Sukūrė unikalią treniruočių programą
Tik tuomet, kai pašnekovė ima vardinti visus kursus ir mokymus, kuriuos ji praėjo – ir ne šiaip tik dalyvavo, bet pasiekė aukščiausių rezultatų, darosi aišku, kad visko, ką turi dabar, ji pasiekė savo pastangomis ir darbu. Tiesa, ji pati šios veiklos nevadina nei darbu, nei pastangų reikalaujančiu užsiėmimu. Priešingai, ji sako, kad svarbiausias dalykas, kurio reikia išmokti gyvenime, – atsipalaiduoti.
Trenerė, kuri yra ir vieno garsiausių Lietuvoje asmeninių trenerių Pauliaus Ratkevičiaus mama (beje, kaip vėliau paaiškėjo, būtent mamai, ko gera, jis turėtų būti dėkingas už tai, kuo yra dabar), šiuo metu pagal savo sukurtą unikalią metodiką veda treniruotes „Harmony“, kuriose ji sujungia visas savo patirtis, kurių sėmėsi iš įvairių mokytojų, išmokiusių ją ne tik gydyti rankomis, bet ir per atstumą.
Šios treniruotės susideda iš atletinės gimnastikos, aerobikos, jogos, čigongo, tai či, „Sabi“ sistemos pratimų, kinų medicinos žinių bei dvasinio stuburo tiesinimo patirties. Visas šis derinys padeda treniruoti fizinį ir energetinį kūną. Pratimai, regis, visiškai nesudėtingi, įkandami bet kokio amžiaus ir pasiruošimo žmonėms, tačiau esmė – teisingas jų atlikimas, kuris skiriasi nuo įprasto kojų kilnojimo ar kūno lankstymosi.
Pasak jos, šiais pratimais galima sustiprinti viso kūno raumenis, išlavinti lankstumą bei atjauninti sąnarius. Kūno tvirtumas bei lankstumas labai svarbus mūsų sveikatai, nes jei raumenys silpnesni, o kūnas sustabarėjęs, tuomet ir atsiranda įvairūs skausmai.
Be to, gerėja nuotaika, didėja atsparumas stresui, ir gyvenimas po truputį tampa paprastesnis ir ramesnis. Nervintis ir pykti gyvenime, pasak jos, apskritai yra per didelė prabanga, nes dėl šių neigiamų emocijų sutrinka mūsų energetinis laukas, ir mes liekame neapsaugoti nuo aplinkos poveikių. Po to blogai jaučiamės, o nesuprantame kodėl – tarsi prie žemės traukia, nėra jėgų, pradedame sirgti.
Žmogaus energetika – tarsi mūsų fizinio kūno apvalkalas. Todėl treniruočių metu N.Ratkevičienė sako: „Padarome aplinkui save burbulą.“ Nijolė tikina, kad treniruotės ne vienam yra išgydžiusios migreną.
Tikslas, kad kažko pasiektum gyvenime, nėra reikalingas. Svarbu žavėtis.
Kaip sugalvoti norą, kad jis išsipildytų?
Sėdint šalia ir klausant Nijolės, nevalingai persiduoda jos būsena – visiška ramybė. Protas nustoja klaidžioti po praeitį ar ateitį, kurti planus ir ko nors norėti. Lieka tik ši akimirka, ir ji yra tobula. Klausiu – ar ji visada buvo tokia atsipalaidavusi?
„Niekada nieko nesiekiau, specialiai neieškojau. Visada sakau, kad per gyvenimą reikia eiti atsipūtus – plauk kaip lapas. Žmonėms sunku tai suprasti ir paleisti kontrolę. Tačiau kai tu pernelyg apie nieką negalvoji, gyvenimas pats kažką atplukdo. Tau atėjo kažkas - ir tu imi arba neimi,. Nes ateiti gali daug įvairių dalykų, reikia juos atsirinkti, susivokti, kas tavo, o kas – ne.
