgi galime jungti, nes jei matai, kad tolimas kelias, kad nespėsi nuvažiuoti, o mieste gali trukdyti automobilių srautas, tada jungiame. Bet ne visada.
– Kas yra sudėtingas, sunkus iškvietimas?
– Man asmeniškai sunkiausi iškvietimai yra pas dūstančius žmones. Nes oras yra viskas.
O šiaip visi. Kiekvieną kartą važiuodamas tu žinai, kad gali būti netikėtumas, ir tikiesi blogesnės situacijos. Labai smagu, kai tavo lūkesčiai neišsipildo. Tai gal net geriau, kai nuvažiavus atsipūti lengviau, o ne važiuoji atsipūtęs, o ten reikia kitaip elgtis.
Nebūtų visi iškvietimai skubūs, tai ir mūsų veikla nesivadintų skubia pagalba. Kiekvienam žmogui, jei jis kviečia pagalbą, jo atvejis yra skubus. Vienaip aš gal vertinu kaip specialistė, kitaip gali vertinti žmogus, kuris kviečia mane.
– Tiesa, kad kai tu labai labai lauki, minutė atrodo kaip dešimt minučių? Ar net ilgiau.
– Dauguma mūsų esame susidūrę su specialiosiomis tarnybomis: mums teko kviestis greitąją, priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, policiją. Ne išimtis esu ir aš. Tikrai laikas prailgsta laukiant. Tai natūralu, nereikia dėl to įsižeisti, reaguoti į žmogaus nepasitenkinimą, kai jis replikuoja, kad mes ilgai važiavome. Žmogus turi teisę taip galvoti – jam tas laikas išties prailgsta.
– Ar būna, kad gaunat vieną informaciją, o nuvažiuojat – ir situacija yra visai kita?
– Taip, būna, be abejo. Būna, kad situacija 180 laipsnių kita. Tu gali važiuoti dėl somatinių sveikatos sutrikimų, kraujospūdžio, o randi psichinį ligonį. Arba važiuoji pas moterį dėl pilvo skausmų, o kai nuvažiuoji, matai, kad tuoj gimdys.
Visokių dalykų būna. Bet ta kaita, matyt, mane tuos 30 metų čia ir laiko. Pabaigi vieną budėjimą ir lauki kito. Analizuoji buvusį. Gal dėl to tas laikas taip greitai prabėgo?
– Kiek tų kvietimų būna?
– Įvairiai. Pastarųjų 5–10 metų tendencija – kvietimų daugiau. Gal dėl to, kad rajone gyvena daugiau žmonių, atsikrausto žmonės ir iš miesto. Per parą – apie 13–15 iškvietimų. Tai, skaičiuočiau, apie 40 tūkst. per visus 30 metų. Bet iš jų yra tokių, kuriuos aš iki šiol atsimenu.
Važiuoji pas moterį dėl pilvo skausmų, o kai nuvažiuoji, matai, kad tuoj gimdys.
– Ką atsimenate?
– Tuos, kurie baigėsi nelabai gerai. Galima sakyti, blogai. Tada būna ir kaltės jausmas. Esu perfekcionistė, stengiuosi daryti viską gerai – kiek galiu, kiek pajėgiu, kiek mano profesinės žinios leidžia. Bet ne viskas ir nuo mūsų priklauso. Kartais ir tas, kuris viršuj, pakoreguoja.
Visada labai analizuoju savo veiksmus, pagal galimybes kalbuosi su kolegomis. Esu iš tų, kuri išklauso kitų nuomonę ir labai sveikai ją priimu, jeigu tai kritika – bandau ją prisitaikyti sau, savo klaidų nekartoti. Mūsų darbe klaidos gali baigtis liūdnai.
Bet kartais tu esi bejėgis. Tai ir eismo įvykiai, kada žmogus patiria traumas, nesuderinamas su gyvybe. Jauni žmonės, vaikai... Jie neturėtų mirti. Bet būtent jiems taip nutinka. Arba kai nuskęsta. Nekalbu jau apie įgimtas sveikatos problemas. Susigyvent tada lengviau, bet, žinoma, irgi sunku.
