„Ten, kur niekad nebuvai“ – taip skamba trijų moterų – R.Kliukaitės (tapyba), Giedrės Mikalauskaitės (fotografija) ir Rasos Jaskelevičiūtės (augalų paveikslai) bendras projektas. Kaip sako R.Kliukaitė (kaip menininkė ji naudoja savo mergautinę pavardę), prieš savaitę Užsienio reikalų ministerijoje atidaryta paroda yra pasiūlymas kiekvienam išlaisvinti savo kūrybiškumą, nueiti savyje ten, kur niekad nebuvo. Tą patį teigia padariusios ir parodos kūrėjos.
Pasakodama apie savo gyvenimą, R.Kliukaitė sako niekad nemaniusi, kad kada nors jai bus svarbus ne sportas, o menas. Ji baigė Vilniaus krepšinio mokyklą, dešimt metų žaidė už Vilniaus miesto rinktinę, keletą metų – Lietuvos rinktinės sudėtyje, studijų metais – už universitetą, o vėliau – ir A moterų lygoje.
Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, tuo metu sukūrė ir šeimą, metus dėstė Prekybos ir verslo mokykloje, vėliau įsidarbino Finansų ministerijos Biudžeto departamente, o pastaruosius trylika metų dirba Užsienio reikalų ministerijoje, šiuo metu čia eina Ūkio ir paslaugų skyriaus vedėjo pareigas.
Pajutau, kad tapant užsimiršta viskas aplink, šis užsiėmimas mane nunešdavo tarsi į kitą pasaulį.
Kaip pati sako, galbūt anksčiau didelių sąsajų su menu ir nejautė, tačiau nuo jaunų dienų žavėjosi poezija, ypač Pauliaus Širvio kūryba, ir net pati rašė eiles. „Dar mama yra pasakojusi, kad vaikystėje labai mėgdavau vaidinti, kurdavome su draugais įvairius spektaklius. Kadaise ji bandė mane ir į baletą nuvesti, tačiau manęs nepriėmė dėl aukšto ūgio ir stambesnio sudėjimo“, – prisimena pašnekovė.
Dirbdama ministerijoje R.Kliukaitė rotacijos principu beveik ketverius metus praleido Rygoje dirbdama Lietuvos ambasadoje. Prieš dvejus metus, kai dar gyveno ir dirbo Latvijos sostinėje, ją ir aplankė mintis įsigyti teptuką, dažų ir drobę. Ėmusi tapyti moteris be šios veiklos nebeįsivaizduoja savo gyvenimo.
Apie norą tapyti, pirmąjį paveikslą, kokių vertinimų susilaukė, ką vaizduoja savo darbuose, kas jai yra kūryba ir kaip ji pakeitė jos gyvenimą, kalbamės su ponia Ramune.
– Daug žmonių pasvarsto, kaip norėtų daryti vienus ar kitus dalykus, deja, dažnai tai ir lieka tik mintys, svajonės. Kas jus paskatino savo mintis versti realybe ir kaip apskritai gimė idėja pabandyti tapyti?
– Dirbdama ir gyvendama Latvijoje labai susibičiuliavau su kolege Renata Radvilaite. Labai žavėjausi jos pomėgiu auginti, rinkti, džiovinti vaistažoles, paskui ji taip gražiai jas supakuodavo. Vis pasvarstydavau, ypač tada, kai ji išvyko iš Rygos, ką man patiktų daryti, kur aš norėčiau pasinerti. Ir nejučia tiesiog iš vidaus atėjo mintis, kad norėčiau tapyti.
– Pamenate pirmą savo darbą?
– Nupiešiau plaukiantį laivelį – tas paveikslėlis buvo gana primityvokas, net pati savimi nusivyliau (šypteli). Nors tada to darbo nuotrauką įkėliau į feisbuką savo draugams, susilaukiau labai daug paskatinimų nesustoti. Taigi tęsiau tai, ką pradėjau.
– Pradėjote lankyti piešimo kursus, mokytis technikos ar piešėte, kaip žmonės sako, „iš savęs“?
– Ne, nepradėjau ir niekas manęs nemokė, bandžiau įvairią techniką, tiesiog atsisėsdavau prie drobės ir imdavau tapyti. Buvo laikotarpis, kai per „Youtube“ stebėdavau vieną rusų dailininką, kaip jis tapo. Tačiau taip išmokti yra tikrai sudėtinga, niekas gyvai neateina ir tau nepataria, ką reikėtų daryti kitaip.
– Tačiau tai jūsų nesustabdė. Kodėl jus ta veikla įtraukė, ką pajutote pradėjusi tapyti?