Pagal išsilavinimą esu inžinierė ekonomistė, daug metų dirbau statybų firmoje. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad jiems nepatinka jų darbas, o man patiko visi darbai, nes juos visus darydavau labai kūrybingai.
Jeigu darbas nekūrybingas, paversdavau jį kūrybingu, prisigalvodavau visokių dalykų. Pavyzdžiui, mus išveždavo į objektus, visada rasdavau laiko ten pasivaikščioti po gamtą, viską spėdavau aplakstyti (juokiasi). Valdžia taikydavosi prie manęs, nes aš jiems tikau, be to, jie žinojo, kad nesu įsikibusi darbo ir bet kada galiu išeiti.
Tuo metu žiūrėdavau amerikiečių filmus, kuriuose matydavau vyresnio amžiaus treneres. Aš vis galvodavau – kaip smagu, vyresnės moterys, o sportuoja, daro tai, kas joms malonu ir dar užsidirba iš savo pomėgio. Ir štai pati dabar darau tą patį. Tikslas, kad kažko pasiektum gyvenime, nėra reikalingas. Svarbu žavėtis.
Niekada neturėjau tikslo būti trenere, tiesiog žavėjausi tomis pagyvenusiomis trenerėmis, o trenerių kursus baigiau visiškai šiaip sau – tuo metu jie pasitaikė, aš turėjau laiko, pagalvojau, kodėl gi ne – išmoksiu ko nors nauja.
Aš visą gyvenimą ko nors mokausi – taip išmokau anglų, vokiečių kalbas, dabar mokausi ispanų – kartą per mėnesį vaikštau pas ispaną, universiteto dėstytoją, su kuriuo valandą tiesiog pasišnekame.
Šios meditacijos esmė – sugalvoji norą, jį paleidi ir pamiršti. Jeigu tu apie jį nuolat galvosi, nieko nebus.
Grįžtant prie tikslo, ir dabar per meditacijas aš mokau pasiųsti savo norą į Visatą ir pamiršti. Nereikia jo užfiksuoti, nereikia daryti spaudimo. Ir tai tikrai veikia.
Viena moteris atėjo pas mane į treniruotę pirmą kartą. Po treniruotės darėme meditaciją, kurios metu kaip tik pasiuntėme į Visatą norą. Prieš kitą treniruotę ji man skambina ir sako, kad daugiau nebeateis, nes laikas jai nebetinkamas. Pasirodo, ji tuo metu neturėjo darbo ir meditacijos metu įsivaizdavo biuro, kuriame dirba, langus: „Gavau darbą biure su tais langais.“
Šios meditacijos esmė – sugalvoji norą, jį paleidi ir pamiršti. Jeigu tu apie jį nuolat galvosi, nieko nebus. Aš pati seniai jokių norų nebesiunčiu, nes viską turiu. Ko aš dar galiu norėti?“ – atviravo moteris.
Sportuoti pradėjo dėl vaikų
Visa tai ji pasakoja taip kasdieniškai, tarsi viskas būtų iš tiesų taip paprasta. Tik kodėl tai, kas pavyksta jai, nepavyksta kitiems? Bandau iškvosti jos paslaptį.
„Kai kas nors iš senų pažįstamų išgirsta, kuo dabar užsiimu, žinodami, kokia buvau, visi labai stebisi ir negali patikėti. Jokių dvasinių dalykų taip pat neieškojau, kiti ieško, bando įvairius kelius, o man viskas atėjo savaime.
Papūtė vėjas – atsiradau tai či, papūtė kitas vėjas – nuėjau į čigongą ir pasiekiau jame keturis lygius (aukščiau jau nėra), paskui nupūtė mane į „Sabi“ (savęs pažinimo sistema per energijos valdymą), ten įvaldžiau 8 lygius ir tapau instruktore Baltijos šalims, vėliau išmokau dvasinio atsako terapijos... Ir visur gavau daug naudos.
