Saulius neslepia išsiuntęs per 100 gyvenimo aprašymų (lot. curriculum vitae, CV), tačiau buvo pakviestas į vos kelis darbo pokalbius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tiesa, Saulius yra kur kas geresnėje padėtyje nei daugelis kitų, kurie susiduria su diskriminacija dėl amžiaus. Vyras yra sukaupęs nemažą finansinę atsargą, valdo nuosavą parduotuvę ir turi solidų investicinį portfelį.
„Darbo aš noriu ne dėl pinigų, man jų užtenka, o dėl veiklos. Aš dar tikrai nenoriu eiti į pensiją. Prieš kelis metus pradėjau kasdien sportuoti, pakeičiau mitybą. Fizinė mano forma šiandien yra turbūt geresnė nei bet kada anksčiau. Noriu socializacijos, iššūkių ir to kasdienio bendravimo sprendžiant verslo problemas, nes žinau, kad tai moku ir darau gerai“, – teigia pašnekovas.
– Papasakokite apie save ir savo patirtį. Koks buvo jūsų karjeros ir verslo kelias?
– Būsimą darbdavį sutikau maždaug 21-erių. Dar studijuodamas įsidarbinau distribucijos įmonėje ir visą laiką joje dirbau. Iš pradžių kaip specialistas, vėliau – kaip vadovas. Kai įsidarbinau, tai buvo vos kelių žmonų įmonė, teturėjusi vieną gerai žinomo prekės ženklo klientą. Vėliau, man vadovaujant, įmonė išaugo iki milijoninės apyvartos maždaug keliasdešimties žmonių kolektyvo. Pritraukėme ir daugiau žinomų klientų, įskaitant pasaulinius vardus.
Kraujyje esu pardavėjas. Man lengva bendrauti, gauti kontaktą. Patinka psichologija, filosofija, man nesunku žmogų atrakinti. Tai, matyt, truktelėjo mano karjerą į viršų. Vieną dieną įmonės savininkas pamatė, kad man gerai sekasi ir pasiūlė vadovaujančią poziciją. Po to gana greitai tapau visos įmonės vadovu ir šioje pozicijoje dirbau beveik 30 metų, kol supratau, kad atėjo laikas judėti į priekį.
– Ar nebuvo sunku atsisveikinti su įmone, kuriai atidavėte beveik 3 dešimtmečius?
– Buvo, bet aš tam pasiruošiau ir finansiškai, ir morališkai. Išėjimo iš įmonės procesas užtruko ilgai – reikėjo perduoti darbus ir užbaigti projektus, kuriuos buvau pradėjęs, įskaitant verslo sistemų skaitmeninimą.
Pirmus pusę metų tikėjau, kad darbą labai greitai rasiu, nes turiu kvalifikaciją, suprantu darbuotojų samdą, organizacijos procesus ir t. t. Paskui pradėjau planuoti savo verslus. Viena iš idėjų buvo kepykla. Bet paskaičiavus jų visų pelningumas pasirodė neadekvatus pastangoms ir atsipirkimo laikotarpiui. Taigi, nusprendžiau užsiimti savimi. Daug skaičiau, pradėjau kasdien sportuoti, nors ir iki tol aktyvios veiklos nevengiau, šiek tiek pakeičiau mitybą. Šiandien mano cukraus ir cholesterolio lygis kaip 18-mečio.
Per tą laiką taip pat susikūriau pasyvių pajamų šaltinius. Manau, kad kaip žmogus privalo praustis, taip privalo ir investuoti, nes abu šie dalykai yra tiesiog higiena.
Turiu parduotuvę, esu investavęs į įmonių obligacijas. Taip pat akcijas, kurių dalis yra augimo, o dalis – dividendinės. Viską sudėjus mano pajamos dabar yra gerokai didesnės nei tuo metu, kai ėjau samdomo vadovo pareigas. Bet pinigai – dar ne viskas.
– Esate minėjęs, kad ir pats kadaise vengdavote samdyti vyresnius asmenis. Gal pamenate konkretų atvejį?
– Kartą pas mus darbintis atėjo labai patyręs komercijos vadovas. Aš iš karto supratau, kad verslą jis skersai išilgai pažįsta, viską moka. Jam buvo netoli 50 metų, o man tuo metu gal 35. Aš jo CV pasižiūrėjau ir numečiau į šalį, nes man nereikėjo itin paryrusio ir kvalifikuoto specialisto. Reikėjo žmogaus jaunesniojo specialisto (angl. junior) pozicijai, kuris važinėtų į parduotuves, tikrintų prekių išdėliojimą, pavalytų dulkes nuo stendų ir t.t. Tam nereikia vadovo kompetencijų. Todėl to žmogaus nepriėmiau. Bet manau, kad ir jam toks darbas nebūtų įdomus ir neteiktų pasitenkinimo.
Nesupraskite klaidingai, aš esu įdarbinęs tikrai ne vieną vyresnio amžiaus žmogų, turėjome ir sandėlio darbuotojų, ir vairuotojų, kuriems buvo apie 60 metų. Bet jų pozicijos atitiko kvalifikacijas.
