Nuo mažumės Palomenės kaime, Kaišiadorių raj., šeimoje su mama, broliu ir sese (tėvai išsiskyrę) augęs Romualdas Naujanis sako tėtį mažai matęs.
Kiek pats prisimena, 2004 metais Strėvininkų socialinės globos namuose atsidūrė dėl prastėjančios sveikatos.
Pašnekovui dar ir šiandien sunku apie tai kalbėti, bet pripažįsta, kad šeimai buvo labai sunku juo pasirūpinti.
„Artimieji nežinodavo, kaip elgtis, nes dažnai bėgdavau iš namų, pats nesuprasdavau, kas su manimi vyksta, jutau stiprų nerimą, sumišimą, baimę. Vos tai prisiminus apima stingdantis siaubas.
Labai džiaugiuosi, kad tau jau praeityje, o sveikata dabar visai kitokia“, – džiaugėsi R.Naujanis.
Devynioliktus gyvenimo metus Strėvininkų socialinės globos namuose skaičiuojantis pašnekovas sako, kad sėkmingiausias jo asmenybės lūžis įvyko prieš trejus metus, jam įsitraukus į veiklą socialinėse dirbtuvėse.
Romualdas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendino Kaišiadorių šventosios Faustinos mokykla – daugiafunkcis centras.
Žinau, jog esu neveiksnus ir turiu psichikos negalią... Nuolatos save nuvertindavau, galvojau, kad nieko nemoku ir negaliu daryti, tačiau pasirodo, kad yra visiškai atvirkščiai.
Atvykus į šio centro socialines dirbtuves, pagrindinis jo tikslas buvo išmokti siūti bei prasmingai praleisti laiką.
Būtent jose Romualdas ugdė savo darbinius įgūdžius, lavino intelektą ir pasijuto reikalingas, mylimas ir vertinamas. Iš prigimties uždaro būdo, tylus ir santūrus – toks Romualdas buvo pirmus mėnesius.
Noras susirasti draugų, bendrauti ir dirbti tuomet atrodė labai svetimas, kadangi buvo uždaras ir nedrąsus.
Anot socialinės darbuotojos, jis galėdavo ilgai laukti atlikęs gautą užduotį, kol būdavo pastebėtas. Nepasitikėjimas savimi ir nuolatinis kartojimas, kad jam nepavyks, trukdė Romualdui mokytis ir tobulėti.
Tad pagrindiniai ugdomi ir lavinami įgūdžiai buvo savarankiškumas, bendradarbiavimas, darbas komandoje, laiko organizavimas, darbo užduoties atlikimas iki pabaigos, planavimas, problemų sprendimas, produktyvus darbas grupėje.
Tačiau visų svarbiausia buvo stiprinti jo savivertę ir pasitikėjimą savimi. Palaikanti, saugi ir mylinti aplinka leido Romualdo silpnybėms transformuotis į jo stiprybes. Jis pasikeitė neatpažįstamai, tą pastebi ir aplinka, kurioje jis gyvena, ir jis pats.
„Dalyvavimas šiame projekte man suteikė motyvaciją stengtis, sau ir kitiems įrodyti, kad aš galiu. Nors žinau, jog esu neveiksnus ir turiu psichikos negalią...
Nuolatos save nuvertindavau, galvojau, kad nieko nemoku ir negaliu daryti, tačiau pasirodo, kad yra visiškai atvirkščiai.
Dabar supratau, jog tam tikra negalia ar neveiksnumas dar nėra nuosprendis, jei nemoki vienų dalykų ar negali išmokti, tai gali išmokti kitų. Jaučiuosi labai ypatingai ir labai džiaugiuosi", – tikino R.Naujanis.
Romualdo istorija tik įrodo, kad socialiniai projektai padeda pasijusti reikalingam ir laimingam, kas gyvenime ir yra svarbiausia. Naujos patirtys, draugystė ir meilė tam, ką darai, sukuria stebuklus.
Socialinių dirbtuvių vykdoma veikla naudinga, nes užtikrina asmenims prasmingą veiklą, ugdo ir palaiko jų savarankiškumą, gerina socialinius įgūdžius, jų gyvenimo kokybę, ją lankantys žmonės įgalinami visaverčiam socialiniam gyvenimui bendruomenėje.
Pasak Strėvininkų socialinės globos namų padalinio vadovės Editos Jakštienės, Romualdui labai pasisekė, jog jis turėjo galimybę dalyvauti Faustinos socialinėse dirbtuvėse ir atsiskleisti per darbinę veiklą kaip asmenybė.
„Jis ėmė ne tik šypsotis, daugiau bendrauti, bet ir pradėjo lankyti folkloro būrelį, šokti, tapo drąsesnis, ėmė svajoti apie ateitį. Džiugina ir tai, kad ėmė labiau domėtis jį supančia aplinka, savo išvaizda, pomėgiais, santykių atkūrimu su šeima.
Kolektyvą labai džiugina jo paslaugumas ir atsakingumas: prieš važiuodamas į socialines dirbtuves jis visuomet pasidomi, ar visi susirinkę, ar pasiėmę vaistus ir maistą.
Per trejus metus darbo socialinėse dirbtuvėse jis tapo vienu geriausių bei savarankiškiausių sėdmaišių siuvėjų, nors buvo pats nedrąsiausias ir mažiausiai savimi pasitikintis žmogus“, – sėkmingai sugulusia R. Naujanio istorija dalijosi globos namų padalinio vadovė.
Tuo metu pats Romualdas viliasi, kad Faustinos dirbtuvėse siūs sėdmaišius dar labai ilgai, nes ši veikla jam teikia nepaprastai daug džiaugsmo.
Uždirbtus ir sutaupytus pinigus už sėdmaišius pašnekovas sieja su savo artimaisiais, šeima, su kuria keleri metai nepalaiko ryšių. Tačiau tikisi, kad greitu metu ryšiai atsinaujins, nes jų labai pasiilgo.
Šiandien jis sako, kad gyvenime nieko nekeistų, nes jaučiasi laimingas gyvendamas ten, kur dirba, o po darbų mielai ilsisi, skaito knygas bei tvarkosi buityje.
Mieliau vienatvę besirenkantis pašnekovas geriausia drauge vadina knygą. Pirmenybę teikia mokslinei fantastikai, o kai knyga paleidžia, žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Romualdas Naujanis dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris - Kaišiadorių šventosios Faustinos mokykla – daugiafunkcis centras.