Džiaugiuosi, kad vis dar esu jauna, energinga ir sveika, nes kai žmogus nusialina, nieko gera.
Tačiau sportas visada buvo mano gyvenime. Šeštoje klasėje dviračių varžybose užėmiau ketvirtą vietą. Nebuvo kam dalyvauti, todėl mokykloje pakvietė mane. Varžybų metu man už nugaros filmavo. Iki šiol atsimenu, kaip aš stengiausi ir visas jėgas atidaviau. Jeigu nebūtų filmavę, turbūt nebūčiau taip sėkmingai nuvažiavusi, nes buvo nepadoru atsilikti.
Salėje pradėjau aktyviau sportuoti su vaikais. Kai juos auginau, gyvenau visą jų gyvenimą, mokiausi su jais mokykloje, viską dariau. Ir jie manimi labai pasitikėjo.
Tačiau dabar esame didžiausi draugai ir rūpintis jais daugiau visiškai nebereikia. Jie turi darbus, gerai uždirba ir turi savo gyvenimus. O aš džiaugiuosi, kad tiek daug laiko dabar turiu sau ir vis dar esu jauna, energinga ir sveika, nes kai žmogus nusialina, nieko gera.
Kita vertus, aš visada skirdavau sau dėmesio. Net kai vaikai buvo maži, turėdavau išsimiegoti. Mano vyras labai geras – padėjo juos prižiūrėti ir labai mylėjo.
Mano vyresnėlis, Arnas, buvo per daug lieknas, jam reikėjo paauginti raumenų. Taigi nusivedžiau vaikus į treniruoklių salę. Tais pačiais metais Arnas tapo Lietuvos fitneso čempionu. Jis buvo nestambus, bet labai stiprus, matyt, paveldėjo jėgą iš tėtuko – jis kelių vyrų jėgą turėjo. Abu mano sūnūs labai stiprūs. Po kurio laiko, paaugęs, prie mūsų prisijungė ir Paulius“, – dėstė Nijolė.
Mistinis pasiūlymas dirbti trenere
Trenerės karjerą ji pradėjo ir atsitiktinai, ir ne. Kaip ji sako, vėliau supratusi, kad tą darbą tiesiog pritraukusi. Štai kaip viskas įvyko:
„Dirbau savo darbą, sportavau ir kasmet pasidarydavau masažų kursą. Kartą masažuoja mane masažistė ir pasakoja, kad planuoja išvykti į Norvegiją, nes ten moka daugiau. Ir klausia – o ko aš norėčiau. Tuomet ir sakau: esu baigusi trenerės kursus, turiu sertifikatą... Ir vos ne rytojaus dieną man paskambino pažįstama iš Mokslų akademijos bibliotekos ir sako: „Esi sportininkė, gal gali pas mus vesti treniruotes?“
Pagalvojau – nieko sau. Tik licenciją išsiėmiau, iš karto darbas atsirado.
Pagalvojau – nieko sau. Tik licenciją išsiėmiau, iš karto darbas atsirado. Nuvažiuoju, tada dar su mašina važinėjau, dabar visur vaikštau, matyt, tada senesnė buvau (juokiasi), – susidariusios trys grupės. Išėjau po tų trijų iš eilės treniruočių su raibuliuojančiomis akimis, rankos ir kojos taip drebėjo, kad vos avarijos nepadariau.
Iki šiol vedu ten treniruotes. Taip pat ilgai dirbau treniruoklių salėje. Tuo metu man į rankas pakliuvo knygutė apie jogą. Joje buvo rašoma – nedarykite iš jogos paprastos gimnastikos, svarbi ne fizinė poza, bet būsena. Ir nuo tol visada žmonėms pabrėžiu, kad svarbiausia – būsena, t. y. ką tu jauti, kaip jauti, kaip tavo padai ir delnai susijungia su žeme, kaip tavo kūno centras dirba.