– Kalbant apie eismo įvykius, tragedijas vandenyje, priimti žinią sunkiau, nes tai – ir netikėtumo faktorius?
– Netikėtumo faktorius yra visur. Bet atsiranda bejėgiškumas, prieštaravimas lemčiai. Kodėl? Kodėl taip atsitiko?
– Kiek seniau, kai tekdavo būti avarijų vietose, man visad kildavo tas pats klausimas: kaip čia dirba medikai? Kaip emociškai ištveria? Sužeidimai rimti, kaip jūs sakot, nesuderinami su gyvybe.
– Taip, kaip jūs dabar kalbat, aš panašiai mąstyti pradedu po visko. Bet tuo metu visus žmogiškus jausmus veji nuo savęs. Esi medikas, teikiantis skubią pagalbą, vadovaujiesi skubios pagalbos teikimo algoritmais. Kiekviena situacija, žinoma, individuali, bet jei žinai, kaip dirbti, situacija tampa valdoma. Tik po to permąstai, kaip ir kas buvo.
Kai mes kalbėjome apie sausio 1-osios gimdymą, kurį teko priimti, tai tuo metu aš elgiausi taip, kaip kiekvienas tokią pagalbą teikiantis asmuo būtų daręs. Bet po to tu pagalvoji, kas galėjo būti, jei būtų kitaip, o jei nutiktų dar kažkas? Ir tada tau pradeda šiurpai eiti, prakaitas pilti. Bet viskas yra po to. O tuo metu...
Nemoku pasakyti. Čia turbūt tik medikai ir supras. Ne visi medikai, beje, gali dirbti skubioje pagalboje.
– Kodėl?
– Kitiems reikalingas darbo planavimas, reikalingas pasiruošimas. O čia pasiruošimo jokio nėra.
– Jūsų vertinimu, kaip per tuos 30 metų keitėsi medicina?
– Labai stiprus pokytis. Kai atėjau dirbti į greitosios pagalbos stotį, defibriliatorius buvo vienintelis visoms penkioms brigadoms. Ir tai naudojamas retai. Dabar kiekvienas mūsų automobilis yra kaip mini reanimacinis blokas. Turim priemones, kurių reikia užtikrinti gyvybines funkcijas, jas palaikyti. Visos priemonės, manau, yra pasaulinio lygio. Tik tu mokėk naudotis. Tam yra skiriamos tobulinimosi programos.
– Ar prisimenat pirmąjį iškvietimą, kai buvo įtariamas koronavirusas?
– Be abejo. Mes su kolegom patys pirmieji ir sulaukėme tokio iškvietimo. Moteris buvo grįžusi iš Jungtinės Karalystės, jau būdama namuose sukarščiavo. Dispečerė pranešė, kad įtariamas koronavirusas. Buvo vidinė panika, baimė, kaip neužsikrėsti. Tada ir automobilis buvo ruošiamas atitinkamai.
Atsimenu tą iškvietimą. Nors jis toli gražu buvo ne tai, kur mes dabar esam, kada budėjimo metu dėl COVID-19 turime ne du ir ne tris kvietimus. Būna, kad vieno išvažiavimo metu tokių būna net keturi.
Iš pradžių baimė buvo dėl to, kad aš nelabai ką galėsiu nuspėti, infekcija nepažįstama, žmogui galima padėti tik jį nuvežus ten, kur yra infekcinių ligų specialistai. Dabar situacija pasikeitė. Turi apžiūrėti, teikti pagalbą ir nutarti, ar žmogus lieka namuose, ar vežamas į ligoninę.
– Ir prie apsaugos priemonių įpratote?
– Savisaugos priemones naudojame pagal kategorijas. Į eilinį iškvietimą važiuojame su paprastesne apranga: veido kaukė ar respiratorius, akių apsauga, chalatas. Jei yra duomenų, kad žmogus saviizoliacijoje ar patvirtintas atvejis, tai rengiamės pirmos kategorijos apsauga. Kombinezonas, atitinkamos veido apsaugos, avalynės apsauga, dvigubos pirštinės. Anksčiau, kol apsirengdavom, užtrukdavom net iki pusės valandos, dabar – iki penkių minučių.