– Pajutau, kad tapant užsimiršta viskas aplink, šis užsiėmimas mane nuneša tarsi į kitą pasaulį, nukelia į savo pačios iliuzijas, matymus, kažkokius neapčiuopiamus dalykus. Tai mėginu perkelti ant drobės, ir tie ieškojimai ilgainiui virsta vienu ar kitu darbu. Tapydama jaučiu savotišką palaimą ir tokią gerą komforto būseną, tik labai sunku atsiriboti nuo supančios aplinkos, nes tau vis tiek įdomi kito nuomonė, ką pasakys apie tavo kūrinius.
– Kokių vertinimų buvote sulaukusi?
– Visokiausių. Iš patirties galiu pasakyti, kad labai svarbus yra palaikymas. Subtilesnis, ne toks kritiškas vertinimas tave veda į tolesnę kūrybą, pastūmėja. O jei pradedantį kūrėją imtų visi kritikuoti, išties lengva žmogui pasimesti, pasijusti, kad kaip menininkas esi nieko vertas. To paskatinimo iš draugų ir artimųjų sulaukiau nemažai, todėl nemečiau visko, nutariau toliau kurti ir ieškoti savęs.
Subtilesnis, ne toks kritiškas vertinimas tave veda į tolesnę kūrybą, pastūmėja.
Reikia sutikti, kad kartais tas vertinimas iš šono būna ir labai naudingas: iš pradžių man nepavykdavo išlaikyti proporcijų, tačiau pati to nematydavau. Tik ėmus aplinkiniams pastebėti ir pasakyti atkreipiau į tai dėmesį.
– Ką vaizduojate savo darbuose?
– Esu siurrealizmo meno šalininkė, man patinka siurrealistiniai vaizdai, pasąmonės lobynai. Ne viskas piešiniuose turi atitikti tikrovę, tai ir nėra mano siekiamybė. Man labiau patinka mistinės, nepatirtos, už realizmo ribų išėjusios vizijos. Dažnai tai – maži žmogeliukai, lyg panašūs į žmones, lyg iš mistinių pasaulių atkeliavę. Mano paveiksluose – vaizdiniai tarp žmogaus ir mūsų pasaulį supančių gyvūnų, gėlių, kitų augalų.
Nežinau, ką meno kritikai pasakytų pamatę mano kūrinius, galbūt pavadintų juos pradinuko lygio, tačiau man norisi kurti ir nenoriu to paleisti. Labai norėčiau, kad mano kūriniai puoštų ne tik žmonių namų sienas, bet ateityje ir modernių muziejų ekspozicijas (šypsosi).
– Kiek laiko praleidžiate tapydama?
– Labai įvairiai, tačiau ne tiek, kiek iš tiesų norėtųsi, nes yra darbas, negaliu nuskriausti ir savo šeimos, o palaikyti norisi sveiką ne tik sielą, bet ir kūną – taigi ir sportui tenka skirti laiko – bėgioju.
Pastaruoju metu, kai ruošiausi parodai, būdavo, kad atsikeliu šeštadienį ryte, prisėdu tapyti ir nė nepastebiu, kaip dingo laikas. Už lango jau sutemę, pažiūriu į laikrodį – tapiau dvylika valandų.
Man penkios valandos tapybos yra tas pats, kas išgerti puodelį kavos, tiesiog tas laikas taip greit ištirpsta. Kai taip tapau, negaliu net pavalgyti, nes gaila laiko valgiui gaminti, tad tik atsigeriu vandens (šypsosi). Pastebiu, kad dabar mažiau palaikau ir savo socialinius ryšius – draugai manęs ieško dažniau nei aš jų, nes ši veikla paskandina.
Man penkios valandos tapybos yra tas pats, kas išgerti puodelį kavos.
– Tikrai daugeliui nesvetimas požiūris, kad štai, ko nors nepradėjai jaunas, tai dabar, kai gyvenimas įpusėjo ar persivertė į antrą pusę, nebenorėk, nes vis tiek neišmoksi, nesugebėsi. Ir ne tik kitas gali tai pasakyti, dažnai pats žmogus sau tai sako. Ką apie tai manote?
– Manau, kad patys esame save įspraudę į tokią patogią komforto zoną ir bijome iš jos išlipti. Norime daryti daug dalykų, bet bijome, nesiryžtame ir nesuvokiame, kad gyvenimas išties yra labai trumpas. Būna taip, kad sutikti žmonės, nutikę maži dalykai mus pastūmėja imtis to, ko išties norime.
