Moteris įsitikinusi – amžius neturėtų būti veiksnys, stabdantis žmogų nuo tobulėjimo, naujų žinių ir kompetencijų įgijimo, todėl būnant vyresnio amžiaus vėl tapti studente jai – džiugi galimybė, už kurią dėkinga ESFA ir VDU Profesinio tobulinimo institutui. Studijuodama viską semia pilnomis saujomis ir dalijasi žiniomis bei sukaupta patirtimi.
Rudenį Jūratė minės savo 58-ąjį gimtadienį, ir nors šiandien ji jau turi 33-jų metų mokytojos stažą, atvirauja, kad per tuos metus jos gyvenime būta ir kitų darbų: teko padirbėti ir slauge, ir vaikų darželyje, ir suaugusiųjų mokytoja, ir socializacijos centre.
„Galima sakyti, esu dirbusi su žmonėmis visuose jų gyvenimo tarpsniuose – nuo vaikystės iki senatvės. Darbo nebijau, o be to, – nemėgstu tingėti, – juokiasi Jūratė. – Tad turbūt toks jau tas mano charakteris – naujovių nesibaidau, sustoti nenoriu ir man vis dar daug kas įdomu.“
Studijos vyresniame amžiuje – misija įmanoma?
Tris dukteris užauginusi Jūratė pasakoja, kad joms tapus savarankiškoms, atsirado daugiau laiko sau. Dirbant mokytojos darbą neapleido mintis, kad ji gali būti daugiau nei dalyko mokytoja: rūpintis gera emocine mokinių ir mokytojų savijauta, padėti rasti sprendimą susiklosčius keblioms situacijoms: visada norėjo būti kuo arčiau žmogaus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, buvimo vietos, problemos sudėtingumo.
VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto įgyvendintas, ES lėšomis finansuotas projektas „Formaliojo ir neformaliojo mokymosi galimybių plėtra“ suteikė moteriai galimybę įgyti antrą specialybę. Projekto dėka ji baigė socialinės pedagogikos studijas, tačiau ir čia nesustojo – jau įpusėjo ir magistro studijas „Įtraukusis ugdymas: socioedukacinės industrijos“.
Studijų metu ypatingai išryškėjo vadybinės ir lyderystės kompetencijos. Sulaukė VDU profesorės Giedrės Kvieskienės rekomendacijos vadybiniam darbui ir VDU Rektoriaus padėkos už lyderystę ir kūrybiškumą. Mokytoja mano, kad patraukliausias ir naudingiausias būtų darbas organizuojant ugdymo procesą ir koordinuojant švietimo pagalbos specialistų darbą įtraukiojo ugdymo kontekste.
„Dėstytojai mane paskatino stoti į magistrantūrą, ir aš pasiryžau, – šypteli Jūratė. –Ypatingai ir iš visos širdies dėkoju VDU PTI vadovei profesorei dr. Giedrei Kvieskienei. Be jos padrąsinančių žodžių, skatinimo vertinti save ir dėkoti sau, įtraukimo į švietėjiškas veiklas nebūčiau tokia pasitikinti savimi. Apskritai yra labai puikių dėstytojų, o projektas suteikė galimybę studijuoti nemokamai, tad kaip nesidžiaugsi! Dėkoju ir VDU Švietimo akademijos PTI dėstytojai Danguolei Šalaviejienei už paskatinimą dalyvauti ESFA projekte ,,Žingsniai“.
Jūratė tikisi, kad baigus magistrantūros studijas darbo rinkoje jai bus lengviau užsitikrinti darbo poziciją. Juk po studijų ji bus dar įvairiapusiškesnė specialistė.
„Žinote, vis girdžiu, o ir kartais pačiai šmėsteli mintis: „kiek jau čia beliko iki tos pensijos, ką jau tu čia bepadarysi“, tačiau, jei nieko nedarysi, tada tai jau tikrai bus liūdna“, – svarsto pašnekovė.
Naujausias teorines žinias ji jau pritaikė dirbdama dalyko mokytoja, socialine pedagoge ir dienos centro mokytoja. Prasiplėtė ir švietėjiška veikla: parašė ir paskelbė keletą straipsnių švietimo naujienose, dalyvavo kaip pranešėja įvairiose konferencijose, organizavo ir moderavo forumą „Įtraukiosios mokyklos kultūra: pamokos ir patarimai“, su mokiniais dalyvavo dalykiniuose ir socialiniuose projektuose, o štai rugpjūčio 21-23 dienomis kartu su VDU Švietimo akademijos dėstytojais Birštone dalyvaus vasaros stovykloje „Medijų raštingumas ugdymo praktikai“: dalinsis patirtimi, kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų pasaulyje, atsirinkti, kas tiesa, o kas – melagienos, formuoti asmenybei naudingą ir saugų požiūrį į informacijis gausą, socialinius tinklus ir t. t.