Dar ten buvo parašyta, kad bet kokį fizinį pratimą galima paversti jogos pratimu. Todėl pradėjau mokyti vyrus: keldami štangą stebėkite save ir savo kvėpavimą. Ir jie pastebėjo, kad tuomet pratimas darosi visai kitaip, net pečius jiems nustojo skaudėti. Ir dabar nuolat pabrėžiu, kad atliekant fizinius pratimus reikia stebėti savo kūną, jo pojūčius.“
Kodėl sportuodami žmonės save traumuoja
Gandai apie trenerę, kuri sportuodama savo ištverme pralenkia daugelį vyrų, o savo patarimais padeda išsigydyti net sunkias traumas, greitai pasklido. Mat iš pradžių skeptiškai vertinę jos pastabas, bet vėliau pabandę daryti taip, kaip ji pataria, sporto salės lankytojai greitai pajuto jai pagarbą.
„Sugebu pritraukti vyrus (juokiasi). Iš pradžių jie aiškina, kad patys viską žino, bet kai jiems ką nors parodau, nuomonę pakeičia.
Kadangi aš sportuoju įdarbindama kūno centrą, turiu labai daug jėgos. Man darant preso pratimus išsirikiuodavo keletas vyrų – iš pradžių vienas nusikala, po to – antras ir t. t. Neteisingai sportuodami žmonės save žaloja. Ypač dažnai nukenčia keliai.
Vienas vyrukas pas mane atėjo į treniruoklių salę apsirišęs kelį ir sako: „Girdėjau apie jus, todėl prieš operaciją dar atėjau čia.“ Mes padirbėjome su juo, ir iš salės jis išėjo jau be raiščio ir daugiau jo neužsidėjo.
Kitas jaunas vyrukas guodėsi, kad anksčiau bėgiodavo maratonus, tačiau pradėjo skaudėti kelius ir nebegali bėgti. Palankė jis mano treniruotes, išmoko bėgti iš centro, ir skausmai išnyko. Išvažiavo į Prancūziją bėgti maratono ir ten prizinę vietą užėmė.
Daug žmonių susižaloja kelius vien todėl, kad jie nebėga iš centro. Dar vienas svarbus dalykas, kad dirbtų visa pėda, kad ji visa būtų susijungusi su žeme. Vienai moteriai skaudėjo petį. Pastebėjau, kad jai sportuojant tos pačios pusės, kurią skauda, kojos nykštys užriestas. Ji sako – jis visada taip. Kai ji sąmoningai pradėjo dėti nykštį ant žemės, nustojo skaudėti petį.
Jeigu slidžiu keliu eisite susijungę, tvirtai statydami visą pėdą, nepaslysite – žmonės tai išbando praktiškai ir man pasakoja.
Kitas pavyzdys. Viena moteris atėjo į treniruotę ir skundžiasi, kad jai skauda kelius. Kol mes lipome laiptais iki salės, liepiau jai su kiekvienu žingsniu susijungti visa pėda su laiptų paviršiumi. Kol pasiekėme salę, keliai jai skaudėti nustojo.
Kodėl žmonės eidami paslysta ir krenta? Nes neturi kontakto su žeme. Jeigu slidžiu keliu eisite susijungę, tvirtai statydami visą pėdą, nepaslysite – žmonės tai išbando praktiškai ir man pasakoja.
Dar labai svarbu dirbti su sąnariais. Vienas traumatologas pasakojo, kad pas jį ateina jauni žmonės jau be sąnarių kremzlių. Tokiu atveju jau nieko nepadarysi, bet jeigu mes pradedame judinti dylančią kremzlę, ji vėl pradeda augti.