– Vairuotojas ir medikas – komanda? O gal visi vairuotojai yra jau paramedikai?
– Didžioji dalis vairuotojų jau paramedikai, tad jų darbo ir pagalbos kokybė yra neginčijamai geresnė. Yra ir tik vairuotojų. Bet jie privalėjo prisitaikyti prie komandos nario, pakankamai daug funkcijų atlieka.
Neįsivaizduoju, ar gali būti kokybiškas darbas, jei dirbtų tik vienas medikas. Tikrai neįsivaizduoju. Tik komandinis darbas, tik tariantis.
– Minėjote, kad studijas baigėte 26 felčerės. Kodėl tik moterys, kaip atrodo jums?
– Tada tik merginos. Sunku pasakyti, bet tuo metu vyrai rinkosi kitas specialybes: vairuotojai, mašinų meistrai, o jei mediciną rinkosi – gal rinkosi aukštąjį mokslą? Bet ir dabar pažiūrėjus, juk slaugos srityje dirba daugiau moterų.
– Jūsų darbe reikia ir fizinės jėgos. Tarkim, išnešti ligonį.
– Dabar skubioji pagalba, pastebiu, vyriškėja. Ir tai yra natūralu, nes ir fiziškai darbas sunkėja. Yra ne tik daug nešamų ligonių, bet ir technikos daugėja. Į penktą aukštą užlipti su visa amunicija – yra reikalų. Ir dar būti fiziškai stipriai, nes reikia teikti pagalbą.
Aš manau, kad ateityje čia turėtų dirbi stiprūs, gerai fiziškai pasirengę žmonės. Tokie yra mano pamąstymai.
O seniau medikė atvažiuodavo su gražiu baltu chalatu ir su gražiais, kartais net aukštakulniais bateliais. Dabar tai neįsivaizduojama.
– Ir baltą chalatą pakeitė raudona apranga.
– Ji speciali, avalynė irgi speciali, su kaustytais priekiais. Patikėkit manim: baigiantis pamainai ta avalynė pasidaro tokia sunki... Net jokios aparatūros nenešant sunku panešti savo koją. Bet čia ne skundas – čia natūralu, taip yra. Net ir jauni žmonės, dirbdami non stop po 14 valandų, pavargsta. Sako: tuoj nualpsiu.
Bet kai sunku, reikia nusiteikti, kad viskas bus gerai. Jei pradėjome darbą – ateis laikas, ir mes jį baigsim. Juk jau rytas čia pat.
Nei labai geri dalykai, nei labai blogi netrunka amžinai. Ir visada, kai yra labai gerai, aš save nuteikiu: nesidžiauk, tuoj gerumas baigsis ir gėrį pakeis nelabai geri dalykai. O kai būna juodas gyvenimo periodas – motyvuoju save, kad tuoj baigsis.
Aš retai kalbu šia tema. Man atrodo, kad nieko įdomaus neturiu pasakyti. Tūkstančiai žmonių dirba tokį darbą, kaip aš. Tik tiek, kad man teko toks laikmetis: Lietuvos nepriklausomybės etapas, sveikatos sistemos pokyčiai, šeimos sukūrimas ir dabar... Kas galėjo žinoti, kad mes gyvensime tokiu laiku, kai reikės visiems vaikščioti su kaukėmis?
Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu šiame laike.
Kažkada žiūrėdavome tik fantastinius filmus apie neaiškų virusą arba užkratą, kur medikai ar žmonės paveikti. O dabar juk viskas šalia. Nereikia keikti – mums likimas skyrė išbandyti tai, ko kiti žmonės neturėjo. Reikia būti pozityviam ir žiūrėti į viską pozityviai. Viskas bus gerai, įveiksim.
– Jūrate, kas jums teikia džiaugsmo?
– Šypsena. Tada, kai atvažiuoji ir randi žmogų kančioje, o po tavo teiktos pagalbos jis pasako: man geriau. Tada tu tikrai supranti, kad jam padėjai.