Dabar rolės, regis, apsikeitė, pats esu per daug kvalifikuotas.
– Į kokias pozicijas kandidatuojate?
– Patį pirmą CV išsiunčiau vienai automobilių prekybos bendrovei. Tačiau pakvietimo į pokalbį taip ir nesulaukiau. Paskui pamačiau, kad bendrovė į tą poziciją pasirinko gerokai jaunesnį asmenį.
Kalbant bendrai, daugiausia kandidatuoju į CEO, pardavimų vadovų ir joms giminingas pozicijas, nes tokios yra mano kompetencijos. Nors aš suprantu, ką reiškia būti CEO, kiek daug yra atsakomybės ir įsipareigojimų. Tiesą pasakius, kai kurias atsakomybes mielai palikčiau kitiems. Save matyčiau, pavyzdžiui, pardavimų vadovo rolėje.
– Kiek CV išsiuntėte ir kiek per tą laiką gavote pakvietimų į darbo pokalbius?
– Užimtumo tarnyba reikalauja per mėnesį išsiųsti bent 13 CV. Aš jau apie porą metų išsiunčiu maždaug po 15-18. Per šį laikotarpį esu buvęs gal 10-tyje darbo pokalbių.
Praktiškai visuose konkursuose buvau finalininkas, bet iki darbo sutarties pasirašymo taip ir nepriėjome. Štai, viename banke kandidatavau į Rizikos priežiūros skyriaus vadovo pareigas ir atsidūriau labai panašioje situacijoje, kaip tuomet kai pats atmečiau per daug patirties turinčio komercijos vadovo kandidatūrą. Ateinu į pokalbį, kuriame sėdi kiek nustebusios dvi jaunos panelės, maždaug 25-erių, ir įvyksta maždaug toks pokalbis:
„Darbuotojams bus po 20 metų, ar sugebėsite vadovauti tokiam jaunam kolektyvui“, – klausia viena iš merginų.
„Pusė mano anksčiau vadovautos įmonės kolektyvo buvo dvidešimtmečiai, kuriuos pats įdarbinau ir apmokiau, tai manau, kad sugebėsiu“, – sakau.
„Bet jums tai bus pažeminimas pareigose“, – neatlyžta pašnekovė.
Sakau: „Suprantu, juk pats savo noru jums paskambinau.“
„Bet ir jūsų kvalifikacija yra per aukšta“, – atkreipia dėmesį personalo specialistės.
Taip tas pokalbis ir baigėsi. Nors gal tai ir į gerą. Sprendžiant pagal pareigybinį aprašą, man būtų greitai atsibodę ten popierius dėlioti. Apskritai dabar galvoju, kad gal visai į gerą, jog turiu laiko ir progą apmąstyti tam tikrus dalykus bei pasirūpinti savimi ir šeima.
– Koks paprastai būdavo pagrindinis potencialių darbdavių argumentas pasirinkti kitą kandidatą?
– Ne visi tuos argumentus pateikia. Bet jų buvo įvairių. Vienur pritrūko vokiečių kalbos, kitur – kompetencijos buvo per aukštos, treti reikalavo inžinieriaus diplomo ir t. t. Nors aš nemanau, kad vadovui reikia išmanyti techninius dalykus, jis juk vamzdžių nejungia. Jis turi išmanyti vadybą ir turėti komandą, su kuria gali pasitarti.
– Dažna priežastis neįdarbinti vyresnių žmonių yra IT įgūdžių stoka. O kokia situacija su jūsų IT žiniomis?
– Nepasakyčiau, kad mano įgūdžiai yra labai stiprūs – programuoti nemoku, bet buitinius IT dalykus išmanau, kompiuteriu ir verslo programomis naudojuosi reguliariai, šiuolaikinių įmonių sistemų privalumus irgi suprantu. Pamenu, kai mums reikėjo migruoti verslo sistemas iš vieno tiekėjo pas kitą. Tuometinis tiekėjas mums negalėjo padėti, teko patiems gilintis ir padarėme.
– Ar per pokalbius apėmė jausmas, kad jus diskriminuoja dėl amžiaus?
– Diskriminacija tikrai yra ir labiausiai ji pasireiškia ignoravimu. Vyresnių asmenų tiesiog nekviečia į darbo pokalbius, nors jų kvalifikacijos idealiai atitinka poziciją. Man yra artimieji siūlę nenurodyti amžiaus CV. Bet aš turiu tam tikrus principus, todėl savo amžiaus neslėpsiu.
Situacija pas mus yra keistoka. Vakaruose 50-55 metų žmonės yra patys vertingiausi, nes jie turi sukaupę didžiausią patirtį, bet dar yra sąlyginai jauni ir turi parako. Tuo metu Lietuvoje šiandien daugeliui verslų vadovauja jauni asmenys. Taip yra nuo praėjusio amžiaus 90-ųjų, kai didelėms sovietinėms įmonėms liko vadovauti seni patikėtiniai, nemokantys daryti verslo rinkos ekonomikos sąlygomis, o visi nauji verslai sukurti jaunų žmonių rankomis ir jose liko. Galbūt todėl tas jaunystės kultas pas mus yra.