Gyvenimas veikiausiai tuo ir nuostabus, kad nežinai, kas tavęs laukia už kito kampo, ir tai suteikia energijos, norą gyventi ir pažinti. Aš nežinau, kas manęs už to kampo laukia, bet siekiamybių yra daug. Norėčiau, kad mano kūrinius žmonės matytų, kad jiems tai suteiktų gerų emocijų, ne tik įspūdį, kad tai gražu.
Yra daug plotmių, kur galime save realizuoti, labai visiems linkėčiau savyje neužsidaryti. Ir ne visada reikia kokių nors didelių finansinių pajėgumų, kad tai atsiskleistų. Pirmiausia – pasiknaisiokite savyje ir išgirskite, ko patys norite. O tada darykite, kol dar galite. O jei pastebite artimųjų, draugų ar kolegų sugebėjimus, paskatinkite ir juos, nes tai labai svarbu.
– Kiekvienam menininkui įtaką daro tam tikros asmenybės. Kuriais tapytojais žavitės jūs?
– Man labai patinka XVI a. Nyderlandų tapytojo Hieronymuso Bocho, lenkų tapytojo Zdzislawo Beksinskio, Šarūno Saukos darbai ir, žinoma, klasikai – Vincentas van Goghas, Salvadoras Dali, Claude'as Monet, Pablo Piccaso.
Dabar keliaudama visada užsuku į meno muziejus, galerijas. Pastarąjį kartą lankiausi viename Niujorko meno muziejų, užėjau į salę, kurioje buvo žymių klasikų darbai, nežinau, kas ir kaip sureagavo, bet aš ten būdama apsiverkiau dėl to, koks nenusakomas grožis mane supa. Pasvarsčiau, kad galbūt tai net buvo žinutė, kad einu tinkamu keliu. O menas mane žavi įvairiomis formomis, norėčiau ir keramika užsiimti, jau net turiu minčių, ką galėčiau padaryti (šypsosi).
– Ar jau buvo užpuolusios mintys, kad norėtumėte atsiduoti tik kūrybai ir palikti darbą valstybės tarnyboje?
– Pasvarstau kartais, kad būtų šaunu išnuomoti savo butą ir išvykti gyventi į kokią egzotišką šalį, dienas leisti prie vandenyno tapant. Aišku, tada iškart atsiranda skeptikų, kurie sako: kas pirks tuos tavo kūrinius? Atsimuši į tą realybę, bet pasvajoti juk galima (šypteli).
Kita vertus, nesu to išbandžiusi, galbūt kaip tik turėdama tokį gyvenimą panorėčiau grįžti čia. Bet svarstau kada nors pasiimti ilgesnių atostogų, į lagaminą susikrauti dažus, teptukus ir drobes.
Manau, kūryba gali labai daug pakeisti, tik reikia lavinti savo kūrybiškumą.
– Suprantu, kad tapyba jau su visomis šaknimis įsikūrė greta jūsų. Kaip ji pakeitė jūsų gyvenimą ir jus pačią?
– Pakeitė tikriausiai 180 laipsnių kampu. Tapo artimi dalykai, kurie buvo kiek pasislinkę, nematomi. Meno plotmė tapo kaip duona. Dabar labai gerai suprantu menininkus ir visai kitaip jaučiu pasaulį.
Meną matau visur: galiu sėdėti gamtoje, žiūrėti į susiraizgiusią šaką, ir ji jau man asocijuojasi su tam tikrais vaizdiniais, ar stebėti spragsintį židinį ir matyti kokį nors paveikslą. Apskritai dabar visur matau paveikslus (juokiasi). Kartais ir sapnuose matau tai, ką norėčiau perkelti ant drobės.
Pajutau, kad menas manyje skatina pozityvius dalykus, norisi žmonėms suteikti daugiau gėrio, daugiau duoti, nei imti. Ir savo kūryboje matau prasmę, galbūt kada nors ji bus įkvėpimas kitiems.
Manau, kūryba gali labai daug pakeisti, tik reikia lavinti savo kūrybiškumą. Tikiu, kad kiekvienas mūsų jo turi, tik reikia save išlaisvinti, kad jis išsiveržtų, o tai gali nutikti bet kurioje srityje. Galbūt gyvenimo tempas, auklėjimo įtaka ar kiti dalykai mus įspraudžia į rėmus, iš kurių nedrįstame išlipti, būti kitokie – būti savimi. Bet kai išdrįsti, tampa labai lengva ir gera.
Norintys aplankyti parodą „Ten, kur niekad nebuvai“, galite parašyti renginio „Facebook“ paskyroje.