Pašnekovė tikina, kad jau seniai susigyveno su mintimi, kad nėra nieko stabiliau už pokyčius, todėl ne tik nebijo jų, bet ir kolegas ramina – taip rūpinasi ir jų emocine savijauta. Šiai temai bus skirtas ir magistro baigiamasis darbas. Mokytoja nusiteikusi darbingai: „Noriu dirbti pilnu krūviu ir daugiau, išnaudoti savo žinias ir energiją, o ne turėti kelias pamokėles per savaitę“.
Didžiausia motyvacija – trys dukterys: Gabija, Medeinė ir Austėja Rūtenė
Jūratės jaunatviškumas ir drąsa paskatino ir jauniausiąją dukrą apsispręsti studijuoti, mat po mokyklos ji buvo padariusi pertrauką nežinodama, kur stoti – mamos pavyzdys ir paskatinimai įkvėpė pasirinkti LSMU, taigi, juokiasi Jūratė, šeimoje dabar – dvi studentės.
„Kai viena kitą palaikai, tuomet ir rezultatai geri. Abi mokomės dešimtukais. Austėja – grupės seniūnė (aš taip pat buvau grupės seniūne) ir studentų atstovybės narė, tuo pačiu dar ir dirba. Esu įsitikinusi, kad artimiausia aplinka gali labai įkvėpti, jeigu kartais pats suabejoji ar pristingi motyvacijos. Tikiuosi, kad dukros niekada nenustos tobulėti ir drąsiai savęs ieškos.“
„Mėgstu juokauti, kad dabar mano gyvenime yra keturios „M“, su potencialu, kad bus penkios: esu moteris, mama, mokytoja, magistrantė, ir, viliuosi, kažkada – močiutė“, – šypsodamasi mintį užbaigia J.Dubickė.
Jūratė džiaugiasi turinti tokį tvirtą dukterų užnugarį: „Mano didžiausia motyvacija – būtent jos, noriu būti joms geras pavyzdys, įkvėpti ir parodyti, kad niekada nevėlu tobulėti, pasitikėti savimi ir siekti tikslų. Mano dukros irgi gana drąsiai savęs ieško, tad ir jos man yra pavyzdys, kaip ne bijoti, o daryti. Matydama dukrų energiją nenoriu ir savęs dar „nurašyti“.
Sėdėti ir laukti pensijos? Ačiū, bet ne
Moteris atvirauja, kad studijuojantis 50+ amžiaus žmogus yra veikiau retenybė, negu kasdienybė, nes žmonės neturi tam drąsos, bijo atsakomybės, o gal ir nepasitiki savimi, todėl VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto ir ESFA pasiūlytas projektas jai – išskirtinė galimybė pirmiausia įrodyti sau, kad turi pakankamai drąsos, kompetencijų ir yra atsakinga už savo sprendimus.
„Manau, kad perkopus 50-metį nereikia savęs nuvertinti vien dėl amžiaus. Aplink girdžiu, kad vyresni žmonės jaučiasi patiriantys diskriminaciją darbo rinkoje, kad neva niekam nebereikia vyresnių. Tuo pačiu iš jaunimo girdėti, kad jie tarsi šiek tiek pyksta ant vyresnių, kad šie „užsėdę“ darbo vietas ir neužleidžia jų naujai kartai. Žodžiu, tarsi abi pusės turi kažkokių nuoskaudų, tačiau aš asmeniškai manau, kad nei vyresniems jaunimo reikėtų peikti, nei jaunimui vyresniųjų „nurašyti“. Abi pusės turi savų pliusų, – įsitikinusi ji. – Aš galiu pasakyti iš vyresniųjų pusės – mano akimis, žmogaus sukaupta patirtis yra vertinga, ja galima pasidalinti su nauja karta – ne, nereikia bandyti įskiepyti savo tiesų ar pamokslauti – tiesiog draugiškai dalintis, o jau kiekvienas žmogus pats laisvas nuspręsti, kiek jis tų žinių nori išgirsti ir pasiimti.“
Jūratė atvira: kai nusprendė studijuoti – jai buvo 54-eri, tad aplinkoje teko išgirsti dvejonių, ar būnant tokio amžiaus antros studijos dar yra logiškas žingsnis į priekį.
„Būna, kad žmonės atsiduria geruose darbuose neturėdami nei tam būtino išsilavinimo, nei reikalingų kompetencijų, na, jiems kažkaip pasiseka, tada pagalvoju, kad štai, nereikia nei mokslų, o turi gerą, garantuotą darbo vietą. Tačiau ilgai taip galvoti sau neleidžiu – užuot sukusi galvą kaip „prasmukti“, tiesiog mokausi, darau, dalinuosi ir judu pirmyn“, – šypteli J.Dubickė.
Jūratė Dubickė dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte "Formaliojo ir neformaliojo mokymosi galimybių plėtra", kurį įgyvendino VDU Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo institutas.
