Antrame kurse pakeitė kryptį
„Programavimą pirmą kartą atradau, kai buvau 11-oje klasėje. Tuomet – 2003 m. IT sritis dar nebuvo taip išvystyta. Labai užsikabinau, o mokytoja, pamačiusi potencialą, pasodino su dvyliktokais – pradėjome dirbti prie didesnio projekto ir tada galutinai nusprendžiau, kad žinau, ką veikti“, – pasakoja N. Bauža.
Įstojus į Kauno technologijos universitetą (KTU), prasidėjo studento ieškojimai – antrame kurse jis susirado darbą, kuris padėjo papildomai užsidirbti, tačiau nežinojo, kad taip įtrauks.
„Prekybos centruose atlikdavau inventorizaciją. Gan greitai gavau inventorizacijų grupės vadovo pareigas, kur turėjau sužiūrėti komandas nuo 5 iki 80 žmonių. Ši patirtis mane įtraukė, o programavimas liko antrame plane – paprastai tariant susikoncentravau į pinigus“, – pripažįsta pašnekovas.
Nors ir buvo sunku derinti mokslus bei darbą, tačiau, nors ir prasitęsus studijas metams, bakalauro studijas jam visgi baigti pavyko.
Kita stotelė – logistika
Nors mintyse vis išnirdavo programavimas, tačiau esamo darbo vyras nemetė, o pasuko dar kita kryptimi – gavo pasiūlymą kurti ir koordinuoti vilkikų maršrutus.
„Į šią sritį pakliuvau atsitiktinai – draugas pasiūlė prisijungti – pabandžiau ir sutikau. Iš pradžių dirbau per du darbus – vis dar atlikdavau inventorizacijas ir naujame darbe, nes jame dirbau pagal slenkantį grafiką. Tokiu tempu gyvenau kelerius metus“, – dalijasi jis.
Mano pozicija virto naujų procesų bandymo ir išvystymo aikštele.
Visgi galiausiai jis susikoncentravo į logistiką – čia turėjo vadovą, su kuriuo sutapo požiūris į karjerą – jam buvo suteikta galimybė augti ir tobulinti procesus.
„Inspiravo tai, kad jis matė potencialą ir suteikė galimybę transformuoti mano poziciją. Taip mano pozicija virto naujų procesų bandymo ir išvystymo aikštele. Įmonėje, kuri buvo įsikūrusi Baltijos šalyse, tapome pirmąja stotele, kurioje buvo integruojamos inovacijos“, – teigia pašnekovas.
Čia atlikdamas tam tikras funkcijas, jis vis daugiau prisimindavo programavimą, tačiau po septynerių metų darbo šioje įmonėje, vadovas nusprendė išeiti ir pasiūlė vyrui užimti jo poziciją.
„Šis pasiūlymas išjudino mano mintis iš pagrindų – tai išprovokavo klausimą, ar iš tikrųjų esu savo rogėse“, – pripažįsta jis.
Pirmieji žingsniai
Anot pašnekovo, pirmiausiai bandė į šią sritį sugrįžti mokydamasis po darbo.
„Supratau, kad noras programuoti lydėjo visuomet, tik dėl darbų, uždirbamų pinigų, jis buvo nustumtas kažkur į užribį. Nors bandžiau derinti darbus su mokymusi, nelabai kas pavyko – vadovo pamainos paieškos užtruko, tad aš bandžiau apsėsti kelias kėdes, kas nulėmė, kad laiko žinių kaupimui likdavo tik savaitgaliais, o dažnai – ir jais ne“, – kalba Nerijus.
Supratau, kad tik suteikus sau erdvės ir laisvo laiko nuo darbų, galiu bandyti įgyvendinti savo svajonę.
Taip jau susidėliojo, kad jo antroji pusė taip pat jautė nepasitenkinimą profesine sritimi, tad buvo nutarta, jog ji pirmiausiai pabandys persikvalifikuoti.
„Mane nustebino, kad palikus nemylimą darbą, antroji pusė iškart susirado fotografijos kursus, ir jau po pusmečio darbavosi – į namus sugrįždavo visai kitas žmogus. Tai pamatęs supratau, kad tik suteikus sau erdvės ir laisvo laiko nuo darbų, galiu bandyti įgyvendinti savo svajonę. Išėjus iš darbo leidau sau metus gyti nuo perdegimo, o po to aktyviai pradėjau ieškotis galimybių mokytis ir dirbti IT sektoriuje“, – sako jis.
Svarbiausia – galimybė dirbti mėgstamą darbą
Iš pradžių jis pradėjo nuo 9 mėnesių studijų vienoje akademijoje, bet ten suprato, kad žinių – jis turi, norisi greitesnio tempo ir galimybės dirbti su realiais projektais.
„Iš socialinių tinklų sužinojau apie „Sourcery“ akademiją – iškart ten ir užsiregistravau į atranką. Mane inspiravo ir tai, kad vienas pažįstamas po studijų ten darbą susirado jau po mėnesio. Panašiai susidėliojo ir mano kelias – po dviejų mėnesių tikrai intensyvaus mokymosi, buvau vienas iš geriausių student ir sulaukiau pasiūlo prisijungti prie IT kompanijos – nors mane vis lydėdavo imposterio sindromas, supratau, kad čia iš tikrųjų mano kelias. Kaip sakė vienas iš akademijos lektorių – išmokti programuoti gali kiekvienas, bet jei nori tapti labai geru programuotojų – turi mylėti tai, ką darai“, – pažymi jis.
Visada yra baimė, kad nepasiseks.
Vis dėlto, jis nepiešia visko rožinėmis spalvomis – pradėti karjerą 38-erių nėra lengva. Tačiau, pasak pašnekovo, kaip ir visur – svarbu pasiruošimas.
„Visada yra baimė, kad nepasiseks, dėl to buvau pasiruošęs finansinę pagalvą ir davęs sau dvejus metus. Supratau, kad labai svarbu tikėti savo jėgomis. Ir nors dabar esu jaunesnysis specialistas, jaučiuosi savo kelyje ir žinau, kad mano karjera pamažu susidėlios“, – neabejoja N. Bauža.