Sąnariai atsinaujina bet kuriame amžiuje. O kai sąnariai lankstūs, žmogus jaučiasi lengvas ir jaunas. Pas mane lankė moteris, kuriai buvo apie 70 metų. Ji visą laiką sportavo, bet buvo sustingusi, nes mažai dirbo su sąnariais. Kai ji padirbėjo su sąnariais, ir jos kūnas atsipalaidavo, sugebėjo užmesti koją už galvos. Tada atsisėdo ir apsiverkė: „Aš pirmą kartą gyvenime taip jaučiuosi.“
Taigi jeigu norite turėti sveikus sąnarius, nejausti skausmų, turite su jais dirbti, nes nejudinami jie dyla. Man asmeniškai nieko neskauda, bet gal todėl ir neskauda, kad aš visa tai darau savo malonumui.
Prieš keletą metų Vilniuje lankėsi 104 metų jogas. Jis man pasakė: „Nereikia jokių jogų. Visi mano draugai jogai seniai mirę, aš turiu savo jogą.“ Jis demonstravo, kaip užkelia kojas už galvos, bet sakė, kad žmogui to nereikia, jis tiesiog parodo galimybes, kad bet kokiame amžiuje sąnariai gali būti jauni, jeigu su jais dirbama. Tai va – aš irgi turiu savo jogą“, – pasakojo Nijolė.
Apie dvasinio stuburo ištiesinimą
Pasak trenerės, fizinis kūnas turi būti neatskirtas nuo energetinio. Tik tuomet jis bus tvirtas ir tuo pat metu atpalaiduotas. Raumuo gali būti bet kokio dydžio, tačiau jis turi būti pralaidus energijai. Todėl būtina suformuoti raumenį ir jį ištempti, kad jis taptų plastiškas, išmasažuoti poodinį sluoksnį, kad energija laisvai tekėtų. Juk mūsų organai, sako pašnekovė, taip pat maitinasi energija iš aplinkos, o kaip ji praeis, jei oda nelaidi?
Nijolė taip pat praėjusi vadinamuosius dvasinio stuburo ištiesinimo mokymus. Tai netradicinis savijautos atstatymo būdas, kurio pradininkas – Vokietijoje gyvenantis Piotras Elkunovičius. Kadaise jis pats turėjo labai rimtų stuburo problemų, kentėjo didžiulius skausmus.
Medicina jam nebegalėjo niekuo padėti, todėl jis ėmė ieškoti netradicinių gydymo būdų. Supratęs, kad gali gydyti rankomis, ir atradęs energetinį stuburo tiesinimą, kurio metu, anot jo, išsitiesina ir materialus stuburas, jis ne tik ėmė tai daryti pats, bet ir mokyti šio metodo kitus. Vien Lietuvoje yra per 20 žmonių, kurie gali dirbti naudodami šį metodą.
Fizinis kūnas turi būti neatskirtas nuo energetinio. Tik tuomet jis bus tvirtas ir tuo pat metu atpalaiduotas.
„Viskas su viskuo susiję, nieko nėra atskirai. Ir kai tu supranti, kad esi mažytė Visatos dalelytė, tada ir mirtis nebaisi, niekas nebaisu. Kai aš gavau dvasinio stuburo tiesinimo iniciaciją ir pajutau, kas yra ta begalinė energija, kuri per sekundę ištiesina stuburą, supratau, kas yra Dievas. Tai ne diedukas, kuris ant šakos tupi.
Aš matau, kaip veikia šis metodas. Vieno žmogaus stuburas buvo taip persisukęs, kad jis nieko negalėjo daryti su viena ranka. Jau rytojaus dieną jis man paskambino ir pasigyrė, kad valdo ranką.
Kitai moteriai buvo rimta išvarža. Gydytojai jai liepė tik gulėti ir gerti vaistus. Yra daryta jos stuburo nuotrauka po ištiesinimo – neliko jokios išvaržos, tik vienas siūliukas vietoj visos išvaržos. Ir dabar, kai žiūri, kaip sportuoja žmonės būdami kreivi, man tai nepriimtina. Taip ir atsiranda visos minėtos traumos“, – svarstė moteris.
N.Ratkevičienės treniruotė – nugaros masažas ir keletas pratimų nugarai
